– Koks buvo jūsų kelias iš Lietuvos ir atgal į ją?
– Iš Lietuvos išvažiavau būdama 18 metų. Mokykloje laimėjau galimybę pabaigti paskutinę mokyklos klasę Švedijoje. Ten turėjau daugiau galimybių sužinoti apie tos šalies švietimo ir socialinę sistemą, pamatyti, kaip veikia miestelio savivaldybė, nepelno siekiančios organizacijos, valstybės institucijos. Ta patirtis padėjo į daug ką pažvelgti kitaip.
Man teko daug ir sunkiai dirbti, kad ne tik įstočiau, bet ir gaučiau visą finansavimą. Tačiau tai atsipirko – pabaigusi koledžą iš karto gavau darbą Volstryte – investiciniame banke „Donaldson, Lufkin and Jenrette“.
Labai norėjau tęsti studijas užsienyje. Tuo metu buvo praėję vos keleri metai po nepriklausomybės atkūrimo ir buvo neaišku, kokio lygio socialinių mokslų programos siūlomos studentams Lietuvoje, nebuvo netgi vadovėlių, kurie būtų orientuoti į vakarietišką ekonomiką, kultūrą.
Po Švedijos įstojau į Middlebury koledžą Vermonto valstijoje studijuoti matematikos ir ekonomikos. Kadangi tai vienas iš penkių geriausiai reitinguojamų koledžų JAV, konkurencija į jį – milžiniška, o studijos labai brangios.
Man teko daug ir sunkiai dirbti, kad ne tik įstočiau, bet ir gaučiau visą finansavimą. Tačiau tai atsipirko – pabaigusi koledžą iš karto gavau darbą Volstryte – investiciniame banke „Donaldson, Lufkin and Jenrette“.
Padirbėjusi ten pora metų nusprendžiau įgyti magistro laipsnį. Iškovojau stipendiją Prinstono universitete, studijavau optimalios veiklos ir finansų inžineriją. Dar studijuojant mane susirado vienas didžiausių pasaulyje investicinių bankų „Goldman Sachs“ ir pasiūlė dirbti pas juos.
Iš pradžių įsidarbinau vyr. analitike, tačiau greitai buvau paaukštinta – tapau viceprezidente ir strateginių portfelių sudarymo grupės vadove. Septynerius metus dirbau su dideliais privačiais klientais – formuodavau ir rekomenduodavau investicijų strategijas.
– Kaip pavyko taip sparčiai kopti karjeros laiptais?
– Mano kelias iš vienos pusės labai sėkmingas, iš kitos pusės, nelengvas. Atvykusi į Ameriką turėjau kelis šimtus dolerių kišenėje, buvau viena. Kitaip sakant, reikėjo pradėti nuo nulio, už save kovoti ir išgyventi.
Atsimenu tuos laikus, kai labai pasiilgdavau tėvų, draugų, savo aplinkos, bet negalėdavau sau leisti nuvažiuoti jų aplankyti, nes kiekvieną dieną reikėjo galvoti apie tai, kaip išgyventi: daug mokytis, kuo geriau baigti koledžą, gauti gerą darbą.
Kita vertus tai labai užgrūdina. Gal todėl studijų metais buvau viena geriausių koledžo studenčių, nors dirbau maždaug po 20–40 valandų per savaitę.
Tas pats Prinstone. Ten suvažiuoja stipriausi studentai iš viso pasaulio, konkurencija – didžiulė. Kad galėtum su jais lygintis, konkuruoti, turi būti ne tik gabus, bet įdėti ypač daug darbo ir pastangų.
Tačiau, kaip sakiau, jos duoda vaisių – darbdaviai patys mane susirado. Nors nepakanka vien gauti svajonių darbą – dirbant aukšto lygio kompanijoje, turi kasdien įrodinėti, kad esi vertas ten likti.
Buvau viena jauniausių tokio lygio vadovių – dauguma mano darbuotojų ir klientų, kurie naudojosi mano grupės rekomendacijomis, buvo daug vyresni už mane. Reikėjo daug dirbti, kad įgyčiau ir išlaikyčiau jų pasitikėjimą.
– Vis dėlto, kodėl prieš dvejus metus nusprendėte grįžti į Lietuvą? Praradote darbą? Patekote į kokį nors skandalą?
– Dažnai girdžiu panašius klausimus. Kai grįžau, Lietuvoje daugelis stebėjosi, kaip su tokia patirtimi pasiryžau dirbti valstybiniame sektoriuje – vadinasi, išmetė iš darbo, neturi ką daryti, esi bedarbė ir t. t.
