Interviu BNS naujienų agentūrai Aljanso vadovas paragino tarptautinę bendriją imtis veiksmų prieš Sirijos režimą, kurį Vakarai kaltina dėl cheminių ginklų atakos.
A.F.Rasmussenas taip pat sakė nematantis pagrindo nuogąstauti dėl Rusijos ir Baltarusijos rugsėjį rengiamų didelių karinių pratybų Lietuvos pašonėje. Kalbėdamas Vilniuje, jis pabrėžė NATO pratybų Baltijos šalyse ir Lenkijoje svarbą.
Generalinis sekretorius atsisakė komentuoti Lietuvos ir Estijos ginčą dėl oro policijos misijos rotavimo – Lietuva atmeta Estijos idėją, kad misija būtų vykdoma ne tik iš Šiaulių, bet ir iš Amario bazės. Pasak A.F.Rasmusseno, dėl tokių klausimų turi susitarti pačios Baltijos šalys.
Generalinis sekretorius atsisakė komentuoti Lietuvos ir Estijos ginčą dėl oro policijos misijos rotavimo. Dėl tokių klausimų turi susitarti pačios Baltijos šalys.
– Buvęs vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas admirolas Jamesas G. Stavridis neseniai paragino NATO imtis veiksmų prieš Siriją. Ar NATO gali prisidėti prie galimų karinių smūgių?
– Nematau, kur NATO galėtų imtis papildomo vaidmens. NATO savo vaidmenį jau atlieka: suteikia forumą sąjungininkų konsultacijoms, be to, dislokavome „Patriot“ raketas Turkijoje, kad užtikrintume Turkijos, jos žmonių ir teritorijos apsaugą.
– Ar NATO šalims netrūksta vienybės, tariantis, kaip reaguoti į įvykius Sirijoje?
– Manau, kad egzistuoja bendras požiūris, jog cheminių ginklų atakos negalima ignoruoti. Galbūt skiriasi požiūriai, ar dalyvautų atskiros šalys, bet visi sutinka, kad tai negali likti be atsako.
Esu įsitikinęs, kad cheminių ginklų panaudojimas yra išskirtinis dalykas. Jie gali būti naudojami ribotai, bet nesunkiai gali tapti masinio naikinimo ginklais. Būtent todėl tarptautinės konvencijos ir draudžia cheminių ginklų naudojimą. Tarptautinės bendruomenės pareiga – to laikytis ir užtikrinti, kad cheminių ginklų draudimas galiotų. Dėl šios priežasties reikalingas tvirtas tarptautinis atsakas į cheminių ginklų ataką Sirijoje. Nėra jokios abejonės, mano nuomone, kad Sirijos režimas yra atsakingas už šią cheminių ginklų ataką.
– Jūsų nuomone, ar NATO valstybės gali imtis karinės jėgos be Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pritarimo? Daugelio nuomone, tai pažeistų tarptautinę teisę.
– Jei atskiros valstybės atsakytų kariniu būdu, tai būtų veiksmai ginant tarptautines konvencijas, kurios aiškiai draudžia cheminių ginklų naudojimą. Tarptautinės konvencijos draudžia cheminių ginklų naudojimą. Vadinasi, jei režimas naudoja cheminius ginklus, pažeisdamas tarptautines konvencijas, manau, kad tarptautinė bendrija turi pareigą reaguoti, kad užkirstų kelią tokioms atakoms ateityje.
– Sirijos klausimą aptaria ir Didysis dvidešimtukas (G-20). Ar tikite, kad įmanoma Vakarams su Rusija susitarti dėl Sirijos Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje?
– Tai atrodo sudėtinga. Labai apgailestauju dėl nesutarimų tarptautinėje bendruomenėje. Manau, kad metas įveikti nesutarimus, nes jie siunčia labai pavojingą signalą diktatoriams visame pasaulyje, kad jie gali panaudoti cheminius ginklus, ar netgi kitus masinio naikinimo ginklus, ir nesulaukti reakcijos iš tarptautinės bendrijos.
– Esate ne kartą perspėjęs dėl mažėjančių ES gynybinių pajėgumų. Ar tai gali sumažinti ES vaidmenį tarptautinėje arenoje?
– Esu labai susirūpinęs dėl mažėjančių gynybos biudžeto. Bet pirmiausia noriu pasakyti, kad kaip politikas puikiai suprantu ekonominius iššūkius. Vyriausybei labai sudėtinga karpant biudžetą, įskaitant socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos sritis, sakyti, kad gynybos ministrui turėtų būti taikoma išimtis. Puikiai suprantu politikos realybę, bet, nepaisant to, esu labai susirūpinęs dėl mažėjančių gynybos biudžetų, nes tai susiję su Europos vaidmeniu ateityje.
Tęsiantis šiai tendencijai, Europa nebegalės dalyvauti sprendžiant krizes ateityje. O šį vakuumą užpildys naujos ekonomiškai stiprios šalys, nes jos vis daugiau investuoja į gynybą. Vadinasi, jei norime apsaugoti vertybes ir principus, kuriais remiasi mūsų visuomenė – laisvę, demokratiją, teisės viršenybę, pagarbą žmogaus teisėms – turime pakankamai investuoti į saugumą. Todėl raginu, ypač sąjungininkus Europoje, daugiau investuoti į karinių gebėjimų modernizavimą, kad galėtų įveikti XXI amžiaus saugumo grėsmes.
Jei norime apsaugoti vertybes ir principus, kuriais remiasi mūsų visuomenė – laisvę, demokratiją, teisės viršenybę, pagarbą žmogaus teisėms – turime pakankamai investuoti į saugumą.
