„Mano vardas – Marytė, sako Renatė, o moteris paima mergaitei iš rankų pašventintą kiaušinį. Marytė krenta į gilų ir juodą šulinį, tačiau be jokios baimės“, – vieni paskutiniųjų romano sakinių. O iki jų – ilga kelionė per skurdą, baimę, neviltį. Ir per Lietuvą, į kurią po Antrojo pasaulio karo Rytprūsių vokietės siuntė savo vaikus. Čia jie dirbo pas ūkininkus, elgetavo ir menkiausią duonos kąsnį mėgindavo parnešti namo – anapus Nemuno likusiems šeimos nariams. Pats autorius sako, kad ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.
Be „Metų knygos“ titulo, A.Šlepikas už romaną apdovanotas Jono Marcinkevičiaus ir Rašytojų sąjungos premijomis.
– Jūsų romanas sulaukė didelio susidomėjimo, už jį pelnėte jau ne vieną premiją. Dabar jis išrinktas ir „Metų knyga“. Klausiu tiesiai šviesiai – ar jums tai svarbu?
– Tiesiai šviesiai ir atsakysiu – taip, svarbu. Buvo svarbu, kai romaną įvertino kolegos rašytojai, paskyrę Rašytojų sąjungos premiją. Kolegos žino, kas yra rašymas, ką reiškia rašyti, todėl jų įvertinimas man buvo tikrai svarbus.
Niekada neįsivaizdavau savęs, rašančio į stalčių. Rašytojas turi norėti, kad jo knygas skaitytų, apie jas diskutuotų. Todėl man svarbus ir „Metų knygos“ įvertinimas, nes tai – skaitytojų įvertinimas, rodantis, kad žmonės knygas skaito, kad jiems tai įdomu.
Pateikiame ankstesnį pokalbį su rašytoju, parengtą pagal LRT radijo laidą „Literatūros akiračiai“.
– Prisipažinsiu, kad apie „vilko vaikus“ nieko nebuvau girdėjęs. Apie juos sužinojau tik perskaitęs jūsų knygą.
– Informacijos apie tai nėra daug. Sovietmečiu kalbėti apie Lietuvoje elgetaujančius vokiečių vaikus nebuvo priimtina, nes tai nesiderino su sovietų armijos kaip išvaduotojos vaizdiniu. Vokietijoje ši tema taip pat yra ganėtinai užgniaužta.
– Kodėl?
– Antrasis pasaulinis karas jiems yra skaudus istorijos puslapis. Vokiečiai labai daug kalba apie savo kaltę ir dėl karo, ir dėl Holokausto, ir dėl visų kitų baisybių. Todėl jiems galbūt atrodo neetiška kalbėti apie tai, kad ir tarp jų buvo aukų.
– Tarp tokių aukų – vaikai, karo metais iš dabartinės Kaliningrado srities per Nemuną persikeldavę į Lietuvą. Kodėl jūs susidomėjote šiais vaikais ir jų istorija?
– Apie „vilko vaikus“ sužinojau iš šviesaus atminimo kino režisieriaus Jono Marcinkevičiaus, su kuriuo teko kartu dirbti rašant scenarijus. Jonas papasakojo, ką žinojo. Pateikėme paraišką Kultūros ministerijai, tačiau filmui finansavimo negavome.
Praėjo gal 10 metų. Bičiulis prodiuseris Rolandas Skaisgirys supažindino mane su verslininku Ričardu Savicku, kurio mama – iš „vilko vaikų“. Nemažai su ja bendravau, fiksuodamas pasakojimus, atsiminimus. Ričardas norėjo, kad ši tema nebūtų užmiršta, kad žmonės apie tai žinotų. Galvojome apie filmą. Pradėję viešai apie jį kalbėti, sulaukėme ne vieno skambučio. Žmonės norėjo pasakoti, dalintis tuo, ką jie žino, ką yra patyrę. Taip susipažinau su dar viena moterimi, kuri taip pat buvo iš „vilko vaikų“.
Bendraudamas su ja, turėjau galimybę pajusti to laiko dvasią, orą, jauseną. Iš smulkmenų, užuominų, nutylėjimų, iš perskaitytos istorinės medžiagos kartu su bičiuliu poetu, diplomatu Evaldu Ignatavičiumi ėmėme kurti scenarijų. Evaldas Vokietijoje tuo metu dirbo Lietuvos ambasadoriumi. Jis siuntė man dokumentinių filmų apie „vilko vaikus“. Žiūrėjau juos, toliau gilindamasis į šią temą. Filmo gamyba užstrigo, nes nebuvo pinigų. Tačiau šios temos palikti nenorėjau, todėl nusprendžiau parašyti knygą.
