„O jei tikime neigiamais stereotipais, tai turime ne visą arba neteisingą informaciją ir patys sau užkrauname psichologinę naštą“, – įspėja mokslininkas. Anot jo, šiandien Lietuvoje gana stipriai stereopizuotos homoseksualių žmonių ir tautiškumo temos.
– Stereopizacija, ksenofobija, stigmatizacija – kas užkoduota šiose žmonijos sąmonės juodosiose paraštėse?
– Visų pirma, šie terminai susiję su kitoniškumu ir kito nepažinumu arba nenoru jo pažinti iki galo. Taip jau mes esame sutverti – nuo to, kas mums yra nepažįstama, kas kelia negatyvius jausmus, dažniausiai stengiamės psichologiškai atsiriboti, laikyti tai nuo savęs kaip įmanoma toliau. Bet šie terminai susiję su visuomenės gyvenimu, su žmonių gyvenimu, todėl pagrindinis žingsnis, kurį reikėtų žengti, sulaužius psichologinį barjerą, – tai bandyti pažinti kitą.
Stigmatizacijos, ksenofobijos, stereotipizacijos terminai iš esmės susiję pirmiausiai su nepažinumu. Kol nepažįstame, stengiamės mąstyti kuo paprastesnėmis, lengvesnėmis kategorijomis. Jei įsivaizduojame, kad viena ar kita tautybė, viena ar kita lytis turi tam tikrus bruožus, dažniausiai juos priskiriame visai žmonių grupei, negalvodami, kad kiekvienas esame skirtingi, turime privalumų ir trūkumų. Lygiai taip pat ir žmonių grupės, kitos tautybės, yra sudarytos iš įvairių skirtingų individų.
Reiktų paminėti, kad stereotipai būna nebūtinai neigiami, jie gali būti ir teigiami. Kaip pavyzdį galėtume pateikti išankstinę nuostatą, kad vokiečiai yra punktualūs, į susitikimus neva visada ateina laiku. Jei bendrautume su vokiškos kultūros atstovais ir tuo įsitikintume, sakytume – va, čia tikras vokietis, ateina laiku. Bet surastume ir tokių, kurie vėluoja, nepaisydami mūsų išankstinio nusistatymo.
Jei įsivaizduojame, kad viena ar kita tautybė, viena ar kita lytis turi tam tikrus bruožus, dažniausiai juos priskiriame visai žmonių grupei, negalvodami, kad kiekvienas esame skirtingi, turime privalumų ir trūkumų.
Jei mūsų išankstiniai nusistatymai neigiami, tai kyla dar ir papildomos problemos, bet net jei turime teigiamus nusistatymus, jų gali iškilti. Jei manome, kad vokiškos kultūros atstovas ateis laiku, susitariame susitikti, o jis vėluoja, tuomet kyla natūrali reakcija, ištinka kultūrinis šokas – kaip taip gali būti, mes su tuo žmogumi gi buvome susitarę, o jis neatėjo laiku. Tada vaizdinys gali pasikreipti į kitą pusę – mes apie juos galvojome teigiamai, tačiau, pasirodo, jie nesielgia pagal mūsų išankstinę nuostatą.
– Ar kultūrinis šokas, apie kurį gana dažnai kalbame, kurį patiriame nuvykę į kitas šalis, iš esmės ištinka tuomet, kai susiduriame su tuo, kas neatitinka mūsų išankstinių nuostatų?
– Gana dažnai būna taip. Sąvoka „stereotipizacija“ pakankamai seniai pasirodė mokslo apyvartoje ir mūsų bendrinėje kalboje. Jos autorius yra Walteris Lippmannas, šį terminą pasiūlęs 1922 m. Pats būdamas žurnalistas, turėdamas sociologo įžvalgų, stereotipizaciją jis apibūdino nevienareišmiai. Viena vertus, gali būti teigiami stereotipai, kita vertus, jie gali būti neigiami.
Bandydamas paaiškinti, kodėl mes turime tuos stereotipus, praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje jis padarė įžvalgą, kad pasaulis yra per daug sudėtingas, per daug greitas ir kiekvieno įvykio, kiekvieno atvejo nepajėgtume atskirai apmąstyti savo proto galiomis. Todėl, kad galėtume priimti informaciją, mes kategorizuojame arba, kaip W.Lippmannas sako, kuriame stereotipus, tam tikras klišes.