– Anksčiau buvo nuogąstaujama, kad tvirtesnė ES gynybos politika gali dubliuoti NATO. Ar šiandien tokio pavojaus nebėra?
– Be galo svarbu užtikrinti artimą NATO ir ES bendradarbiavimą. 22 šalys priklauso abiem organizacijoms su tais pačiais mokesčių mokėtojais ir kariniais pajėgumais. Be abejonės, NATO ir ES tuo pat metu vykdant tas pačias programas būtų švaistomi ištekliai.
Privalome užtikrinti artimą bendradarbiavimą, kad resursus naudotume efektyviai. Europos gynybos agentūra koordinuojasi su NATO transformacijos vadaviete Norfolke, Jungtinėse Valstijose. Šios institucijos yra svarbiausios derinant pajėgumų vystymą.
– Lietuvos pareigūnai sako esantys sunerimę dėl Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad“, kuriose rugsėjį dalyvaus 12 tūkst. karių. Ar matote pagrindo susirūpinimui?
– Nemanau, kad „Zapad 2013“ keltų grėsmę NATO ar NATO sąjungininkams. Mes taip pat vykdysime pratybas, kurios vadinsis „Steadfast Jazz“ (Tvirtas džiazas). Natūralu, kad kariuomenės treniruojasi. Svarbu skaidrumas, kad partneriams būtų pasakoma apie pratybas, jų tikslą ir mastą.
Rusams pateikėme informaciją, ir gavome kai kurią informaciją iš jų apie pratybas. Nemanau, kad pačios pratybos yra problema. Iššūkis yra užtikrinti visišką skaidrumą, kad nebūtų netikslių interpretacijų ir nesusipratimų.
– Ar skaidrumo iš Rusijos ir Baltarusijos pakanka? Berods NATO negavo kvietimo į galutinę planavimo konferenciją „Zapad“ pratyboms.
– Na, galėjome tikėtis daugiau skaidrumo, bet šiek tiek skaidrumo buvo – bent jau matome pažangą, lyginant su praeitimi. Neseniai įvyko geras NATO – Rusijos tarybos susitikimas, kuriame rusai pateikė šiek tiek informacijos.
– Kuo svarbios „Steadfast Jazz“ pratybos, kurias minėjote, ir kurios vyks Baltijos šalyse ir Lenkijoje?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad „Steadfast Jazz“ pratybų rengimas nėra kas nors neįprasta. Per paskutinius septynerius metus surengėme 17 panašių pratybų – galbūt mastas skyrėsi, bet iš principo panašios pratybos buvo rengiamos 14-oje skirtingų šalių. Taigi tai pratybų programos dalis.
Bet esate teisus, tai šis tas ypatingo, nes pirmą kartą tokios pratybos rengiamos čia. Džiaugiuosi, kad pratybas rengia Lenkija ir Baltijos šalyse. Tai reikšminga dėl kelių dalykų. Pirmiausia, be abejo, tai svarbu NATO matomumui visoje NATO teritorijoje. Bet pirmiausia šiomis pratybomis siekiama pagerinti mūsų gebėjimą dirbti ir veikti kartu. Tai dalis to, ką vadinu NATO ateitimi. Baigdami operacijas Afganistane, aktyviau rengiame pratybas, mokymus, kad išlaikytume ir vystytume gebėjimus dirbti ir veikti kartu. „Steadfast Jazz“ pratybas matau šiame kontekste.
– Kaip vertinate Lietuvos ir Estijos nesutarimus dėl oro policijos misijos rotavimo? Ar matote pagrindą įvesti rotacijas?
Oro policijos misija trijose Baltijos šalyse yra puikus išmaniosios gynybos pavyzdys.
– Pirmiausia, oro policijos misija trijose Baltijos šalyse yra puikus išmaniosios gynybos pavyzdys. Solidarumo dėka, orlaivius turintys sąjungininkai suteikia oro policiją rotacijos pagrindu, taigi Baltijos šalims nebūtina investuoti į labai brangias oro pajėgas. Tai pavyzdys, kaip galime padėti vieni kitiems, efektyviau naudodami išteklius. Esu labai patenkintas, kad nusprendėme pratęsti oro policijos misiją, ir kad visos rotacijos užpildytos daugeliui metų į priekį. Taigi matome tvirtą Aljanso solidarumą.
Dėl detalių, kur turi būti bazės, turi sutarti trys Baltijos šalys.
– NATO kitąmet baigia kovinę misiją Afganistane. Kaip manote, kiek po to dar reikėtų NATO pajėgų, kad Afganistanas neįgrimztų į pilietinį karą? Kada bus aiškus naujos misijos karių skaičius?
– Planuojame mokymo misiją po 2014 metų, darome nuoseklią pažangą. Kalbant apie konkrečius skaičius, negalime pateikti tokios informacijos, kol nežinome, ar afganai mus iš tikrųjų pakvies. Taip pat, kol nežinome, ar bus visi reikalingi teisiniai susitarimai – techniškai kalbant, tai vadinama Susitarimu dėl karinių pajėgų statuso (SOFA). Pradėjome derybas su afganais, jos dar nebaigtos.
Bet darome pažangą planuodami, apskritai kalbant, žinome, ką ir kaip daryti. Negaliu pasakyti, kada bus pateikti tikslūs skaičiai. Bet dabar tai nėra ypač svarbu, nes nauja mokymo misija prasidės dar daugiau nei po metų.