Ta reakcija buvo visai kitokia nei anapus Atlanto: kai ten pasakiau kolegoms, kad išvažiuoju į Lietuvą dirbti valstybiniame sektoriuje ir, aišku, už daug mažesnį atlyginimą, visi mane sveikino, sakė, kad tai puiki galimybė nuveikti kažką prasmingo vardan savo šalies, didžiavosi manimi.
Daug mano draugų ir buvusių kolegų tam tikrame gyvenimo etape nusprendė keisti karjeras ar bent yra apie tai galvoję.
Kai ten pasakiau kolegoms, kad išvažiuoju į Lietuvą dirbti valstybiniame sektoriuje ir, aišku, už daug mažesnį atlyginimą, visi mane sveikino, sakė, kad tai puiki galimybė nuveikti kažką prasmingo vardan savo šalies, didžiavosi manimi.
Galbūt tai nulemia pasiektas finansinis stabilumas, kai pinigų uždirbimas jau nėra pagrindinis motyvas. Tuomet atsiranda kiti klausimai – ar dar turi ko išmokti savo darbe, kokia yra jo prasmė, ką dar prasmingesnio gali nuveikti. Kitaip tariant, žmonės gali sau leisti aktyviau ieškoti kūrybinės savirealizacijos.
Taigi mano atvejis nėra niekuo išskirtinis. Ilgą laiką dirbusi Niujorko finansų sektoriuje susikūriau finansinį stabilumą, darbe jaučiausi kaip žuvis vandenyje ir ilgainiui pajutau, kad noriu naujų iššūkių, kažką keisti karjeroje.
Pradėjau galvoti, kokį darbo profilį pasirinkti, kad jis teiktų veiklai naują prasmę. Netikėtai atsirado pasiūlymas grįžti į Lietuvą, dirbti Ūkio ministerijoje. Tuo metu Lietuva dar bandė atsigauti po ekonominės krizės, čia labai reikėjo kompetentingų specialistų. Pagalvojau, kad tai įdomi galimybė pritaikyti savo žinias, pakeisti karjeros profilį ir per tris dienas nusprendžiau išeiti iš darbo ir grįžti į Lietuvą.
Neslėpsiu, puikūs santykiai su kolegomis ir pasitikėjimas mano darbu „Goldman Sachs“ buvo vienas iš svarbių kriterijų, kodėl nebijojau išvažiuoti. Turiu daugybę draugų, bičiulių, kolegų – žinau, kad tie ryšiai niekada nenutrūks.
Tai suteikia pasitikėjimo, stiprybės, saugumo jausmą, kad esu reikalinga, laukiama ir prireikus turiu kur grįžti.
– Buvo ir asmeninių motyvų?
– Žinoma. Lietuvoje gyvena mano tėvai, turiu draugų ir giminių, todėl ryšį su Lietuva palaikiau visą laiką. Šiek tiek domėjausi Lietuvos ekonomika – supratau, kad čia reikalingi kompetentingi specialistai, kurie galėtų prisidėti tiek prie krizės valdymo, tiek prie ekonominio augimo, nes šalis yra tokioje ekonominio augimo stadijoje, kai reikia geros strategijos, ilgalaikio veiksmų plano, indėlio.
Ekonomika automatiškai nebeaugs kaip augo iki krizės, todėl reikia žmonių, kurie iš tikrųjų strategiškai mąsto ir žino, kaip tas strategijas įgyvendinti.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai? Ar tiesa, kad po daug metų grįžę į tėvynę žmonės patiria didesnį kultūrinį šoką nei išvykę į svetimą šalį?
– Pripažinsiu, kai kas buvo netikėta. Lietuvos visuomenė yra labai kritiška, požiūris negatyvus. Daug dažniau girdėti kritika ir skundai, o konstruktyvūs pasiūlymai kaip keisti situaciją – retai. Labai retai tenka išgirsti pagyrimų.
Be to, iki sugrįžimo nesuvokiau, kad sėkmė už Lietuvos ribų ir Lietuvoje toli gražu nėra tas pats. Pastebėjau, kad tikri pasiekimai čia kol kas painiojami su tariamais.
Tarkime, žmogus išvyko pasitobulinti kokiuose nors kursuose ar stažuotėje garsiame universitete ir jau pateikia tai kaip baigtas studijas, didelį pasiekimą, nors iš tiesų tai – kursai, į kuriuos gali patekti kiekvienas, sumokėjęs pinigus.
