Tarp daugiau nei 200 forumo dalyvių sutikome Natallia Kunitskaya iš Baltarusijos. Dvidešimt šešerių metų muzikantę, vokiečių kalbos mokytoją ir didelę neformaliojo ugdymo gerbėją. Dėl jo mergina netgi metė gerai apmokamą darbą ir įgyvendino seną svajonę. Bet apie viską nuo pradžių.
– Kokia buvo tavo pirmoji pažintis su muzika?
– Mokiausi muzikos mokykloje. Devintoje klasėje pradėjau groti roko grupėje. Per pertraukas mokykloje grodavau pianinu, improvizuodavau, o visi dainuodavo šalia. Fantastiška. Dievinu tokias akimirkas.
– O kaip nusprendei susieti gyvenimą su muzika?
– Tai nebuvo lengvas sprendimas. Šia kryptimi judėjau visą gyvenimą. Iki dienos, kai sudalyvavau labai geruose jaunimo mainuose Švedijoje, Lundo mieste. Jie vadinosi „Give Music a Chance“. Štai tuomet pradėjau galvoti apie pokyčius. Dvejus metus dirbau banke, bet supratau – ši vieta ne man. Mainų projekte išbandžiau tai, ką mėgstu – kurti muziką dieną ir naktį. Veikla suteikė malonumo. Noriu kurti ir groti muziką ne tik du kartus per savaitę, kaip darydavau anksčiau su roko grupe.
Dvejus metus dirbau banke, bet supratau – ši vieta ne man. Mainų projekte išbandžiau tai, ką mėgstu – kurti muziką dieną ir naktį. Veikla suteikė malonumo.
– Kuo dar svarbus tau buvo šis projektas?
– Daug išmokau, pasikeičiau. Pamačiau, kad gyvenimas gali būti kitoks. Mano dienos ir savaitės gali būti kitokios – su muzika nuo ryto iki kito ryto. To man ir reikėjo. Nors darbas banke nebuvo nuobodus, tačiau jaučiausi ne savo vietoje. Svetima.
– Ar nebuvo gaila išeiti iš gerai apmokamo darbo?
– Prisipažinsiu, tai buvo iššūkis, kurio bijojau. Netikėjau savimi. Bet mane paskatino projektas Švedijoje, mano sprendimą palaikė artimi žmonės. Pasiryžau jam.
– Kokios patirties gavai iš neformaliojo ugdymo?
– Pirmiausiai nustebau, kad kultūros ir tradicijos gali būti tokios skirtingos. Kad tavo įprastas elgesys gali būti nesuprantamas kitų valstybių žmonėms. Supratau, kaip sunku mokytis bendrauti, bet tuo pačiu kaip žavu! Esame labai skirtingi, tačiau mūsų norai ir svajonės panašūs. Neformalusis ugdymas padeda suprasti save. Tampa aišku, kas gali būti gyvenime. Padeda tikėti savimi, būti atviresniam.
Pavyzdžiui, projekto Švedijoje pradžioje muzikantai jautėsi labai ypatingi, kūrybiški, turintys savo nuomonę. Su jais nelengva bendrauti. Skyrėsi ir charakteriai, ir skoniai ir kultūra, tačiau kiekvieną dieną mokėmės bendradarbiauti, gerbti vienas kitą. Galiausiai tapome draugais. Bendraujame iki šiol.
– Minėjai, jog rytoj vyks labai svarbus koncertas.
– Reikia pasakyti, jog groju dviejose grupėse. Pirma, roko grupėje „Keyboards“. Joje esame penkiese, groju klavišiniais ir esu grupės vokalistė. Antra, su kolega esame sukūrę atskirą muzikinį projektą. Jame groju klavišiniais ir specialiu instrumentu – dėžute su būgnais, kur visą ritmą kuriu pati. Tai tarsi elektroninė interpretacija, dainų remiksai. Koncerte, kurį minėjau, grosime su žymia JAV grupe, apšildysime jų koncertą. Tai bus pirmasis koncertas, kai pasirodysime viešai. Labai tuo didžiuojuosi. Koncertas vyks Minske.
– Ar dažnai koncertuojate?
– Šiuo metu daugiau dirbu namuose, rengiu savo programą, kurią noriu pristatyti pavasarį. Galima sakyti, jog Rytų partnerystės Jaunimo forume Kaune buvo pirmas kartas, kai atlikau dainą viešai. O su roko grupe praėjusią savaitę buvome Vilniuje, grojome „Lofte“. Prieš mėnesį pasirodėme renginyje „Vilnius Music Week“. Buvo fantastiška!
– Apie ką tavo dainos ir koks tai stilius?
– Apie mane – mano jausmus, norus, sapnus. Panašus į elektroninį popsą.
– Kokie ateities planai?
– Įrašinėju savo albumą. Planuoju jį išleisti kitą pavasarį. Taip pat ieškau būdų pragyventi iš muzikos, kurti kitiems muzikantams, projektams ir daryti tai, kas man labiausiai patinka. Taip pat noriu atidaryti menų arba muzikos mokyklą, kurioje būtų mokoma neformaliojo ugdymo metodais. Sukurčiau kūrybišką ir laisvą atmosferą.
