Režisieriaus Mario Martinsono filmo užkulisiai įamžinti itin atvirame fotografo albume leis pamatyti, kas vyksta už, atrodo, nepaprastai intymaus filmo kadro, aktoriaus šypsenos ar drebančių iš nuovargio rankų. Nuotaikingas pokalbis su fotografu ir neišgertais kavos puodeliais.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algimantas Aleksandravičius |
– Kaip kilo mintis fotografuoti filmo kūrimo eigą?
– Su filmo režisieriumi Mariu Martinsonu esame labai seniai pažįstami. Susitikome, jis man pradėjo pasakoti, kad režisuoja filmą „Tyli naktis“. Man tai pasirodė įdomu ir sutarėm, kad aš fotografuosiu, kaip yra statomas filmas. Taip nutiko, kad pradėjau važinėti į tas vietas, kuriose jie filmavo – man tai buvo naujas iššūkis, niekada nebuvau tokio dalyko daręs.
Mano aparatas labai garsiai taukši – toks jausmas, kad klebonas nukrito iš sakyklos, kai paspaudi mygtuką tokioj tylioj erdvėj.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Su labai dideliais. Man tai buvo neįprasta. Dažniausiai, kai fotografuoju, esu kaip gydytojas, ateinantis į namus pas pacientą. Ateinu su portfeliuku, išsitraukiu aparatūrą, pabendrauju, pasidarau namų darbus, kalbu apie, pavyzdžiui, to dailininko ar poeto kūrybą, tada fotografuoju.
Dirbdamas čia supratau, kad negaliu nieko daryti. Mano aparatas labai garsiai taukši – toks jausmas, kad klebonas nukrito iš sakyklos, kai paspaudi mygtuką tokioj tylioj erdvėj. Vieni filmuojasi, kiti kostiumus taisosi, treti grimuojasi, ketvirti valgo. Ir visi tokioj mažoj erdvėj.
Apskritai Maris Martinsonas minimaliomis sąlygomis daro maksimalius dalykus. Ir mano galimybė ten įsikišti būdavo tada, kai jis pasakydavo, kad scena netinkamai suvaidinta ar ne taip kamera stovi – tuo pačiu metu aš pribėgdavau ir kažkokį kadrą gaudydavau.
Gal kokius aštuonis kartus važiavau į vietas, kuriose buvo filmuojama. Turėjau išmokti tylos, kas man labai nebūdinga – esu triukšmo kėlėjas. Turėjau išmokti pakantumo kitiems, nes labai erzino kai kurie aptarnaujančio personalo žmonės, kurie jautėsi svarbesni ir už režisierių, ir už aktorius. Tai buvo nebloga mokykla sau pačiam.
– Kas buvo maloniausia?
– Tai buvo įdomu, smalsu. Man visada malonūs iššūkiai. Kaip egzaminai – aš juos įveiksiu ar ne. Kuo sudėtingesnės sąlygos, tuo tu labiau mobilizuojiesi. Aš negalėjau padaryti fotoreportažo, fotografuoti filmo. Aš fotografavau, kaip aktoriai mokėsi tekstus, kaip kažkas grimavosi, o kažkas buvo tiesiog pavargęs.
– Režisierių jūs pažinojot. Tačiau kaip susibendravote su aktoriais, kad jie nepozuotų jums, pamirštų, kad kažkas aikštelėje yra ne tik su filmavimo kamera, bet ir su fotoaparatu?
Slankiodavau kaip katinas ir žiūrėdavau: kažkas šalia kojinę taisosi, o apnuogintos scenos metu vonioje režisierius eina keturiomis, kad neįlįstų į kadrą, tačiau kartu klausosi aktorės teksto ir skaito, ar viską ji teisingai sako – tokią sceną nufotografuoji.
– Aš manau, kad esu labai betarpiškas žmogus. Kai kuriuos aktorius aš pažinojau. Esu bendravęs su Kostu Smoriginu – esu jo portretą įsidėjęs į vieną savo išleistą albumėlį. Aktoriai supranta, kad tu esi tam, kad padarytum savo darbą. Menininkas menininką dažniausiai supranta. Aišku, būdavo pertraukėlės, kai kažkas filmuojasi, o kažkas – ne. Surūkydavom cigaretę, pasikalbėdavom. Aš neprašiau jų pozuoti, kažko daryti. Slankiodavau kaip katinas ir žiūrėdavau: kažkas šalia kojinę taisosi, o apnuogintos scenos metu vonioje režisierius eina keturiomis, kad neįlįstų į kadrą, tačiau kartu klausosi aktorės teksto ir skaito, ar viską ji teisingai sako – tokią sceną nufotografuoji.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algimantas Aleksandravičius |
– Kuo filmo fotografavimas skiriasi nuo kitokių fotosesijų?
– Čia reikėjo labiau mobilizuotis. Sakykime, dabar fotografuočiau jus, sakyčiau: „Miela Dovile, paeikime čia prie sienos – šviesos daugiau, čia jūsų akys labiau žiba, šukuosena gražiau krenta.“ Mes bendrautume, aš bandyčiau jus provokuoti klausimais, juokinti – aš turiu padaryti gerą portretą, pagauti jūsų nesupozuotą kadrą. Portretistas turi būti plepus, bet ne plepys.
