– Lietuvės moterys laikomos atsakingomis už savo darbus, vaikus, namus, neretai ir už vyro laimę. Kaip manote, ar pakankamai laiko jos skiria ir sau pačioms?
– O ar skiria išvis? Nesenai buvau seminare, kur diskutavome, kad mes iš viso pamirštame, kad kasdien reikia skirti bent po 15 minučių sau. Beveik visos prisipažinome, kad iš tiesų pamirštame save. O nevertėtų. Laikas sau (ir ypatingai kūrybinė veikla) sužadina moteriškąjį pradą, padidina energijos lygį. Moteris ima švytėti, tampa kantresnė, linksmesnė. Ir dėl to tampa laiminga pati, o kartu ir kiti.
– Kokia jums atrodo moteriška moteris?
– Besišypsanti, laiminga, pasitikinti savimi, mylinti save ir savo gyvenimą. Ji spinduliuoja šiluma, vidine ramybe, iš vidaus gimstančia elegancija.
– Dažnai sakoma, kad vien moteriška kompanija darbe – gyva bėda. Kaip patartumėte išvengti intrigų ir konkurencijos?
– Esu dirbusi moteriškame kolektyve... Mane ten laikė keistuole, nes negalėdama apsikęsti intrigų ir konkurencijos tiesiog nesikišau ir pradėjau atrodyti nuobodi.
Tačiau tai galima suvaldyti, jei to kolektyvo vadovė yra tikra lyderė – ji tikrai mokės įkvėpti darbuotojas ne konkuruoti, o pagelbėti viena kitai. Labai svarbu, kad pati vadovė nežiūrėtų į darbuotojas kaip į konkurentes. Gera lyderė natūraliai pritrauks į įmonę tas, kurios nori dirbti, dalintis, tobulėti, o ne tas, kurioms rūpi paskalos.
– Itin dažnai moterys metų metus skundžiasi blogu gyvenimu, tačiau nesiima jokių veiksmų. Nuo ko pradėti keisti situaciją, jei stinga pasitikėjimo savimi, valios ar stiprybės?
– Nustoti skųstis ir imtis veiksmų. Vienas iš pirmųjų – pradėti fiksuoti savo mintis. Jei tos mintys ir skundai visada prasideda „pavargau nuo tokio gyvenimo“ ir panašiai, pats laikas būtų pradėti jas keisti į tai, kokio gyvenimo norite. Tai investicijų nereikalaujantis pokytis – pradėti dirbti su savo vidiniu „aš“.
Kai pradedi koncentruotis ne į tai, nuo ko nori pabėgti, o į tai, kur nori nueiti, natūraliai pradedi ieškoti galimybių, kaip tai pasiekti. O dažnai tos galimybės pačios ateina, tačiau jas pastebi tik tada, kai nustoji dejuoti.
Esu dirbusi moteriškame kolektyve... Mane ten laikė keistuole.
– Kas jus paskatino koučingo žinias pritaikyti dirbant išskirtinai su moterimis, laikote save feministe?
– Tikrai ne, nesu feministė. Tai, manau, buvo gyvenimo Jungtinėje Karalystėje įtaka, kurioje labai daug moterų dirba išskirtinai su moterimis. Gal mums susikalbėti yra lengviau (juokiasi)? Be to, moterys daug metų buvo spaudžiamos į kažkokius rėmus, visais laikotarpiais joms reikėjo kovoti už įvairias savo teises ir lygybes. Tai gal dabar atėjo laikas grįžti prie pagrindų – tiesiog moteriškojo potencialo atskleidimo? Būtent koučingo pagalba ir stengiuosi moterims padėti tai pasiekti.
– Internete gausu patarimų „kaip išlaikyti vyrą“, „kaip atrodyti seksualiai“, „kaip būti idealia meiluže“... Regis, moterys sutvertos tam, kad įtiktų aplinkiniams. Kaip patartumėte nusikratyti šių stereotipų ir mamų bei močiučių užrištų pančių?
– Man labai patinka ši Einsteino frazė: „Moteris, kuri eina kartu su minia, dažniausiai nueis toliau negu minia. Bet moteris, kuri eis viena, greičiausiai atsidurs tose vietose, apie kurias kiti tik svajojo.“
Aš nesakau, kad reikia eiti vienai, bet tikrai reikia atsisakyti stereotipinio mąstymo. Jis sugalvotas tų žmonių, kurie turi per daug baimių ir jiems patinka kurti ribojimus. Moterys... Klausykime savo vidinio balso, dirbkime su savimi, ugdykime save. Tuomet nereikės net galvoti, kad reikia įtikti aplinkiniams – jūs būsit vertinamos ir taip.
