– Kada ir kokiomis aplinkybėmis savyje atradote rašytojos gyslelę?
– Pirmąjį rašytojos (Šatrijos Raganos) vaidmenį suvaidinau Šiaulių dramos teatre. Po to „Nekviestoje meilėje“ – girtuoklę Gražiną, kuri tapo rašytoja. Vėliau „Moterų laimėje“ vaidinau bjaurybę Zitulę, kuri labai norėjo būti poete. Matyt, vaidmenys kažką iššaukia (aišku, juokauju). Mokykloje labai mėgau rašyti rašinius. Sunkiau sekėsi su poezija. Tačiau poetai nesipriešina, jei dainos žodžius šiek tiek pertvarkau pagal save, kad ji man priliptų ir skambėtų taip, kaip man reikia. Rimčiau rašyti pradėjau, kai ėmiausi pjesės „Selavy“. Tai istorija apie mažą mergaitę, kuri norėjo tapti aktore. Pjesė su nemaža doze autoironijos. Tuomet nelabai pasitikėjau savo jėgomis, todėl Violetos Sagaitytės paprašiau, kad pagelbėtų pjesę sutvarkyti iki galo.
„Galiausiai įsisavinau vieną mintį, kad pašnekovo žodžius reikia šifruoti iš karto, kol viskas dar šviežia“, – N. Narmontaitė.
– Kas buvo sunkiausia rašant knygą?
– Knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės“ parašiau viena. Kalbinau aktorius ir šifravau kiekvieną tekstą pati. Niekam kitam to daryti nedaviau. Turiu pripažinti, kad žurnalistai yra sunkaus darbo atstovai. Viskas yra labai gerai, su pašnekovu susitikti labai malonu, va ir dabar mes išgersime arbatos, žaismingai pakalbėsime. Bet po to, tos įrašytos medžiagos šifravimas yra katorgiškas darbas. Būdavo, kad vieną žmogų šifruodavau po dvi savaites. Tekstą parašydavau, vėliau nuo jo atitoldavau, po to vėl sugrįždavau ir ką nors pataisydavau.
Svarbiausia buvo nesugriauti kalbėjusio žmogaus melodikos. Galiausiai įsisavinau vieną mintį, kad pašnekovo žodžius reikia šifruoti iš karto, kol viskas dar šviežia. Tuomet viskas atsistato daug lengviau. Tu girdi kalbėjimo ritmiką, sakinio struktūrą. Žinoma, daug ką reiškia, kai žmogus gerai kalba, tada reikia mažai taisyti, pravalai „šiukšlytes“, išimi žodžių pasikartojimus ir atrodo, kad viskas atsistoja į savo vietas.
Mes artistai, esame labai emocionalūs. Kartais paleidžiame savo ekspresiją ir nepabaigiame sakinio. Todėl visus pokalbius filmavau. Taip man buvo daug lengviau nagrinėti informaciją, pagal išraišką suprasdavau, ką pašnekovas norėjo pasakyti, net jei nebaigdavo sakinio.
– Kodėl pasirinkote labiau žurnalistinį nei meninį žanrą?
– Tai ypač meninis žanras. Žurnalistinis tik tiek, kad tai yra žmogaus papasakota istorija, kurią reikia iššifruoti. Tuo tarpu savo asmenines istorijas rašiau daugiau kaip rašinius. Šnekamąja kalba aš jas pasakoju kitaip, tuomet vartoju mažiau vaizdingų žodžių. Man atrodo, kad tai tiek žurnalistinis, tiek meninis žanras, nes kiekviena istorija papasakota aktoriaus, režisieriaus ar kasininkės yra labai meniška – kaip mažas etiudas, maža pjesė. Tai yra gyvenimas, manau, jog gyvenimas ir yra menas. Išleidusi pirmąją knygą, jaučiuosi truputį nusikaltusi prieš šiauliečius.
