– Kas jus paskatino rašyti ir kaip keitėsi rašymo procesas per tuos dešimt metų?
– Pirmiausia, nuo rašalinio parkerio, kuriuo parašiau pirmą romaną, perėjau prie kompiuterio. O jei rimtai, tai keičiausi ir aš, ir mano kūryba. Parašiau šešis romanus, du su bendraautoriumi, ir vieną knygą, ne romaną, su psichoanalitiku Raimondu Milašiūnu.
Per tuos dešimt metų buvo visko: ir nepamirštamų akimirkų iš „Tyto albos“ pristatymų, kur vos devyniolikos bendravau su tokiomis žvaigždėmis kaip Jurga Ivanauskaitė, Gintaras Beresnevičius, Audronė Urbonaitė, Ugnė Barauskaitė, Zita Čepaitė, iki nusivylimų, kai knygoms patyrus finansinę nesėkmę niekas į tave nebekreipia dėmesio ir iš karto nurašo, kaip nevykėlį.
Į pačių knygų kokybę Lietuvoje niekada nekreipiamas dėmesys. Bet vis tiek, kaip rašiau pristatydamas pirmąjį romaną, taip galvoju ir dabar – kūryba yra tikrasis mano gyvenimas. Tai nereiškia, kad visa kita nesvarbu. Tiesiog visa kita keičiasi, praeina, o kūryba lieka, primena gyvenimą, kurį nugyvenau. Rašydamas galiu išgyventi tai, ko gyvenime niekada neišgyvenčiau.
Nežinau, kaip jį priims publika, bet man jis mielas tuo, kad išmokau juoktis iš nesėkmių, ir vis dar, nepaisant visų skaudžių patirčių, netapau visišku ciniku.
Naujausias romanas „Masturbacija“ – man pats mieliausias kūrinys. Labai maištingas ir atvirai nuožmus. Nežinau, kaip jį priims publika, bet man jis mielas tuo, kad išmokau juoktis iš nesėkmių, ir vis dar, nepaisant visų skaudžių patirčių, netapau visišku ciniku.
Be to, pirmą kartą gyvenime pabandžiau parašyti labai realistišką kūrinį, dėl ko šiek tiek baisoka. Čia mažai išgalvotų personažų. Jie daugiau sulipdyti ir šiek tiek modifikuoti. Bet galiausiai turbūt bus aišku, kas jie tokie. Ypač tie, kuriems drąsiai galiu lipdyti niekšų etiketes.
– Apie ką šis naujas romanas ir kas įkvėpė jį parašyti?
– Jis apie Absurdistano Oligarchinę Respubliką ir ištaškytus žmonių gyvenimus: emigraciją, nuolatinį bastymąsi po pasaulį. Apie sulaužytus santykius: draugystės mirtį, gyvenimą galvojant tik apie darbą. Apie meilę, kuri neįmanoma: niekas neaukoja karjeros ir gero vardo dėl meilės, pamirškit romantizmo epochą. Apie dabartinį pasaulį, kuriame mes visi bijome būti atviri ir nuoširdūs. Taip, ir aš to bijau, ir išdrįsau tai pripažinti. Tai jau šis tas.
Romane visko daug, jis chaotiškas, fragmentiškas ir kažkuo primena padriką rašliavą. Bet to ir siekiau: gyvenimiško realizmo.
Man svetima pernelyg barokiško stiliaus literatūra.
Mane užknisa jau pasigirstantys priekaištai, kad romane neatskleisti charakteriai, kad kai kur nusiritama iki pigių apkalbų lygio. Tarsi kažkas gyventų kitaip. Tarsi mes būtume princai. Mes klounai, o ne princai.
Norėdamas pavaizduoti gyvenimą, kartais turi tapti labai primityvus. Na, gerai, iš esmės, tai romanas tiesiog apie nevykėlį
Norėdamas pavaizduoti gyvenimą, kartais turi tapti labai primityvus. Na, gerai, iš esmės, tai romanas tiesiog apie nevykėlį, kuris nuolatos geria, svaiginasi narkotinėmis medžiagomis, nuolat keičia merginas ir nesugeba būti normalus.
Nes vieną kartą sudaužyta širdis niekada nesugyja. O visi vaistai, kuriuos čia išvardinau, tik paaštrina ligą. Bet tai ne meilės romanas. Tai romanas, koks būna gyvenimas be meilės, po meilės.
– Kodėl pasirinkote tokį daug kam šlykštų knygos pavadinimą?
– Visiems užkliūva pavadinimas. Žmonės rimtai juo piktinasi, stebisi. Lyg vis dar gyventume viduramžiais. Mano atsakymas toks – žmonės mylisi tada, kai dalijasi ir jausmais.
