„Gyvendama Londone, pajutau, kad Lietuva – mano šalis. Jei esi kosmopolitiškas žmogus ir nori daug kultūrų vienoje vietoje – užsienis puikiai tau tiks, bet aš šiek tiek konservatyvesnių pažiūrų. Man norisi vientisumo“, – tokiomis mintimis interviu pradeda trumpam į Lietuvą sugrįžusi Eva Bart.
Mados pasaulyje – per daug banalumo
– Kaip prasidėjo jūsų kaip modelio karjera?
Mama palaikė mano norą išvažiuoti – pasakė, jog tokios galimybės nepasitaiko kiekvieną dieną
– Pamenu mane, tada dar trylikametę, pasiėmė ir pasakė, jog reikės palaukt šešiolikos metų, nes esu per jauna daugeliui agentūrų. Tačiau atsirado viena agentūra Milane, kuri man vos sulaukus keturiolikos apsisprendė: „Mes ją imam.“
Mama palaikė mano norą išvažiuoti – pasakė, jog tokios galimybės nepasitaiko kiekvieną dieną. Ji visada auklėjo mane sakydama, jog niekas niekam nepriklauso. Jau tada ji gerbė mano, kaip jauno žmogaus, nuomonę.
– Juk buvote dar visai jauna, baisu buvo išvažiuoti?
– Išvažiuoti bijojau vien dėl to, ką man sakė kiti. Keista, jog patarti bandė žmonės, kurie su šia sritimi niekada nebuvo susidūrę ar kaip kitaip susiję. Iš tiesų supratau, kad niekada nereikia klausyti kitų žmonių.
Žinoma, išklausyti reikia, tačiau galiausiai sprendimą priimti dėl svaresnės draugo ar giminių nuomonės – tai jau klaida. Kaip aš tai suvokiu? Žmogus gimsta vienas ir išeina vienas. Vadovaujantis tokia logika, tai ir mąstyti turėtume patys, o ne leisti tai už mus daryti kitiems.
– Kokie buvo įsimintiniausi modelio darbo momentai?
– Pirmoji kelionė buvo bandymai, o antroji – skirta darbui. Antrosios kelionės metu teko dalyvauti labai svarbiame Istituto Marangoni madų šou, kuriame buvo pristatomi konkursą laimėję jaunieji dizaineriai. Šio madų pristatymo pažiūrėti susirinko daug garsių mados pramonės žmonių iš viso pasaulio, tokių kaip Anna Wintour – „Vogue“ vyr. redaktorė.
Milanas buvo tarsi apšilimas. Kelionėje į Taivaną supratau, kaip smarkiai skiriasi žemynai. Ten tikrai gali pasijusti, jog esi tiesiog pakaba drabužiams. Į tave kaip žmogų niekas per daug nesigilina – jiems neįdomu.
Mados pramonėje per daug tuštybės – visi tie pasilinksminimai, vakarėliai... Tai linksma, juk ir pati juose dalyvaudavau, bet tai neatrodė verta kančių, kurias kėlė nuolatinė savęs kontrolė, minimalaus svorio priežiūra
Taivane bendradarbiavome su „Cosmopolitan“ ir kitais mados žurnalais. Smagu ir keista buvo matyti save žurnaluose. Vėliau pagalvojau, kad tas galutinis produktas nėra vertas to, ką tenka dėl jo paaukoti. Nesijaučiau laiminga sukdamasi tame versle, tai tiesiog nenešė man laimės. Mados pramonėje per daug tuštybės – visi tie pasilinksminimai, vakarėliai... Tai linksma, juk ir pati juose dalyvaudavau, bet tai neatrodė verta kančių, kurias kėlė nuolatinė savęs kontrolė, minimalaus svorio priežiūra.
– Kada supratote, kad modelio karjera nėra tai, ko jums reikia?
– Nors teko susipažinti su daug žmonių, turiu aukštos kokybės produktą – nuotraukas, bet mano kelias nebuvo tobulas. Žinojau, kad noriu likti mados versle, bet galbūt iš kitos pusės, ne kaip modelis. Atėjo tas momentas, kai supratau, kad man užtenka to, ką pasiekiau. Gyvenimas yra per trumpas kentėti dėl trumpalaikės laimės. Net ir jaunam žmogui, manau, reikia ieškoti savęs.
Koledžuose – disciplinos trūkumas
– Metusi modelio darbą, Lietuvoje nepasilikote. Kodėl?
– Nusprendžiau mokytis Lodone, kad vėliau būtų lengviau ten įstoti į universitetą. Vėl išgirdau kitų žmonių kalbų, kad užsienyje daugiau galimybių, draugų, pramogų bei didesni pinigai. Natūralu, kad tai žinant, užsienis pradeda traukti. Juo labiau, kad ir mano sesuo jau daug metų gyvena Londone.
Taip ir mąsčiau – ką aš čia liksiu toje Lietuvoje, ką man čia veikti? Išvažiavau.
– Ar koledžas pateisino viltis?