„Aš įsitikinusi, kad jeigu bus palankios aplinkybės, dar išeis antra ir trečia knygos dalis“ , – N.Narmontaitė.
Turbūt šiauliečiai ir klaipėdiečiai buvo patys pirmieji, kuriuos pradėjau kalbinti. Iš tiesų jų istorijos knygoje turėjo pasirodyti pirmiausia, tačiau tuomet galvojau, kad juos pakalbinsiu ir šifruosiu kitą kartą, kai turėsiu ramesnio laiko. Tačiau vėliau supratusi, kad reikia šifruoti iš karto, vis atitolindavau pirmąsias istorijas. Žinoma, nieko čia tokio, aš įsitikinusi, kad jeigu bus palankios aplinkybės, dar išeis antra ir trečia knygos dalis. Surinkta medžiaga niekur neprapuls ir istorijos persikels į kitas knygas.
– Kaip atrinkote, kurią istoriją verta aprašyti?
– Niekada nesuvokiau tų režisierių, aktorių, kurie sako, kad stato tik tą medžiagą, kuri jiems patiems yra įdomi ir kad visai nesvarbu, jog žiūrovams ji nepatiks. Tuomet kokia prasmė jos imtis? Atsistok virtuvėje ir vaidink savo malonumui. Niekaip to nesuprantu. Aš, skaitydama pjesę siūlomam vaidmeniui, pirmiausia galvoju apie žiūrovus. Klausiu savęs, ar medžiaga jiems bus įdomi, ar palies jų širdis. Tas pats buvo ir rašant knygą.
Pirmiausia papasakojau tas istorijas, kurios, mano manymu, skaitytojams reikalingiausios. Tai pozityvūs pasakojimai. Jokiu būdu ne kapstymasis po svetimus patalus, ar tai, ką žmogus nenorėtų atskleisti. Kiekvieno pokalbio pradžioje pašnekovą perspėdavau, kad nekalbėtų nieko, ko pats nenori. Siekiau, kad skaitydami knygą nė vienas asmuo nesijaustų nejaukiai. Kartais manęs klausdavo, kodėl neįdėjau vienos ar kitos istorijos, nes jos labai „fainos“. Atsakydavau, kad jos „fainos“ tik tuomet, kai yra pasakojamos tarp aktorių. Kolegų perklausdavau, ar jie norėtų, kad tokios asmeninės istorijos išeitų į viešumą, ir jie man pripažindavo, kad nenorėtų. Nėra jokios prasmės pasakoti tos istorijos, kuri kam nors gali būti nemaloni. Mano tikslas buvo visai ne toks. Norėjau knygai suteikti daugiau šviesos ir pozityvumo. Gal dėl to jos viršelis baltas, tarsi atsvara darganotam rudeniui. Norėjau, kad paėmę knygą žmonės šypsotųsi – man patinka, kai jie juokiasi.
„Siekiau, kad skaitydami knygą nė vienas asmuo nesijaustų nejaukiai“ , – N. Narmontaitė.
– Kas šias istorijas vienija?
– Kalbinti žmonės pripažino, kad pasakodami apie smagius nutikimus scenoje, gastrolėse atsiskleidė kitu kampu. Atrodo, kad jie man papasakojo daugiau, nei įprastai sako žurnalistams ir tai labai smagu. Man atrodo, kad visas šias istorijas vienija tai, kad apie tai negalvodami, mes visi apsijungiame pozityvui. Pirmiausia kiekvienas pašnekovas, prieš pradėdamas pasakoti savo istoriją, turėjo atsakyti į tą patį klausimą – „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, kad dūšioje būtų šviesiau?“ Tai man labai svarbu, nes pati, kai man būdavo sunku, rėmiausi savo kolegų receptais, kad dūšiai būtų geriau.
– Ar susitikimams su kolegomis buvo reikalinga speciali aplinka?