Šiais laikais dažniausiai žmonės vienas kitam yra daiktai. Pagrindinis veikėjas visais naudojasi, elgiasi iki beprotybės kvailai, bet net ir suprasdamas viso to absurdą, jis nesigaili. Nes kodėl jis turėtų gailėtis? Jis visada elgėsi taip, kaip reikia. Buvo geras vaikelis. Stengėsi sąžiningai dirbti. Stengėsi būti normalus. Mylėti nuoširdžiai. Viskas, ką už tai gavo – krūva smūgių į paširdžius. Visur.
Todėl nusprendė geriau pasirinkti emocinę mirtį nei nusižudyti. Ir jam tai šiek tiek pradėjo patikti. Nesakysiu, kokia yra pabaiga. Paliksiu intrigą. Romane nėra nė vieno dalyko, iš kurio nebūtų juokiamasi ar tyčiojamasi.
– Kokiai auditorijai skirtas šis romanas ir kokia jo žinia?
– Kadangi pagrindinis veikėjas, kaip ir aš, studijuoja politikos mokslų doktorantūroje, žinia paprasta: geriau stokite į Darbo partiją, o ne į doktorantūrą. Ten jūs būsite gerbiami ir gerai uždirbsite. Juokauju.
Kadangi pagrindinis veikėjas, kaip ir aš, studijuoja politikos mokslų doktorantūroje, žinia paprasta: geriau stokite į Darbo partiją, o ne į doktorantūrą. Ten jūs būsite gerbiami ir gerai uždirbsite. Juokauju.
Nežinau, ar literatūra turi siųsti žinias. Nežinau, ar yra kažkokia konkreti žmonių grupė, kuriai tiktų šitas romanas. Gal romanas yra tiems, kuriems niekada nepavyksta suaugti ir elgtis taip, kaip reikia. O gal priešingai – jis labiau patiks tiems, kurie elgiasi, kaip reikia. Neturiu supratimo, kam jis skirtas, jei rimtai.
– Visi rašytojai skundžiasi, kad jiems sunku pragyventi. Iš ko jūs gyvenate?
– Romane – specialiai – pridėjau daug įvairiausių būdų kaip pragyventi šiame pasaulyje. Aš daug rašau. Žiniasklaidai, neseniai parašiau pjesę teatrui, kartais gaunu ir kitokių užsakymų. Be to, gaunu stipendiją.
Iš rašymo pragyventi neįmanoma. Bent jau Lietuvoje, nors kolegos užsienyje irgi sako, kad tai sunkiai įmanoma. Knygos vis mažiau įdomios, nes žmonės nebeturi laiko susikaupti knygoms. Visi dirba. Nors pinigų netrūksta. Visi užimti, nors patys nežino, kodėl. Aš bandau tai išsiaiškinti, ir parašiau romaną. Ne visai geras pasiteisinimas, bet geresnio taip staiga nesugalvojau.
– Tai jau aštuntoji knyga, kaip 28 metų žmogui, tai tikrai be galo daug. Kas jus taip skatina rašyti?
– Gimiau Sovietų Sąjungoje, ją šiame romane šiek tiek aprašau. Ten visi meluodavo, pokalbiai vykdavo virtuvėse, šnabždantis. Nekenčiu tos sąjungos labiau už visus kitus.
Grožinė kūryba greitai bus vienintelė vieta sakyti tiesą, nė kiek tuo neabejoju.
Maniau, kad su laisve viskas pasikeis. Pradėjau lankyti mokyklą 1992 metais, kai pasirodė pirmi laisvos šalies vadovėliai. Bet niekas nepasikeitė. Kai rašau knygas, jaučiuosi laisvas, jaučiuosi bent vienoje vietoje galintis išsakyti viską, ką noriu.
Žinau, kad daug ką knyga labai įžeis, papiktins, padidins ir taip milžinišką mano priešų armiją. Tačiau tai, ką aprašiau, neskirta apšmeižti ir daugumą dalykų pats patyriau, mačiau, todėl nesibaiminu.
Grožinė kūryba greitai bus vienintelė vieta sakyti tiesą, nė kiek tuo neabejoju. O man gresia arba Sokrato arba Jėzaus Kristaus likimas. Nors labiau norėčiau būti kaip Neo iš „Matricos“.
– Kuo skaitytojams turėtų būti ypatingas romanas „Masturbacija“?
– Knygos man padėjo surasti daug gerų draugų, įdomių žmonių. Tai kaip laiškai, tik nežinai kur nuskries. Norėčiau, kad knygą perskaitytų visi tie, kurie nepritampa ir nemoka būti veidmainiai. Aišku, taip pasmerkiu knygą komercinei nesėkmei, nes tokių žmonių labai mažai. Bet jeigu knyga padės sutikti nors vieną įdomų žmogų – buvo verta ją rašyti.
Aš visuomet dėkoju autoriams, kurių knygos man padeda pajusti, kad ne aš vienas esu toks išprotėjęs šiame protingų ir labai intelektualių žmonių pasaulyje, kur su niekuo negaliu pasikalbėti nė viena įdomia tema.
Tai knyga visiems, kurie nepritampa. Knyga visiems nevykėliams.
