Po spalio 3-iąją vykusio LKF Vykdomojo komiteto posėdžio iš užimamų pareigų pasitraukti norintys pareiškė LKF prezidentas Arvydas Sabonis, viceprezidentas Antanas Guoga, vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas ir rinktinės treneris Jonas Kazlauskas.
Iš pradžių A.Sabonis kaltę vertė kritikos rinktinei pirmajame čempionato etape negailėjusiai žiniasklaidai, tačiau treneris J.Kazlauskas žodžių į vatą nevyniojo – dėl griūties apkaltino federacijos generalinį sekretorių M.Balčiūną.
Po ilgų derybų viskas apsivertė aukštyn kojomis: A.Sabonis, J.Kazlauskas ir A.Guoga sugrįžo, P.Motiejūnas pasirinko darbą Kauno „Žalgirio“ klube, o pasitraukė M.Balčiūnas. LKF Vykdomasis komitetas nauju generaliniu sekretoriumi išrinko buvusį plaukiką ir 2011 metų Europos krepšinio čempionato organizacinio komiteto vadovą Mindaugą Špoką.
15min.lt su M.Balčiūnu kalbėjosi apie krepšinį, Lietuvos krepšinio federaciją ir dabartinį jo gyvenimą, vis dar susijusį su krepšiniu.
– Po tokių didelių sąmyšių ir skandalų federacijoje turbūt nelengva pradėti kitus darbus? Kuo dabar užsiimate? – 15min.lt paklausė M.Balčiūno.
– Galbūt ir keista, bet gyvenu ne ką mažiau intensyvų gyvenimą nei iki šiol gyvenau. Aišku, veiklos pobūdis gal kiek kitoks, bet jis tikrai nėra nutolęs nuo krepšinio. Dabar esu susikoncentravęs į Lietuvos sporto universiteto kanclerio pareigas, esu atsakingas už universiteto kaip organizacijos vystymą. Visų pirma, tarptautiškumo klausimu, antra paslaugų spektro plėtimo – tiek regionui, tiek visai šaliai. Dedu pamatus palyginti dideliems projektams, su tokiomis šalimis kaip Kinija, Jungtinė Karalystė, Kazachstanas.
Bet kokiu atveju daugiausia viskas susiję su krepšiniu, jo struktūros kūrimu. Bendraujame su kitais universitetais ir panašiai. Žodžiu jaučiuosi vėl įtrauktas į sūkurį ir labai džiaugiuosi.
Dabar norime pritraukti kuo daugiau studentų iš užsienio į Lietuvą universitetą, į sporto universitetą, nes turime unikalią trenerių rengimo programą. Dirbame su Kinijos, Jungtinės Karalystės klubais ir universitetais taip dalindamiesi ar „parduodami“ krepšinio žinias.
– Krepšinio federacija nuo jūsų vis dėlto nusisuko. Kiek tai turi įtakos tolimesniems jūsų planams, jūsų reputacijai?
– Mano sprendimą pasitraukti dauguma žmonių vertino teigiamai. Kiekvienas, aišku, pasirenka savo elgesio normas, kokius sprendimus priimti. Šiuo atveju juk galėjau pasielgti ir kitaip, galėjau likti ir istorija būtų vėl kitokia. Nežinau, kaip jūs ten vertinate, bet nuo šio mano sprendimo nei mano kvalifikacija, nei mano vertinimas visiškai nepasikeitė.
Aš žinau, kiek atidaviau federacijai, kiek man tai kainavo pastangų. Nesakau, kad labai pakėliau ją iki kito lygio, bet kokybė tikrai pakilo. O tai kainavo daug ir moralinių ir fizinių jėgų.
Kai reikia susirasti daugiau nei 7 mln. litų, visa romantika išgaruoja.
– Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte šiame darbe?
– Matote, federacijos gyvenimas nėra toks saldus, kaip atrodo iš šalies. Jis yra susietas su nuolatiniu pinigų trūkumu. Ir tie žmonės, kurie dabar labai veržiasi į federaciją, gali susidurti su karčia realybe. Aš džiaugiuosi, kad tuos septynerius metus man pavykdavo stabilizuoti finansinę situaciją.
Kiekvienais metais pasibaigus rinktinės sezonui trūksta tikrai nemažai lėšų. Tai – labai natūralus procesas. Jau nekalbu apie tai, kai 2009-aisiais teko pirkti kvietimą už 3 mln. litų. Ačiū Dievui, kad kažkaip pavyko.
Tokia situacija federacijoje yra kasmet. Tik mes niekada jos neskelbdavome ir nedramatizuodavome. Visada sukandę dantis dirbdavome ir pašalindavome problemas. Jūs įsivaizduokite, kad krepšiniui reikia 9–10 mln. litų per metus, o užtikrintai turime 2–2,5 mln., juos skiria Sporto departamentas ir LTOK, visa kita – reikia galvoti, pritraukti rėmėjų ir pan. Kai reikia susirasti daugiau nei 7 mln. litų, visa romantika išgaruoja.
Kažkas norėjo tokios veiklos, tokio „malonumo“ – ir gavo. Dabar aš tik linkiu sėkmės.