Be jokios abejonės, mes turime išankstines nuostatas apie visą mus supantį pasaulį, išskyrus, galbūt mūsų artimiausią erdvę – šeimą, draugus, apie kuriuos žinome visą mums reikalingą informaciją. Bet, pradedant kalbėti apie didesnes bendruomenes, pavyzdžiui, kaimynų bendruomenę, jau turime išankstinius nusistatymus. Lygiai taip pat ir keliaudami, judėdami po pasaulį, mes turime sukaupę tam tikrą informaciją, kad atsidūrę kitoje kultūroje, kitoje šalyje, būtume pasirengę. Bet gana dažnai atsitinka taip, kad mūsų žinojimas pasirodo esąs šiek tiek per daug apibendrintas. Šiais laikais, kai viskas taip greitai keičiasi, gali būti, kad mūsų turima informacija yra šiek tiek senstelėjusi.
Keliaujant ir bendraujant su kitos kultūros žmonėmis, susiduriame su nesuderinamumu to, ko tikimės, ir to, ką atrandame tam tikroje vietoje. Netikėtumų nepatirtume, jei tai būtų užsakomasis skrydis į Turkiją, kuomet iš viešbučio neišeitume visą savaitę ar dešimt dienų... Bet jei esi atviras pasauliui, jei keliauji, bendrauji, susiduri su kitomis kultūromis, visuomet gali laukti staigmenų. Ir, žinoma, klausimas, kaip į tas staigmenas ir į tuos iššūkius reaguoji.
– Tai, viena vertus, stereotipai padeda susigaudyti, neprarasti proto, surikiuoti informaciją galvoje, kita vertus, gali turėti labai neigiamą poveikį?
– Be jokios abejonės. Stereotipo dvipusiškumas tuo ir pasižymi, kad, viena vertus, jis gali būti pagalba mums šiek tiek susiorientuoti, bet didžioji stereotipų žala yra ta, kad dažniausiai susikuriame išankstinius vaizdinius, kuriuos pakeisti yra sudėtinga, tam reikia daug pastangų ir laiko. Bet apie mažiau pažįstamas kultūras, apie mažiau pažįstamus individus gana dažnai susikuriame išankstines nuostatas.
Tas pats W.Lippmannas yra aprašęs trečiojo, ketvirtojo, penktojo dešimtmečio Jungtinių Amerikos Valstijų patirtį. Jei tuomet statistinis amerikietis pamatydavo gatvėje einantį juodaodį, darydavo išvadą, kad jis yra bedarbis, tinginys, valkatauja. Nors tas žmogus turėjo vienokį ar kitokį darbą, užsiėmimą, rūpinosi savo šeima ir t. t.
Jei manome, kad vokiškos kultūros atstovas ateis laiku, susitariame susitikti, o jis vėluoja, tuomet kyla natūrali reakcija, ištinka kultūrinis šokas – kaip taip gali būti, mes su tuo žmogumi gi buvome susitarę, o jis neatėjo laiku.
Kaip pavyzdį mūsų krašte galėtume pateikti seną istoriją, kuri susijusi su nesusipratimais, įtampomis ir dideliais praradimais. Tai – neigiami stereotipai apie žydus arba antisemitiniai stereotipai.
Šiuolaikinėje visuomenėje mes stipriai suklūstame arba pradedame įsivaizduoti kažką neigiamo, jei išgirstame žodį „islamas“ arba „musulmonai“. Iškart iškyla stereotipinis įsivaizdavimas, kad jie yra kerštingi, jie gali būti pavojingi, įnešti nesantaiką ir t. t. Toks perdėto reagavimo mechanizmas, neįsigilinus į situaciją, yra linkęs mumyse tuoj pat suveikti.
– O kaip apibūdintumėte, kas yra stigmatizacija?
– Stigmatizaciją būtų galima apibūdinti kaip tam tikros grupės išskyrimą iš visuomenės kažkokiu pagrindu (tautiniu, religiniu, lytiniu) ir jos nustūmimą į visuomenės gyvenimo paraštes. Šiandienos realijomis ir kategorijomis kalbant, stigmatizaciją mūsų visuomenėje stipriai patiria romų tautybės žmonės. Pirmas žingsnis į stigmatizaciją vis tiek yra stereotipas. Jei romas, tai jis – būtinai bedarbis, susijęs su narkotikų prekyba, vagystėmis ir apgavystėmis. Šios žmonių grupės integracija į visuomenę yra pakankamai sudėtingas procesas, nes visuomenės reakcija yra stigmatizuota. Ir įvairios sociologinės apklausos galėtų tai rodyti.