– Koledžas be galo geras, specialybė tokia, kokios troškau, – architektūra ir interjero dizainas, bet man trūko disciplinos. Nors daugelis yra nepatenkinti mokytojais Lietuvoje, skundžiasi dideliu krūviu, bet aš pasisakau už tokį mokymą. Pripratęs prie tokio didelio tempo, kokį diktuoja lietuviškos mokyklos, vėliau mokėsi išnaudoti kiekvieną savo minutę tinkamai.
Beje, Lietuvos mokyklos yra tikrai aukšto lygio, palyginti su Londonu. Ten daug projektų – jei nori dalyvauti, pasirūpini tuo pats, niekas tavęs neverčia. Žinoma, tai ugdo savarankiškumą. Bet tai turi daryti universitetas. Mokyklose mes dar esame vaikai, jose reikia tvarkos, nes iš tiesų mes esame išlepę.
Lietuvos mokyklos yra tikrai aukšto lygio, palyginti su Londonu. Ten daug projektų – jei nori dalyvauti, pasirūpini tuo pats, niekas tavęs neverčia
– Užsienyje trūko disciplinos. Galbūt mąstėte apie studijas Lietuvoje?
– Kadangi visą laiką mane labiau domino architektūra, todėl dabar mano pagrindinis tikslas yra architektūros studijos VGTU.
Juokingai graudi situacija. Kadangi aš mokausi koledže, į kurį įstojau po 10 klasių, ten oficialiai baigiau mokyklą ir galiu stoti į universitetą. Tačiau Lietuvoje paaiškėjo, kad man reikia turėti Lietuvos abitūros egzaminų rezultatus, kad stočiau į VGTU ar kurį nors kitą universitetą čia. Iš tiesų man gana baisu.
Dedu daug vilčių, jog kiti dveji metai dar aiškiau padės apsispręsti, ko aš noriu. Dėl to važiuoju į architektūros bienalę, dirbu mados srityje, galvoju apie darbą modelių agentūroje, tik jau kitoje pusėje – ieškant modelių. Noriu daug ir suprantu, kad daug nepadarysi kokybiškai, bet kai yra noras, negali sustoti.
Įsivaizduojame, kad svetur laisvės daugiau
– Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Po dvejų metų Londone tarsi atsivėrė akys, kiek daug mes turime čia, Lietuvoje. Turime nuostabią gamtą, kalbą, kuria bet kur galime susikalbėti, turime nemažai turistų, o tai tik įrodo mūsų šalies patrauklumą. Ir jei mes tiek daug turime, tai ko mums, jauniems žmonėms, bėgti į užsienį?
– Lietuva – perspektyvi erdvė jaunam žmogui?
– Net ir galimybių klausimu – ten, kur dabar dirbu, man niekas nepadėjo, pati pasiėmiau. Visada bus daug pasiūlymų, jei rodysi norą kažką daryti. Kad ir grįžtant prie architektūros – rudenį ketinu važiuoti į Venecijos architektūros bienalę. Į ją keliauja 50 architektų ir baigiančiųjų architektūros studijas iš visos Lietuvos ir aš, kuri kažkada žada pabaigti architektūrą.
Susitikau su tais žmonėmis, jiems patiko mano mintys. Sako, lietuvis lietuviui nepadeda, bet man atrodo, kad yra kitaip. Aš matau daugiau gėrio nei blogio.
Sako, lietuvis lietuviui nepadeda, bet man atrodo, kad yra kitaip. Aš matau daugiau gėrio nei blogio
– Kas jaunimui trukdo tikėti savo ateitimi tėvynėje?
– Blogai tai, kad mes esame spaudžiami baimių, kurias mums įperša kiti. Visiškai nereikia aklai nieko klausyti. Žinoma, tau reikės pagalbos įgyvendinant viską, bet tai yra tavo nuopelnas, tad kodėl tu turi klausyti kažko kito?
Aš neskatinu atsiriboti nuo visko. Priešingai, mums dar trūksta to noro padėti ir paremti. Norisi paskatinti žmones labiau klausytis ir suprasti kitus, duoti daugiau laisvės ir kitiems, ir sau pačiam.
– Ar iš tiesų užsienyje daugiau laisvės?
– Įsivaizduojame, kad svetur tos laisvės daugiau, bet visur viskas taip pat. Ten galbūt miestai gražesni, maistas skanesnis, žmonės kitokie. Bet jei turi idėją, o ypač meno srityje, tai Lietuva kaip tik yra ta terpė, kurioje mažiau konkurencijos.
Tiesą pasakius, Lietuvoje tos konkurencijos net nėra, palyginti su kitomis šalimis. Jei sukursi kažką originalaus, gal ir nedaug, bet užsakymų vis tiek turėsi. Puikus pavyzdys – mano pažįstami broliai Gataveckai. Aš džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pažinti šiuos žmones, jie tikrai įkvepia. Mes turime ne tik patys kažką daryti, bet ir kitus įkvėpti.
Mūsų biologinis laikas palyginti trumpas. Pažvelgus į medžius ar kalnus – žmogus yra tokia dulkė, o jei mes dar leisim sau dulke ir jaustis, tai kam mes čia atėjom tuomet? Mes galime daug nuveikti. Jei mūsų produktas bus tikras, mes juo tikėsime ir priversime tuo tikėti kitus – net ir Lietuvoje gyvendamas gali tapti garsus pasaulyje.