– Ar tai, kad federacijoje prabilta apie auditą, jūsų neglumina? Ar tai nėra akmuo į jūsų daržą?
– Tikrai ne. Nejuokaukit, juk mes kiekvienais metais atlikdavome auditą. Tokioje situacijoje auditas yra būtinas ir aš pats jo primygtinai reikalauju. Tai nieko naujo. Nemanau, kad tai reikėtų sureikšminti. Naujas vadovas turi viską peržiūrėti.
O jei, vis dėlto, kas nors tą auditą nori „priklijuoti prie manęs“, tai noriu pasakyti labai svarbų dalyką – už visą finansinę federacijos veiklą atsako prezidentas. Tai įrašyta ir įstatuose.
Audito, kaip minėjau, reikia būtinai, kad suvoktume, kiek pinigų buvo surinkta, iš kokių šaltinių, o antra – pasižiūrėti, kaip jie buvo išleisti. Aš buvau vienas iš žmonių, kurie galėjo leisti pinigus. Bet visa tai sprendžia prezidentas.
Jei, vis dėlto, kas nors tą auditą nori „priklijuoti prie manęs“, tai noriu pasakyti labai svarbų dalyką – už visą finansinę federacijos veiklą atsako prezidentas.
– Ar nesijaučiate išstumtas iš federacijos?
– Na, baikit. Jaučiuosi kaip niekada palaikomas bendruomenės, taip net nesitikėjau. Niekada nesiekiau vienokio ar kitokio vertinimo, dirbau savo darbą ir tiek. Aš džiaugiuosi, kad ir žaidėjų, ir kompetentingų žmonių, ir visos bendruomenės pasisakymas šiuo klausimu buvo teigiamas. Esu laimingas, kad mano veikla buvo vertinama.
Jeigu toliau mano pagalbos federacijai reikės, aš būtinai prisidėsiu. Jokių nuoskaudų tikrai nėra. Kiekvienai organizacijai reikia sukrėtimo, kad ji eitų pirmyn. Tikiuosi, tie pasikeitimai į naudą, juolab kad ir treneris (J.Kazlauskas, – red. past.) prisėmė atsakomybę už savo pareiškimus.
– Dar nesibaigė ir anksčiau užvirusios problemos – byla dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba, sukčiavimo ir dokumentų suklastojimo aiškinantis lėšų panaudojimo viešbučio „Romantic“ rekonstrukcijai teisėtumą. Kaip rutuliojasi ši byla?
– Na, matote, ne aš pradėjau juk tuos dalykus. Man ten viskas yra aišku, manau, kad visiems yra aišku. Mano pareiga yra padėti bylos tyrėjams, tiek aš padariau. Aš viską paaiškinau, padariau viską, kas man priklauso. Atlikau pilietinę pareigą, nunešiau dokumentus, kurie kiekvieną mano veiksmą paaiškina. O dabar, kokius aštuonis mėnesius, nesu nieko apie tai girdėjęs. Jeigu logiška šito proceso pabaiga bus teismas – aš neturiu jokių priekaištų.
– Grįžkime prie krepšinio. Kaip jūs vertinate mūsų klubinio krepšinio vystymo schemą? Ar klubai pakamkamai gerai augina žaidėjus rinktinei, ar perspektyvių krepšininkų vietos neužima nebrangūs užsieniečiai?
– Kkrepšinio lygis tikrai nesmunka. Turime dvi Eurolygos komandas, taigi, krepšinio vystymo schema tikrai veikia. Smagu, kad „Neptūnas“ verčia naują savo istorijos puslapį, „Lietuvos rytas“ prasibrovė į Eurolygą, „Žalgiris“ brenda iš krizės.
Manau, nereikia tikėtis daug kiekvienais metais iš klubinio krepšinio. Vienas metais sekasi geriau, kitais – blogiau, tai natūralus procesas.
Aišku, klubinis krepšinis tai ta „platforma“, kuri rengia žaidėjus rinktinei. Reikia prisiminti, kad klubinis krepšinis yra ne tik Lietuvoje, į rinktinę atvažiuoja žaidėjų ir iš užsienio.
Manau, kad mūsų krepšinis šiandien turi kaip niekad daug perspektyvų. Juk turime ir NBA du žaidėjus, kurie rinktinei atstovaus dar kokius 10 metų.
– Tačiau jaunų žaidėjų, kurie žaistų pajėgiausiose Lietuvos komandose, ne tiek ir daug. Iškalbingas pavyzdys dabar dažnai minimas įžaidėjas Vytenis Čižauskas, kuris sėdi ant Kauno „Žalgirio“ atsarginių suolelio. Ar nebus taip, kad greitu metu neturėsime ko siųsti ir į užsienio klubus?
– Na, taip. Bet tikiuosi, kad dabar situacija tikrai keisis. Reikia remtis lietuviais treneriais, kurie galbūt labiau pasitikės Lietuvos žaidėjais. Tai – labai subjektyvus klausimas. Čia aukso viduriuką rasti yra labai sunku.
Nereikia ne tik panikuoti, bet net ir nerimauti neverta. Problemų yra nebent moterų krepšinyje, tačiau tai spręs nauji žmonės, o vyrų – tikrai ne. Esame juk elitas.
