Lapkričio 8-ąją trys užsienio lietuviai, mokslų daktarai – Vilius Lėnertas, Romualdas Kriaučiūnas ir Skirmantas Kriaučionis – buvo apdovanoti 13 000 Lt dydžio premijomis. Savo pasiekimus visuomenei jie pristatė skaitydami viešas paskaitas.
Neįgalumo nustatymo tarnybos Mičigano socialinio draudimo departamento JAV klinikinės psichologijos specialistas R.Kriaučiūnas savo namais vadina Mičigane esantį Lansingą. Tačiau Lietuvos niekada nepamiršo. Iš pagarbos, meilės ir pareigos.
– Jūs priskiriamas iškiliausių išeivijos psichologų kartai. Kas septintajame dešimtmetyje pastūmėjo gilintis ne į fizinę, bet į psichinę žmogaus sveikatą? Juk prieš tai domėjotės menais.
– Tai nutiko pamažu. Iš pradžių rinkausi meno studijas, bet iš meno niekas duonos nevalgo, tik kitus džiugina. Pradėjęs studijuoti, pasirinkau žurnalistikos paruošiamuosius kursus. Vėliau pamačiau, kad svetimtaučiui žurnalistui prasimušti Amerikoje sunku.
Prisiminiau, kad stodamas į universitetą atlikau testus, per kuriuos išryškėjo, jog mane domina socialiniai mokslai. Kad galėčiau rinktis sociologiją, reikėjo turėti įvadinį kursą. Buvau mokęsis psichologijos, todėl jos ir ėmiausi. Baigus bakalauro studijas mane paskyrė į protinės sveikatos centrą karinėje ligoninėje. Pirmąkart pamačiau, ką psichologai daro. Man patiko, tad tęsiau mokslus.
– Tapęs psichologu vadovavotės posakiu: „Duok savo pašnekovui progą apie save kalbėti ir jis manys, kad kalba su įdomiausiu žmogumi pasaulyje“. Iš kur šis posakis?
Man didelį įspūdį padarė, kad policininkams diegiama mintis, jog kiekvienas žmogus turi jaustis svarbus.
– Buvau studentas, pažeidžiau vairavimo įstatymą, reikėjo į policiją Čikagoje eiti. O ten – didelė iškaba su šiuo užrašu. Man didelį įspūdį padarė, kad policininkams diegiama mintis, jog kiekvienas žmogus turi jaustis svarbus. Šis posakis viskam tinka. Dabar jūs tokius gražius klausimus pateikiate apie mane, aš kaip inkstas taukuose jaučiuosi ir manau, kad labai įdomi žurnalistė esate. Iš tikrųjų esu pratęs kitų klausinėti, nei atsakinėti.
– Jus galiu vadinti vyresniuoju kolega: esate labai daug straipsnių parašęs lietuvių ir anglų kalbomis.
– Iš profesijos aš – psichologas, iš pašaukimo – žurnalistas. Jokių išskirtinių studijų nebaigiau, bet man tai patiko, lavinau save, apsižiūrėjau, kad skaito žmonės mane, prieš septynerius metus gavau premiją už tai. O dabar į Lietuvą mane parsivarė.
– Parsivarė, nes skyrė premiją už viso gyvenimo nuopelnus mokslui, jo sklaidą. Kuris pasiekimas jums pačiam svarbiausias?
– Į Ameriką atvažiavau beveik keturiolikos. Pradėjau dirbti fabrike po 50 valandų per savaitę. Pamelavau, kad man 16, jog priimtų. Dokumentų niekas netikrino. Labai sunku buvo, grįždavau iš darbo, nieko negirdėdavau – triukšmas fabrike apkurtindavo. Trūko dvejų metų iki gimnazijos baigimo, bet mesti darbo nenorėjau, nes išlaikiau mamą ir sesutes.
Draugai darė gerą įtaką – ėjo į normalią, dieninę, mokyklą, o aš nuėjau į vakarinę suaugusiųjų gimnaziją užsirašyti. Sako: per jaunas. Po poros savaičių grįžau į tą pačią raštinę, įkišau galvą – už stalo kita ponia sėdėjo. Pasakiau, kad man šešiolika.
Dvejus metus kas vakarą po darbo važiuodavau į mokyklą. Dar užsirašiau į komercinio meno kursus. Neturėdavau nei laisvų vakarų, nei savaitgalių, su šeima pasimatydavau iš ryto. Kai baigdamas gimnaziją užlipau ant scenos, man tai buvo didžiausias pasiekimas. Visi kiti pasiekimai mano gyvenime, palyginti su šiuo, buvo niekas.
Dar laimėjimas buvo, kai buvau kariuomenėje apgyvendintas 16 000 kareivių bazėje. Ką tik iš laivo išlipęs, angliškai dar gerai nešnekėjau, bet mane išrinko visos bazės mėnesio kareiviu!
– Labai daug savo gyvenimo valandų skyrėte darbui. Gal ne tokie ir menki likę pasiekimai?
– Taip, verčiau senus kalendorius ir galvojau: negi tiek visko dariau? Kiekviena minutė buvo užpildyta. Aktyviai dalyvavau įvairioje veikloje: buvau Kurčiųjų ir nebylių sąjungos pirmininkas, lietuvių jaunimo stovyklos „Dainava“ tarybos pirmininkas, daug dirbau su Ateitininkų organizacija – nemažai laiko aukojau savanorystei.
