Dalindamasis ilgamete savo patirtimi, profesorius išsako savo nuomonę įvairiais klausimais, susijusiais su Lietuvos Respublikos Konstituciniu Teismu: jo priimamais sprendimais, kompetencijos problema, teisėjų nešališkumu bei gana prieštaringai vertinamu šio Teismo padarytų klaidų taisymu.
– Gal galėtumėte papasakoti apie savo patirtį konstitucinės teisės srityje?
– Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos dėsčiau, buvo administracinė teisė: daug dėmesio skyrėme valdžių padalijimui JAV bei teisminės ir vykdomosios valdžios galioms. Vėliau skaičiau paskaitas apie federalinius teismus ir, galiausiai, konstitucinę teisę – taigi, teko išsamiai nagrinėti šias sritis ir ieškoti, kaip jas geriausia pristatyti studentams. Labai gerbiu JAV Aukščiausiąjį Teismą, domiuosi jo veikla ir sprendimais, pavyzdžiui, dėl dabar aktualios JAV sveikatos apsaugos reformos. Man patinka visa tai tyrinėti, domėtis, apie šiuos dalykus dėstyti.
– Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos Konstitucinį teismą – tiek teoriniame, tiek praktiniame kontekste?
– Šį teismą formuoja Seimas, paskirdamas devynis teisėjus. JAV jau daug metų konstitucinius klausimus sprendžia Aukščiausiasis Teismas, o Europa laikosi kiek kitokių tradicijų: čia įstatymus priima žmonių išrinktas parlamentas, tačiau Konstitucinis Teismas gali įsiterpti ir priimti neapskundžiamą sprendimą, jog tie įstatymai prieštarauja Konstitucijai.
– Ką manote apie šį procesą kaip apie demokratijos išraišką?
– Puikus klausimas. Manau, kad demokratija prasideda tuomet, kai priimama konstitucija – tai vienas svarbiausių dokumentų, kuriame išreikšta Lietuvos žmonių valia. Kai Konstitucinis Teismas nustato, kad tam tikras Seimo priimtas teisės aktas prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, jis remiasi būtent pastaruoju dokumentu. Todėl, mano nuomone, konstitucingumo kontrolė įgyvendina žmonių valią, kuri išreikšta Konstitucijoje – kas gali būti demokratiškiau?
– Taigi, čia nėra jokio prieštaravimo, visa tai yra tik demokratijos pratęsimas?
– Be jokios abejonės.
– Kitas klausimas – apie teisėjų neutralumą. Tarkim, nors Lietuvoje nebuvo bylos, panašios į G.W.Busho bylą prieš A.Gore‘ą, bet neseniai Konstitucinis Teismas priėmė svarbų sprendimą dėl labai prieštaringo Mokslo ir studijų įstatymo. Maždaug pusė to teismo teisėjų buvo Vilniaus universiteto dėstytojai, kas sukėlė prieštaringų atgarsių. Tikriausiai apie šį konkretų atvejį žinote nedaug, bet galbūt pakomentuotumėte bendrai apie teisėjų, ypač aukščiausio lygmens, nešališkumą?
– Nepaprastai svarbu, kad teisėjai būtų matomi kaip neturintys jokio išankstinio nusistatymo. Prieš daug metų kilo daug triukšmo, kai JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Antoninas Scalia dalyvavo tuometinio viceprezidento Dicko Cheney byloje. Tuomet buvo paviešinta, kad jie kartu vyko į medžioklę, ir tvirtinta, kad todėl šis teisėjas nebegali būti nešališkas.
Taigi, tikrai galiu suprasti, kad tokių pačių vertinimų gali susilaukti ir žmonės, kuriems algas moka Vilniaus universitetas – jie irgi gali turėti savų interesų. Teisėjai turi vengti bet kokių įtarimų dėl jų netinkamumo teisėjauti. Na, galbūt šiuo atveju teisėjai manė, kad visas Konstitucinis Teismas negali nusišalinti. Manau, kad tokiais atvejais būtina pasiaiškinti. Tiems penkiems teisėjams derėjo pasisakyti, kad institucija, kurioje jie dirba ir dėsto, gali turėti tam tikrų interesų šioje byloje. Vykdant teismines funkcijas, neutralumas yra būtinas.
– Konstitucinis Teismas taria paskutinį žodį aiškinant Konstituciją ir sprendžiant dėl tam tikrų teisės aktų teisėtumo ir konstitucingumo. Vis dėlto yra galimybė, kad teisėjai suklys, ir kartais taip nutinka. Ką apie tai manote?
– Konstitucijos yra puikios tuo, kad numato savo keitimo mechanizmus. Blogiausiu atveju, jei visuomenė nuspręstų, kad teismas pripažino teisę, kurios nederėjo pripažinti, arba kad Seimas turi galią, kurios jis neturėtų turėti, į tai visuomet galima reaguoti Konstitucijos pakeitimu, ir juo nutraukti bet kokį teismo sprendimo galiojimą. Žmogaus teisių situaciją palengvina tai, kad yra Europos žmogaus teisių teismas. Taigi, Lietuvos žmonės turi kur eiti, jei teismas nepripažįsta jų teisių arba nepripažįsta tam tikros teisės prasmės, kurią turėtų pripažinti.
– Ir vėlgi, blogiausiu atveju visada yra Konstitucijos keitimo galimybė.
– Taip, visada. Žinau, kad JAV tai yra labai sudėtingas procesas, tokių atvejų pasitaiko retai. Dažniausiai Lietuvos žmonėms vertėtų pasitikėti teismu – jis padarys viską ką gali. Tačiau jis gali ir klysti, net jei tai bus galutinis sprendimas. O tais atvejais, kai teismas persistengia arba neatlieka savo darbo tinkamai, žmonės gali susitelkti ir pakeisti Konstituciją.
– JAV, kur laikomasi bendrosios teisės tradicijos, Aukščiausiojo Teismo sprendimai kartais kone prilygsta grožinės literatūros kūriniams – jie taip gerai parašyti. Tuo tarpu civilinės teisės šalyse yra kiek kitaip. Kaip manote, ar priimdamas sprendimą teismas turėtų labai išsamiai jį pagrįsti?
– Manau, kad tai yra būtina. Kai bet koks teisinis organas, ypač aukščiausiame lygmenyje, pateikia savo priimto sprendimo priežastis, jis nustato gaires kitiems teisininkams ir teismams, kuriems gali prireikti taikyti tuos pačius principus vėliau. Tai taip pat svarbu precedento formavimo reikmėms: teisininkams labai praverčia galimybė panaudoti teismo argumentus kitose bylose.
Be to, teisininkams, jų klientams ir kitiems teisėjams naudinga žinoti, kaip mąsto teismas. Bet dar svarbiau tai, kad išsamus logiškas priimto sprendimo paaiškinimas leidžia ir visuomenei suvokti teismo veikimą – taip tarsi užkertamas kelias savivalei. Juk nežinome, kas vyksta už uždarų durų: galbūt teisėjai nusprendžia, kas laimės bylą, mesdami monetą arba kitu panašiu būdu.
Tuo tarpu argumentuotas paaiškinimas visuomenei parodo teismo mąstymą. Mums pravartu žinoti, ką iš tiesų veikia teismas... Juk tiek daug jo eigos yra paslėpta nuo visuomenės akių: teismo svarstymai, aptarimai yra slapti, tik pagrindimas yra viešas.