– Aš visada galvoju, kad reikia su žmogumi elgtis taip, kad norėtum, jog su tavimi elgtųsi. Tai aš visada apgalvodavau, koks turėtų būti susitikimas. Jeigu kolegą pažinojau mažiau, stengdavausi apie jį kuo daugiau sužinoti, kad pajusčiau nuo ko pradėti pokalbį. Dažniausiai patys geriausi susitikimai vyko mano namuose. Iki šios knygos laikiausi nuostatos, kad namai yra skirti tik man ir Pauliui. Tačiau vėliau su juo pasitarusi supratau, kad nei viena kavinė, nei vienas restoranas, kur mes besusitiktumėme, nesuteiks tokios atmosferos kaip namai. Labai džiaugiuosi, kad priėmėme tokį sprendimą, nes patys šilčiausi, nuoširdžiausi pokalbiai buvo mūsų namuose, degant židiniui ir garuojant vakarienei, skirtai specialiai tam pašnekovui.
– Ar aktorystė ir rašymas turi panašumų?
– Taip. Pirmiausia šias sritis vienija įsigilinimas į žmogų. Pjesėje visada įsigilini į personažo charakterį, galvoji, kaip gyviau jį atskleisti. Man labai įdomūs kontrastai. Kai čia pat juokiesi ir verki. Knygoje yra tokių momentų, kai aš pravirkstu ne dėl to, kad ji sentimentali, o dėl nostalgijos, kurią ypač pajaus vyresnioji karta. Žinoma, knyga tiks ir jaunimui, manau, „Liūdnų slibinų“, Jurgitos Jurkutės istorijos jiems patiks.
Jaunųjų aktorių ir vyresnio amžiaus kolegų istorijos labai skirtingos. Vienų labai gilios ir išmąstytos, kitų – vaikiškai naivios, dar kitų – kupinos saviironijos. Tikrai čia bendrystės tarp teatro ir knygos yra labai daug. Knyga ypač tiks studijuojantiems aktorinį ar režisūrą. Norintys tapti aktoriais galės panagrinėti ir pasiaiškinti, kas buvo tie žmonės. Aš nedėjau jokių gimimo metų, kada kas ką baigė, kokiam teatre dirbo. Jei juos domina tikslesnė informacija, visada gali jos pasiieškoti kituose šaltiniuose. Taip pat ras nemažai istorijų apie žmones, kurių nebėra. Nors jų nėra, bet mes apie juos kalbame, prisimename juos, juokiamės – vadinasi, jie gyvi. Teatras visada gyvas, aktorius niekada nemiršta.
– Ar randate laiko knygų skaitymui?
– Paskutiniu metu daugiausiai skaitau norvegų literatūrą. Mane labai domina norvegų mąstymas, jis kitoks, nei mes, lietuviai, esame įpratę. Lietuvoje taip pat yra nepaprastai gerų rašytojų. Pirmiausia galėčiau išskirti Alvydą Šlepiką ir jo romaną „Mano vardas – Marytė“. Taip pat Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – turiu visus tris tomus ir didžiuojuosi, kad mūsų šalyje yra puikiai rašančių žmonių.
– Ar įsivaizduojate save dirbančią ne meno srityje?
– Net tokios minties nenoriu sau leisti. Neįsivaizduoju kito darbo, man labai patinka tai, ką darau dabar. Atsiradus knygai net juokinga, kad mane pradeda vadinti rašytoja. Esu kaifuotoja. Jeigu sugalvoju sritį, kuri man netrukdo aktorystei, tai man atrodo, kad tokiu būdu tik dar labiau gilinuosi į aktorinį. Rašydama apie teatrą, savo kolegas, jų istorijas, jaučiuosi savo rogėse. Labai mėgstu tai ką darau, nefantazuoju, kas būtų, jeigu būtų. Neįsivaizduoju savęs buhaltere, nekenčiu skaičių, nemėgstu matematikos. Juo labiau nematau savęs nuo ryto iki vakaro sėdinčios prie kompiuterio. Toks darbas tikrai ne man.