Tos žmonių grupės, kurios yra stigmatizuotos, laikomos kažkur visuomenės paraštėse, su jomis bendrauti yra vengiama. Jie yra, bet neva geriausia juos ignoruoti, nekreipti į juos dėmesio. O taip manome todėl, kad mums jie atrodo kitokie, išskirtiniai. Jei kalbame stigmatizacijos, stereotipizacijos terminais, tai tas kitoniškumas, išskirtinumas dažniausiai reiškia, kad jie – blogesni už mus.
– Kaip Jums atrodo, kas gimdo neapykantą kitos rasės, religijos, įsitikinimų žmonėms? Kaip žmogaus sąmonėje formuojasi stereotipai? Dažniausiai kliūva žiniasklaidai, bet galbūt pamirštama, kad žiniasklaidą taip pat kuria žmonės. Kaip Jūs manote, kodėl apskritai gimsta stereotipai, kas juos lemia?
– Tai sudėtingas klausimas, tačiau keletą aspektų būtų galima išskirti. Iš vienos pusės, žmonija egzistuoja jau ne vieną šimtmetį. Visuomet kitoniškumo priėmimą arba nepriėmimą lydėjo baimė ir ji gimdo tam tikrus prietarus, stereotipus.
Iš kitos pusės, remiantis socialine psichologija, mūsų psichika taip jau surėdyta, kad mes ir individualiai, ir kaip grupė, kolektyvas, apie save esame linkę galvoti pirmiausiai teigiamai. Save mes matome esant svarbius, save matome kaip pasaulio centrą. Čia galėtų pasitarnauti ir antikinės Graikijos pavyzdys, „barbaro“ terminas, kuris sukurtas apibūdinti tą, kuris gyvena ne kultūringame graikų pasaulyje, nekalba jų kalba, kalba kažkokia nesuprantama kalba. Turime istorinę tradiciją, kuri yra grįsta nesusikalbėjimu arba priešprieša.
To, matyt, neišvengsime, tik klausimas, kiek galime ir kiek turime tokioje visuomenėje gyventi? Kai neaiškumas, nežinojimas yra paverčiamas neapykantos skatinimo įrankiu, kitų žmonių laisvių suvaržymu arba net žmonių žudymu, savaime suprantama, ribos yra stipriai peržengiamos.
Atsakant į klausimą, kaip atsiranda stereotipai, galima teigti, kad turbūt kiekvienu atveju būtų atskiros istorijos. Galima pasakyti tik tiek, kad kiekvienas žmogus turi kliautis savo protu, savo patirtimi ir kiekvieną situaciją labai aiškiai ir racionaliai apsvarstyti, įvardinti, išanalizuoti ir tokiu būdu galbūt išvengti neigiamos stereotipizacijos.
Mąstyti tam tikromis kategorijomis yra neišvengiama. Dar kartą sakau – iš dalies ta informacija yra teisinga. Turėdami omenyje mūsų kaimynines valstybes, gi nesakome „lenkas“, „latvis“, ar „baltarusis“. Sakome „lenkai“, „latviai“, „baltarusiai“ ir uždedame tam tikrą etiketę. Iš vienos pusės, tai stereotipas, iš kitos pusės, atliepia realią situaciją. Stereotipai pasitarnauja bendresniam supratimui (tai yra jų stiprioji pusė), bet jie įneša ir sumaišties, nesusipratimo ir tai yra jų didysis minusas. Dažniausiai stereotipai atsiranda dėl nežinojimo ir nepažinumo.
Jei tuomet statistinis amerikietis pamatydavo gatvėje einantį juodaodį, darydavo išvadą, kad jis yra bedarbis, tinginys, valkatauja. Nors tas žmogus turėjo vienokį ar kitokį darbą, užsiėmimą, rūpinosi savo šeima ir t. t.
Egzistuoja kitos kultūros, kitos šalys, kiti individai, turime domėtis jų kultūra, bandyti suprasti jų mentalitetą, idealiu atveju, turime mokėti kalbą. Dažnai nesusikalbėjimas įvyksta dėl to, kad kalbama skirtingomis kalbomis apie tuos pačius dalykus.