Esu labai produktyvus. Viską, ką esu parašęs – apie 1500 straipsnių, dedu į aplankus. Nežinau, kiek tai turi įtakos, bet Amerikoje mano pavardę atpažįsta. Žmonės teigia, kad mane skaito, nes tematika nėra ta pati. Statistika, mokslas, psichologija, politiniai įvykiai – viskuo domiuosi. Tas grįžtamasis ryšys man yra paskata tęsti veiklą. Pas mus nepriimta gauti atlyginimo už tokį darbą, nebent dirbi spaustuvėje ar laikraštyje.
– Papasakokite apie savo darbą Neįgalumo nustatymo tarnyboje.
– Tai didelė pramonė. Lietuvoje atitikmuo būtų „Sodra“. Į mano specifiką įeina protinio neįgalumo nustatymas. Aš pirmas peržiūriu bylas, nustatau, ar žmonių ligos atitinka įstatymo numatytus straipsnius.
Per 22 metus per mano rankas perėjo pora milijardų JAV dolerių.
Maždaug 30 proc., mano manymu, būna verti gauti neįgalumo pašalpą. Pasitaiko apsimetėlių. Dėl ekonominės krizės žmonės darbo nerado, tai bandė gauti neįgalumo pašalpą. Šitų nekvalifikuotų bedarbių prašytojų smarkiai padaugėjo. Negalime kiekvienam nustatyti neįgalumo, antraip bankrutuotų visa socialinio draudimo sistema. Per 22 metus per mano rankas perėjo pora milijardų JAV dolerių. Labai didelė atsakomybė, o per valandą tenka dvi bylas apsvarstyti.
– Be viso to, remiate dvi Lietuvos kaimo mokyklas, dalyvaujate lietuviškos bendruomenės veikloje, glaudžiai bendradarbiaujate su Lietuva. Ar visa tai yra duoklė priverstinai paliktai tėvynei, ar pagarba, meilė gimtam kraštui?
– Klausiate tokių dalykų, nors visus skatinu nesirūpinti ir neklausti: kodėl. Tačiau paskutiniu teiginiu jūs pataikėte. Yra meilė, prisirišimas, pareiga. Tėvai mokytojai buvo, tai turėjo įtakos. Lietuva buvo okupuota, jautėme pareigą išlikti.
Tą su lietuve žmona bandėme ir sūnums perduoti – visi trys baigė šeštadieninę lietuvių mokyklą, kalba, rašo lietuviškai. Vienas sūnus vedė lietuvę. Lietuvoje! Ten jiems gimė sūnus. O Amerikoje įsisūnijo lietuvį berniuką.
– Pirmasis jūsų apsilankymas Lietuvoje buvo po daugelio metų, prasiskleidus geležinei uždangai – 1988-aisiais, praėjus vos dienai, kai Gedimino pilyje suplevėsavo trispalvė. Kokie jausmai tada užplūdo?
– Apsistojome „Lietuvos“ viešbutyje, atvykome vakare, tamsu. Ryte pirmas vaizdas – trispalvė. Šiurpas nukrėtė. Ir dabar krečia, kai pasakoju. Sužinojome, kad ir Kaune tą patį darys. Pusbrolis nelegaliai mus nuvežė į mitingą Kaune. Susirinko tūkstantinė minia su vėliavėlėm. Stovėjau ant Lenino paminklo pakopos – iš toliau, kad matyčiau viską.
Atėjo laikas Lietuvos himną giedoti. Galvojau, kad minia nemoka – taip nedrąsiai, beveik niūniuodama, dairėsi kažko. Galiausiai įsidrasino ir užtraukė. Tai neužmirštama.
Kai ruošiausi išvykti iš Vilniaus į Ameriką pro Maskvą ir teko dėl rūko važiuoti traukiniu, nepažįstami man į kišenes pradėjo kažką kišti. Sako: prašome į Vakarus išsiųsti laiškus. Tai buvo desperatiškas žmonių noras savo mokslinius straipsnius paskelbti pasauliui, nes jiems to padaryti neleido sovietinė valdžia.
Pasaulis dabar mažėja: nuotoliais, internetu. Aš į Lietuvą kas dvejus trejus metus grįžtu, matau, kaip ji keičiasi. Seniai čia buvęs sūnus Aras dabar stebisi: kiek daug automobilių! Ir visi vakarietiški.
Dosjė
Romualdas Kriaučiūnas gimė 1936 01 21 Panevėžyje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. išvyko į JAV.
Roosevelto universitete baigė magistro studijas, Vašingtono universitete – doktorantūrą, įgijo klinikinio psichologo specialybę. Tapo Mičigano valstijos universiteto profesoriumi.
Jis sumanė, įsteigė ir valdovavo profesinei psichologijos internatūros programai, 1979 m. gavusiai Amerikos psichologų sąjungos akreditaciją visoje šalyje.
Svarbiausi R.Kriaučiūno moksliniai darbai – iš atminties distrakcijos ir amžiaus santykio, vyresnio amžiaus žmonių depresijos ir savižudybių, vidutinio amžiaus krizių ir jų įveikimo galimybių.
Už ilgametę veiklą lietuviškoje žiniasklaidoje 2005 m. gavo JAV Lietuvių bendruomenės tarybos premiją.