– Viena romane esančių detalių, kad motina savo vaiką išmaino į maišą bulvių. Tai tikras faktas ar kūryba?
– Tai yra tikri faktai, kuriuos galima rasti daugelyje prisiminimų. Vokietijoje po karo buvo skatinamas gimstamumas. Šeimos būdavo labai didelės. Įsivaizduokime situaciją, kai motina lieka viena su šešiais ar aštuoniais vaikais. Jie pasmerkti badui. Todėl motinos rinkdavosi – ar leisti vaikui mirti jų akyse, ar pamėginti išsiųsti į Lietuvą, viliantis, kad net jeigu jo nebematysi, vaikas vis tiek išliks gyvas. Galbūt įsidarbins pas ūkininkus, galbūt bus pamaitintas.
– Iš knygos susidaro įspūdis, kad tos lietuvių šeimos, į kurias vaikai pasibelsdavo, neatstumdavo jų, mėgino kažkaip padėti, bent jau duodavo maisto.
– „Vilko vaikų“ prisiminimuose lietuvių šeimos vertinamos labai įvairiai. Kai kur yra daug priekaištų dėl mūsų šaltaširdiškumo, žiaurumo, kietumo. Yra liudijimų, kad jei šeima ir priimdavo svetimą vaiką, jį apgyvendindavo tvarte, kartu su kiaulėmis. Kituose liudijimuose pateikiami faktai, kaip lietuviai vydavo vaikus, kaip neįsileisdavo į namus net sušilti. Ką jau kalbėti apie darbą ar maistą.
Knygoje pasakoju ir apie kelias kitokias šeimas, kurios nenusisukdavo nuo sušalusio ir išbadėjusio vaiko. Didžioji dalis vaikų yra perėję per kelias šeimas. Padirbdavo pas vieną ūkininką, suprasdavo, kad sąlygos – vergiškos, todėl eidavo pas kitą. Gyvendavo ir miškuose, vogdavo. Vaikai yra vaikai. Jiems reikėjo kažkaip išgyventi, o vyresniems – dar ir parnešti maisto alkstantiems namiškiams.
– Tačiau turbūt galima sakyti, kad knyga yra gana šviesi. Joje nėra tiek žiaurumo, kiek būtų įmanoma įsivaizduoti pokario sąlygomis.
– Žiaurumų akcentuoti nenorėjau. Norėjau sukurti aiškią istoriją, kurioje yra ir nevilties, ir vilties. Istoriją, kurią žmogus perskaitytų ir neliktų abejingas. Labai norėčiau, kad šią knygą perskaitytų paaugliai. Galbūt knyga jiems padėtų suprasti, ką reiškia neapykanta, karas, kiek ilgai gali tęstis žmogaus kančia, persekiojanti ne tik jį, bet ištisas kartas.
– Arba pamėginti suvokti, kaip jaučiasi motina, ištepanti savo dukrai veidą mėšlu, kad prie jos nesiliestų kareiviai.
– Taip. Taip iš tiesų būdavo.
– Esate išleidęs dvi poezijos ir vieną novelių knygą. Taip pat rašote scenarijus. Kritikai sako, kad ir šio romano autorius – Šlepikas-poetas ir Šlepikas-scenaristas. Kaip jums skamba tokie apibūdinimai?
– Šiuolaikinė literatūra yra labai įvairi ir naudoja pačias įvairiausias priemones. Romano forma, galbūt primenanti scenarijų, man buvo reikalinga tam, kad galėčiau greitai vystyti istoriją. Kad istorija, turinti daug faktų, detalių, netaptų labai ilga ir nuobodi. Nekėliau sau tikslo parašyti istorinį ar psichologinį romaną.
Mano tikslas buvo paprastas – papasakoti istoriją, kurioje skaitytojai pajaustų laikmečio orą, žmogaus likimo vingius, šaltį, karštį, baimę ir viltį. Nežinau, ar tai pavyko. Bet džiaugiuosi, jeigu skaitytojai šioje knygoje randa vietos ir savo pačių mintims.