Čia galėtume pateikti keletą mūsų tarpukario Lietuvos pavyzdžių, kuomet lietuviai, dominuojanti grupė, ir kitos tautinės mažumos, vietiniai lenkai, ar vietiniai žydai, puoselėjo panašius tikslus, turėjo panašius idealus ir buvo pakankamai patriotiškai nusiteikę savo valstybės atžvilgiu. Bet dominuojančios lietuvių grupės požiūris į tautines mažumas buvo šiek tiek neigiamas, buvo manoma, kad gal jie yra nepakankamai patikimi, gal jie nepakankami patriotiški.
Mano galva, viena iš problemų buvo ta, kad kalbėta apie tam tikras vertybes, apie tuos pačius dalykus, tik skirtingomis kalbomis: lietuviai kalbėjo lietuviškai, lenkai – lenkiškai, litvakai, Lietuvos žydai – jidiš kalba arba didesne dominuojančia – rusų kalba. Iš esmės bendravimo arba komunikacijos kanalas nebuvo iki galo atvertas. Manau, kad bent jau dalies nesusipratimų, priekaištų, stereotipų buvo galima išvengti, jei būtų buvęs rastas bendras komunikacijos kanalas. Bendravimas, bendros kalbos suradimas padėtų išvengti neigiamų stereotipų.
– Kaip Jums atrodo, kas labiausiai kursto stereotipus?
– Tai sunkus klausimas. Turbūt reiktų grįžti prie to, kad tai lemia tam tikra tradicija. Pažiūrėję į tautos folklorą, matytume, kad apie kaimynines tautas būta pastabų – kandesnių ar ne tokių kandžių. Visgi bendravimo tradicija formuoja įvairiapusį supratimą. Jis gali būti teigiamas, gali būti ir neigiamas.
Iš savo patirties, iš savo aplinkos mes įgauname tam tikrų nusistatymų, tam tikrų stereotipų, o paskui kiekvienas žmogus, matyt, skirtingai susikrauna savo žinių bagažą. Viskas prasideda nuo šeimos, nuo to, kaip mūsų šeima, artima aplinka vertina tam tikrus dalykus, kas įdiegiama mokykloje.
O šiaip stereotipai yra pakankamai galingas ginklas, nes jie yra grįsti emocija, ne racionalumu. Jais naudotis gali bet kas, kas turi tam tikrų tikslų. Atrodo, kad mes stipriai pažengę į priekį, bet labai nesudėtinga manipuliuoti netgi gerai išsilavinusiomis visuomenėmis. Nežinojimas, nepažinumas, nesaugumo jausmas, kažkas keisto – tai mūsų psichologiją labai stipriai sužadina. Ir nėra taip sudėtinga sukelti galbūt ne didžiulę neapykantos bangą, bet bent jau vandenį sudrumsti – tikrai galima.
Užsiminėte apie žiniasklaidą. Gal dabar dalykai, susiję su tautinėmis grupėmis, kažkaip aprimę, bet dar neseniai vykusios homoseksualų eitynės Vilniuje priklausė nuo žiniasklaidos pozicijos, nuo to, kas komentuodavo, kokia žinutė būdavo siunčiama. Tačiau kas nori atkreipti į save dėmesį ar sutelkti tam tikrą galią, gali tai padaryti. Tebūnie ji momentinė, galbūt dabar nėra tokių kampanijų kaip XX amžiaus viduryje... Be jokios abejonės, klasikinis pavyzdys – nacių Vokietija su savo antisemitine kampanija, kuomet tai iš tikrųjų buvo paversta vienu iš masinės psichozės sudedamųjų elementų. Bet ir dabar pasiekti trumpalaikį efektą, mobilizuoti žmones, atkreipti jų dėmesį ar bent jau padidinti nepasitenkinimo kiekį ir šitaip pasiekti savo išsikeltus tikslus, deja, nėra taip sudėtinga.
Su tokia pačia patirtimi susidūrė ir kolegos, nagrinėję homofobijos, tolerancijos homoseksualiems žmonėms klausimus. Žmonėms kildavo toks pats klausimas – gal pats toks esi...
– Kaip manote, kokios sritys šiandien labiausiai apipintos stereotipais, kuri grupė šiandien imliausia stereotipams?
– Mes vis dar stipriai mąstome tautinėmis arba etninėmis kategorijomis. Mums įdomu pasidomėti tautybe. Gal religija ir nėra toks įdomus aspektas. Bet tautiškumas būtų viena iš tų sferų, apie kurias mes dažnai galvojame. Gal situacija kažkiek keičiasi...
