Modesta teigia išmokusi pamoką, kad negalima pasiduoti, jei kas nors nepasiseka pirmu bandymu. Būtina bandyti toliau.
– Jūs studijavote verslą. Kodėl šiuo keliu taip ir nepasukote?
Mano močiutė darydavo saldainius, kuriuos mes parduodavome per šventes. Tai buvo nedidelis mūsų šeimos verslas.
– Gimiau ir augau Panevėžyje. Čia baigiau Vytauto Žemkalnio gimnaziją ir verslo administravimo bakalauro studijas KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultete. Viešojo administravimo magistro studijas baigiau Vilniuje Mykolo Romerio universitete.
Mokykloje labai ieškojau savęs. Lankiau daugybę būrelių: nuo šokių iki dailės. Vis neatrasdavau, kur yra tikroji mano vieta.
Politika arba valstybės tarnyba tikrai nebuvo mano svajonėse. Mano močiutė darydavo saldainius, kuriuos mes parduodavome per šventes. Tai buvo nedidelis mūsų šeimos verslas. Man tai patiko, todėl pasukau būtent tuo keliu. Dar nuo septynerių metų su močiute važiuodavau prekiauti saldumynais. Gal tai ir išugdė drąsą ir pasitikėjimą savimi.
Beje, saldumynus darau iki šiol. Ne tam, kad juos valgyčiau, bet atpalaiduoja pats gamybos procesas. Vieni į renginius pyragų atveža, o aš atvežu savo pagamintų saldainių.
Pirmame kurse grupiokas pakvietė į Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos (LSDJS) susirinkimą. Taip užsikabinau ir po gero pusmečio supratau, kad tai gali būti mano kelias.
– Tokio amžiaus save sieti su politika nebuvo baisu?
– Į jaunimo organizacija mažai žmonių ateina ne todėl, kad tų organizacijų įvaizdis būtų prastas. Viskas priklauso nuo to, kas pasiūlo. Jei tai siūlo žmogus, kuris tau yra autoritetas ir kuriuo tu pasitiki, tai bent jau pirmą žingsnį žengti tikrai nėra sunku. Vėliau jau gali pats vertinti, ar tau tai tinka.
– Nekilo minčių pasilikti sostinėje?
– Aš pati užaugau Tulpių gatvėje ir puikiai pamenu laikus, kai Panevėžys buvo vadinamas Lietuvos Čikaga. Tie laikai jau seniai praeityje. Po magistro studijų turėjau pasiūlymą likti dirbti Vilniuje ir užimti geras pareigas, bet Panevėžyje per daug buvau įsitraukusi į jaunimo veiklą, dalyvavau įvairiose organizacijose. Man labai patiko rajone gyvenančių žmonių paprastumas ir supratau, kad dar neatėjo laikas išvažiuoti.
Daugelis didmiesčių gyventojų nustebtų, kokie apsiskaitę ir išsilavinę žmonės gyvena provincijoje. Svarbiausia, kad su nepažįstamu žmogumi gali atvirai kalbėtis skirtingomis temomis ir jis tave labai nuoširdžiai priima, tu jam esi labai įdomus.
Jeigu savas kraštas traukia ir ten galima susirasti mėgstamą darbą, būsi tūkstantį kartų laimingesnis. Keliauti į sostinę, kad tau prie atlyginimo nuliukas prisidėtų, nėra geras pasirinkimas. Tas nuliukas gyvenime tiek ir reiškia.
– Jaunam žmogui lengva būti išgirstam politikoje?
– Labai sunku. Kad būtum išgirsta, turi sakyti tris kartus garsiau. Pamenu, kai tik pradėjau, visi į mane kurį laiką žiūrėjo gana skeptiškai. Neretai teko išgirsti: „Ką tu gali žinoti, vaikeliuk.“
Yra tradicinis požiūris, kad moterys turi būti namų židinio saugotojos. Aš manau kiek kitaip. Ne kiekvienas yra gimęs namų židinį prižiūrėti. Jeigu tu būsi nelaimingas, nes negalėsi savęs išreikšti, tai ir namuose tos laimės nebus. Nesvarbu, kiek vaikų lakstytų po kambarius.
Nesvarbu, kur tu eini – į politiką, verslą ar darai kitą karjerą. Turi tai daryti atvira širdimi ir skirti tam laiko. Turi norėti rizikuoti ir veikti.