Lietuvos visuomenė yra labai kritiška, požiūris negatyvus. Daug dažniau girdėti kritika ir skundai, o konstruktyvūs pasiūlymai kaip keisti situaciją – retai. Labai retai tenka išgirsti pagyrimų.
Tai tik vienas pavyzdys, tačiau jų yra daug. Kai tikri pasiekimai painiojami su tariamais, nebelieka skirtumo tarp tikrai gabaus, pasaulinėje rinkoje konkurencingo profesionalo ir apsnūdusio tarnautojo, kuriam kažkada tiesiog pasisekė patekti į įstaigą ir kuriam darbas yra paprasčiausia rutina bei mėnesio atlyginimas. Tačiau iš tiesų jų kompetencijos ir efektyvumas nėra vienodi.
Nustebino ir tai, kad Lietuvoje pastebėjau labai daug asmeninio intereso, t.y. sprendimai, rekomendacijos ar palaikymas dažniausiai daromi siekiant asmeninės naudos. Pilietiškumas ir etiškumas labai dažnai lieka antraeilis dalykas.
– Tačiau argi to nėra ir Vakaruose?
– Yra, tačiau toks savęs statymas prieš kitus nėra taip stipriai išreikštas kaip posovietinėje erdvėje. Gal kam tai ir nepatinka, tačiau tenka pripažinti, kad skiriasi darbo etika, tam tikra bendra darbo kultūra. Ji sukuriama per šimtmečius.
Pavyzdžiui, jei įmonė dirba jau šimtą metų ir vis išlieka pasaulyje pirmoji, sėkmingai konkuruoja su kitomis, tai tos žinios, darbo stilius perduodami iš kartos į kartą.
Vien paskaitęs vadovėlius nesužinosi, kaip reikia dirbti, kas yra tas rezultatyvumas, kaip jį matuoti – turi būti toje kultūroje, dirbti toje aplinkoje, kad suprastum, kaip žmonės mąsto ir kaip tas darbas yra atliekamas.
Kartais Lietuvoje standartai yra žemi ne todėl, kad žmonės nesugeba – jie tikrai sugeba, bet tiesiog nežino, kokie tie standartai turėtų būti, kokio lygio reikėtų siekti.
– Ką labiausiai reikėtų keisti valstybiniame sektoriuje?
– Manau, kad kol kas labiausiai trūksta tikrai kompetentingų, patyrusių ir nepriklausomų profesionalų, kurie turėtų entuziazmo tobulinti sistemą ir savo darbą matytų kaip prasmingą ieškojimą, savęs realizaciją.
Netgi pritraukus tokių žmonių pati sistema kol kas trukdo dirbti aukščiausiais standartais ir galų gale nuslopina žmonių entuziazmą arba priverčia rinktis kitą kelią.
Darbas valstybiniame sektoriuje dažnai matomas tik kaip darbas, įprasta rutina, kurią reikia atkentėti vien tam, kad gautum atlyginimą, nematant platesnio vaizdo.
Savo komandą raginu nebūti mažais mechaninį darbą atliekančiais varžteliais. Būtina kvestionuoti nusistovėjusius procesus, sprendimus, nebijoti kelti klausimus. Tai yra ir mano principas. Darau tai ne dėl tuščių ambicijų. Tikiu, kad aklai neprisitaikydama prie sistemos, skatinu ją tapti skaidresne ir efektyvesne.
– Tai ar rekomenduotumėte kitiems iš Lietuvos išvykusiems aukščiausio lygio profesionalams grįžti čia dirbti?
– Taip, tik jie turi būti gerai pasiruošę. Aš asmeniškai atnaujinau ryšį su Lietuva. Dabar jos likimas man rūpi daug labiau nei prieš ketverius ar penkerius metus. Iš tiesų per tuos dvejus metus Lietuvoje su manimi susisiekė nemažai žmonių, kuriems mano pasirinkimas pasirodė įdomus.
Jie nori pasikonsultuoti, gauti patarimų, sako, kad esu įrodymas, jog sistema keičiasi į teigiamą pusę. Labai norėčiau, kad kuo daugiau žmonių atvyktų dirbti su polėkiu, entuziazmu, su kompetencijom, kad dirbtų darbą todėl, kad mato jame prasmę, o ne vien dėl finansinio stabilumo.
Tačiau reikia gerai pasiruošti – suvokti, kad niekas Lietuvoje tavo patirties ar kompetencijų automatiškai nepripažins. Ir vis dėlto kuo daugiau aukščiausio lygio profesionalų grįš ir sugebės vėl čia integruotis, tuo labiau keisis darbo kultūra – ji turės keistis. Tai gal tik kelerių metų klausimas.