Galiu pasidalinti savo patirtimi. Prieš šešerius–septynerius metus esu tyrinėjęs Lietuvos žydų istoriją per lietuviško antisemitizmo prizmę. Tuomet susipažinus su nauju žmogumi, kalbant ir apie profesinę sritį, paklaustas, kuo užsiiminėju, atsakydavau, kad tyrinėju šį aspektą. Tai beveik visuomet kitas klausimas būdavo – tai gal pats esi žydas, nes jei nesi žydas, tai kodėl tai tyrinėji. Su tokia pačia patirtimi susidūrė ir kolegos, nagrinėję homofobijos, tolerancijos homoseksualiems žmonėms klausimus. Žmonėms kildavo toks pats klausimas – gal pats toks esi...
Dabar populiarus lytinės orientacijos klausimas, ši tema gana stipriai eskaluojama ir gana stipriai stereotipizuota. Taip pat stereopizuotas tautiškumas, orientavimasis į tautiškumą. Mūsų šalyje (tai galima pastebėti ir viešajame diskurse) dažniau bandoma kalbėti apie tautiškumą ir pilietybę, negu apie pilietiškumą ir panašias sąvokas.
Taigi manau, kad galima išskirti dvi sritis. Viena – mūsų praeitis, mūsų etninis tapatumas. Mums yra svarbu ir mes vis dar stereotipiškai įsivaizduojame, kas yra tikras, doras lietuvis. Apie kitas tautybes – taip pat. Ir kita šiandienos realija – homoseksualių žmonių bendruomenė. Tai, matyt, dar didžiulis tabu.
– Kokią žalą stereotipinis „žinojimas“ daro žmogui, kuris juo vadovaujasi? Ir kokią žalą jis daro visuomenei?
– Reiktų grįžti prie stereotipo dvipusiškumo. Yra teigiami ir neigiami stereotipai. Be jokios abejonės, neigiami stereotipai trukdo pažinti pasaulį, su juo bendrauti, adekvačiai jį vertinti ir sykiu kuria tam tikrą nesaugumo jausmą.
Jei aš stereotipiškai įsivaizduoju, koks yra vienos ar kitos rasės, vienos ar kitos religijos asmuo, susiduriu su tokiu žmogumi keliaudamas arba jis apsigyvena kaimynystėje ir aš negaliu sulaužyti savo stereotipo, jei manau, kad tai yra galbūt ne pats didžiausias pasaulyje, bet vis tiek kažkoks blogio įsikūnijimas, tai aš tiesiog psichologiškai pats save žaloju, gyvendamas įtampoje, nepasitikėdamas, nuolat ką nors įtarinėdamas... Nors tam galbūt visiškai nėra jokio pagrindo.
Teigiami stereotipai, kaip jau minėjau, padeda mums susiorientuoti pasaulyje, padeda šiek tiek jį atpažinti, tai yra bazinė informacija. Bet, žinoma, pasaulis yra sudėtingas, kompleksiškas. Remiantis stereotipais pasaulio neįmanoma pažinti ir neįmanoma įdomiai ir džiugiai jame gyventi. O jei tikime neigiamais stereotipais, tai turime ne visą arba neteisingą informaciją ir patys sau užkrauname psichologinę naštą, įsivaizduodami, kad kažkur slypi kažkas blogo. Tačiau pasidomėjus, pabendravus gali atsiskleisti visai kitoks požiūris, negu kad buvo išankstinė nuostata. Jei tikėsime stereotipais, kurie turi realų pagrindą, vis tiek pasaulį matysime lėkštą, jis nebus iki galo pažintas.
Viena iš pagrindinių stereotipų ir jų vartojimo problemų yra ta, kad mes per daug apibendriname, prarandame pasaulio įvairovę ir sukuriame papildomas įtampos situacijas. Jei prisimintume vokiško punktualumo pavyzdį, tai kiekvieną kartą mes tikėsimės, kad atsitiks taip, kaip turėtų atsitikti pagal mūsų išankstinę nuostatą, bet ne visuomet taip atsitiks. Kaskart mes save šiek tiek psichologiškai traumuosime.
Tokiu atveju mes manysime, kad pasaulis ritasi į prapultį, nes viskas veikia ne taip, kaip turėtų. Bet turėtume įvertinti, kad galbūt mano atskaitos taškas nebėra tas, kuris buvo idealu XIX šimtmečio Otto von Bismarcko Prūsijoje. Visuomet reikia įvertinti stereotipų adekvatumą. Juos reikia tiesiog išardyti ir pažiūrėti, ar taip iš tikrųjų yra. Galbūt ne?