– O pačiai sekasi rasti kalbą su jaunais žmonėmis?
Tiesą sakant, uždirbu nedaug. Sudėjus visas veiklas, kuriomis užsiimu, vargu ar 500 eurų per mėnesį gaučiau, bet mane mano darbas labai „veža“.
– Pradžia buvo be galo sunki. Prisimenu savo pirmąjį renginį. Buvau labai motyvuota ir norėjau padaryti kuo geriau. Kiekvienoje seniūnijoje mes turėjome atvažiuoti ir kalbėti apie savanorišką veiklą. Tai buvo jaunimui skirtas renginys su muzika, debatais, šokių turnyru. Jam skyriau labai daug jėgų, o atėjo trys žmonės.
Ilgai galvojau, kodėl taip atsitiko. Ar mes, kaip organizatoriai, padarėme klaidų, ar iš viso tokius renginius jaunimui įmanoma padaryti, gal tai niekam neįdomu. Tai gali labai demotyvuoti, bet esu optimistė, grįžau namo, išsimiegojau ir pradėjau planuoti kitus renginius.
Greitai supratau, kad tikrai negalima ateiti ir jaunimui pasakyti, kad kažką ant lėkštutės atnešei. Viskas veikia kitaip. Kada patys jauni žmonės ką nors padaro, patys priima sprendimus, tada viskas vyksta. Dabar rajone yra labai daug aktyvaus jaunimo, moksleiviai kuria laidą, organizuoja renginius.
Neseniai atvežėme į rajoną bokso turnyrą. Turime gerų moksleivių sportininkų, besitreniruojančių Panevėžyje. Padarėme turnyrą, kur juos galėjo pamatyti ir bendraklasiai bei artimieji. Susirinko labai daug žmonių. Prieš kovas sportininkai su jais kalbėjosi apie discipliną, pasirinktą kelią.
– Kaip jūs rinkotės savo kelią? Kaip ir daugelį jaunų žmonių suviliojo šlovė ir pinigai?
– Kitas dalykas, daugelis nori viską gauti greitai. Žmogus, kuris dirba jam patinkantį darbą vis tiek sulauks laiko, kai taps aukšto lygio profesionalu ir jo atlyginimas didės. Skirtingai nuo tų žmonių, kurie blaškosi ir ieško greito uždarbio. Tiesą sakant, uždirbu nedaug. Sudėjus visas veiklas, kuriomis užsiimu, vargu ar 500 eurų per mėnesį gaučiau, bet mane mano darbas labai „veža“. Ar geriau būtų dirbi už kelis kartus didesnį atlyginimą, bet susiraukus?
– Kiek aštri konkurencija tarp politinių jaunimo organizacijų?
– Regionuose jauni žmonės šoka, groja, dalyvauja organizacijų veikloje. Tai yra mažos bendruomenės seniūnijose. Kai yra 30 jaunų žmonių, jie tikrai dėl politikos nesipyksta.
– Gal tokia situacija keičiasi per rinkimus?
– Kiekvieni rinkimai leidžia pamatyti, kaip tave vertina kiti. Tikrai neinu ir žmonių neprašau, kad jie mus palaikytų. Turi padaryti ką nors, kad žmonės patys norėtų tave paremti.
Kartų kaita politikoje vyksta. Ir tai matoma visose partijose. Lietuvoje per mažai vyresnės kartos politikų, kurie pasitikėtų jaunais žmonėmis ir suteiktų jiems daugiau sprendimų galios. Tiesiog, jaunas žmogus ateina kupinas energijos ir imasi daryti. Taip, jis klysta, bet daro. Jei kiti pripratę sėdėti ir plaukti pasroviui, jie ima atrodyti blogai.
Be to, daugelio partijų branduolį iki šiol sudaro vyresni nariai ir jie ne visada supranta, ar naujai atėjusiems jauniems žmonėms reikia padėti ir vesti kartu, ar juos ignoruoti ir leisti patiems plaukti, kaip moka.
– Kokią vieną problemą išspręstumėte dabar, jeigu tai priklausytų tik nuo jūsų?
– Yra daug jaunimo, dalyvaujančio įvairių organizacijų veikloje. Jie turi daug kompetencijų, tačiau jos nepripažįstamos ir niekur nevertinamos einant darbintis. Jeigu studijuodamas atlikai formalią praktiką, nors iš tiesų skanavai lapus, tai manoma, kad įgijai daug papildomų įgūdžių.