Fotografuodamas filmavimą kartais turėdavau į vieną kadrą taikliai pagauti septynis žmones. Ne jų portretus dariau – čia filmavimas, o kitame kampe kažkas sumuštinį valgo. Arba kažkas eina pro šoną, o režisierius surėkia viską sustabdydamas ir žmogus sustingsta kaip manekenas. Supratau, ką reiškia garsas. Viename kambaryje filmuojama, kitame kambaryje visi basi, o vyriausiasis garsistas klausia, kas su kojinėm praėjo. Ne su batais, o su kojinėm. Per pirmą savo dalyvavimą filmavime suvokiau, kaip turėčiau viską daryti.
– Gavote daug pylos nuo režisieriaus?
– Būdavo, kad liepdavo nelįsti. Bet jis taip pat suprasdavo, kad man reikia nuotraukų, o pažinodamas mane suprasdavo ir tai, kad aš tas nuotraukas vis tiek padarysiu. Jis prišoka aiškinti kažką, aš prišoku fotografuoti, nes per tą minutę noriu padaryti kuo daugiau kadrų. Viską norėjau perteikti per režisieriaus prizmę.
Kiekvienąkart atėjęs nusprendi, per kokią prizmę fotografuosi: ar tik kojas, ar tik akis, ar gestus. Matau, kaip geriate kavą, kaip laikote puoduką, kaip šildotės pirštus, gal imčiau tik šias detales, gal fotografuočiau jūsų degančias akis, o kituose žmonėse ieškočiau tokių akių ir provokuočiau – tai būtų koncepcija. Ten buvo užduotis parodyti, kaip jie stato filmą. Aš net nežinau filmavimo grupės terminologijos.
– Ko jums neleido fotografuoti?
Jei padarysi geriausią fotografiją, geriausią interviu, geriausiai sušoksi šokį – nebeturėsi vystymosi kelio, tada būtų labai nyku.
– Man leido fotografuoti beveik viską, bet kartais leisdavo suprasti, kad aktoriai yra išvargę, kad kartais jau invazuoju per daug. Filmavimai kartais trukdavo ir po pusę paros. Tačiau man reikėjo atlikti darbą, turėti fotografijas, kurias paskui prašys peržiūrėti leidėjai. Operatoriaus prašo filmuotos medžiagos, kompozitoriaus prašo muzikos – atsiranda atsakomybės jausmas.
– Žmonės kalba, kad jūs esat vienas geriausių portretistų Europoje, ar albume bus galima pamatyti portretų?
– Taip sako žmonės. (šypsosi) O portretų bus tikrai galima išvysti. Labiausiai esu patenkintas Kosto Smorigino portretu – jis rūkė balkone, kurio nuotraukoje nesimato. Pats žmogus – per rūką, per dūmus. Aš nekūriau kino scenų, aš jas visur erdvėje galėjau pasiimti.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algimantas Aleksandravičius |
– Kokia jums nuotrauka iš albumo pati geriausia, mieliausia?
– Gero poeto paklausus, koks jo geriausias eilėraštis, poetas atsakys, kad tokio dar neparašė. Jei padarysi geriausią fotografiją, geriausią interviu, geriausiai sušoksi šokį – nebeturėsi vystymosi kelio, tada būtų labai nyku. Keletas nuotraukų yra surežisuotų, išvalytų – kad tiktų plakatui. Tačiau su nuotraukų koregavimo programomis nelindau, neretušavau, gal tik keliose fotografijose kažkas nuimta, kad išsigrynintų akto fotografija.
– Kiek vaidybos yra jūsų albume?
– Iš tikrųjų vaidinau tik aš. Jie ten nevaidino. Aš maiviausi už fotoaparato, jie net nematydavo, kad fotografuoju, o jei ir matydavo – nesuprasdavo. Jie matydavo, kad fotografuoju, tačiau nežinodavo, ką mato mano fotoaparatas.
– Pati albumo nemačiau, tačiau žinau, kad jame yra atvirų aktorės Valdos Bičkutės aktų. Papasakokite, kaip sekėsi fotografuoti būtent tas scenas?
– Aš irgi tik vakar pamačiau albumą. Apmovė mus vakar su režisierium baltom pirštinaitėm leidykloj, įdavė rašiklius, liepė pasirašinėt.
Valda labai tolerantiškai žiūri į tokias nuotraukas. Skaičiau kelis jos interviu, ji visuomet prašo nepainioti jos asmens su jos personažais. Bet kokiu atveju aš ją fotografavau dar ir filmuojant kažkam. Komentatoriai… Niekas nekalba apie fotografiją, niekas nekalba apie parodą – tik apie Bičkutės kūną: vienas pasiimtų knygą į vonią, kitas dar kažkur. Man patinka žmonių vaizduotė. Vaizduotė yra geras dalykas. (juokiasi)
– Kodėl albumas itin riboto tiražo: tik 150 egzempliorių?
– Manau, kad leidėjai norėjo padaryti labai reprezentacinę knygą. Labai puikus yra dailininko klaipėdiečio Gyčio Skudžinsko darbas. Poeto Povilo Šarmavičiaus tekstai prie nuotraukų nebuvo rašyti iš anksto. Mano žiniomis, jam davė fotografijas ir jis pradėjo kurti. Jis nebuvo skaitęs filmo scenarijaus ar matęs jau nufilmuotų epizodų. Pats albumas yra savarankiškas. Jį galima vartyti, skaityti ir nemačius filmo. Galvojau, kad bus surašytos aktorių pavardės – nieko nėra. Fotoalbumas yra visiškai autonomiškas filmui.
