– Kaip islamo religija vertina savižudybę?
– Savižudybė yra žingsnis, kuris islamo religijoje toleruojamas tik tada, kai gresia pavojus šeimai, artimiesiems, šaliai. Tik tada galima aukoti savo gyvybę. Tai, kas dabar neretai vyksta pasaulyje, nesusiję su tikėjimu, islamu. Tie žmonės šiuos veiksmus daro, manau, dėl savo materialinės gerovės.
Savižudybė yra žingsnis, kuris islamo religijoje toleruojamas tik tada, kai gresia pavojus šeimai, artimiesiems, šaliai.
– Kai nusižudai, matyt, materialinė gerovė nelabai rūpi, bet yra įsivaizdavimas, kad už tai pateksi į rojų.
– Pabėgėliai į Europą bėga ne nuo gero gyvenimo – jų šalyse gausu konfliktų, bado, problemų. Kai kurie žmonės naudojasi tikėjimu ir tais pabėgusiais žmonėmis kaip savo įrankiais. Jie tai daro, norėdami pasiekti savo tikslų, kurie dažniausiai – materialūs.
Pabėgėliams tokie žmonės sako – papasakojau apie Dievą, islamą, rojų, pragarą. Jie pamiršta pasakyti, kad kelias į rojų yra sunkus ir ilgas. Jie tiems žmonėms neteisingai pasakoja apie pranašą, islamą. [...] Toks žmogus aiškina – jeigu nusižudysi, iš karto pakliūsi į rojų. Islame tikrai nėra lengvo kelio į rojų. Nėra taip, kad kas nors, kas nori nusižudyti, tai padaro ir ten pakliūna.
Daug žmonių vartoja žodį „džihadas“, bet nežino šio žodžio reikšmės. Pirmiausia tai reiškia karą su savimi. Džihadas reiškia, kad reikia auklėti savo instinktus, poreikius. Reikia auginti ir vystyti save, kad kuo daugiau padėtum kitiems, nepriklausytum nuo materialių šio pasaulio dalykų. Turime kuo daugiau laiko praleisti, padėdami kitiems. Savęs auklėjimas ir yra vadinamas džihadu. Islame džihadas [nužudant kitą žmogų – LRT.lt] leidžiamas tik tada, kai kyla grėsmė šeimai ar šaliai. Gali kilti klausimas – ar „Islamo valstybės“ paskelbtas džihadas atitinka islamo normas? Galiu pasakyti, kad neatitinka.
– LRT RADIJO klausytoja tvirtina, kad musulmonų šalyse žmonės žudo vieni kitus, todėl, atvykę čia, jie nevertins ir kitų tikėjimų žmonių. Jos nuomone, arabų valstybėse vyksta pilietinis karas. Kaip tai vertinate?
– Noriu pabrėžti, kad karas, prievarta, teroras nėra susiję su tikėjimu. Dažnai kalbame apie karus Sirijoje, arabų kraštuose, bet, pavyzdžiui, karas vyksta ir Ukrainoje. Juk joje nėra musulmonų, bet vis tiek vyksta karas. Noriu dar kartą pabrėžti, kad karas, blogis, teroro aktai nėra susiję su islamu. Tai susiję tik su tais žmonėmis, kurie šiuos aktus atlieka.
Per pastaruosius trejus ketverius metus į Lietuvą atvyko apie tūkstantis musulmonų. Jie nesukelia nesklandumų, nedaro blogų dalykų, negresia pavojus. Tai yra pabėgėliai arba žmonės, kurie čia atvažiuoja kurti įmones, vystyti savo verslą, kurti šeimas. Taip pat yra nemažai studentų ir kitų žmonių. [...] Jeigu jie iki šiol gerai gyveno, nekėlė pavojų, kodėl turime bijoti, kad atvažiuos dar 300 žmonių ir būtent jie padarys ką nors blogo?
– LRT RADIJO klausytojas atkreipia dėmesį, kad islamo religijos lyderiai nėra viešai pasmerkę terorizmo išpuolių, neskelbia informacijos, kad tai prieštarauja islamo religijai, o savižudybė – didelė nuodėmė. Kokia vis dėlto yra islamo lyderių pozicija?
– Mes, Lietuvos musulmonų atstovai, tikrai raginame ir sakome, kad savižudybė ir teroro aktai neturi nieko bendro su tikėjimu, Alachu. Priešingai – tai yra nuodėmė. Esu girdėjęs daug pasisakymų – yra daug musulmonų, kurie sako tą patį. Kitas dalykas – apie tai rašoma Korane. [...] Deja, teisingai pastebėta, kad kai kurie žmonės turėtų aktyviau dalyvauti diskusijoje, galėtų drąsiau ir atviriau kalbėti apie tokias problemas. Reikėtų kalbėti apie tai, kad Koranas netoleruoja terorizmo ir prievartos.
– Kas gali skaityti ir interpretuoti Koraną? Ar tai yra tik dvasinių lyderių prerogatyva, ar kiekvienas musulmonas irgi gali tai daryti?
– Nėra taip, kad tik lyderiai gali skaityti Koraną ir daryti išvadas. Tai gali daryti kiekvienas iš mūsų. Dievas sako, kad kiekvienas žmogus turi spręsti, ką jam daryti ar ko nedaryti. Kad būtų lengviau pasirinkti savo kelią, buvo atsiųstas tikėjimas ir šventas Koranas.
