Pokalbis apie tai, kodėl situacija šalies šilumos ūkyje keičiasi taip lėtai, kas lemia milžinišką šildymo kainą ir kokius pelnus skaičiuoja šilumos tiekėjai.
– Viešojoje erdvėje prasidėjo diskusijos apie platesnį biokuro naudojimą Lietuvos šilumos ūkyje. Tuo pat metu teigiama, kad nedideles biokuro katilines pasistatę verslininkai šiuo metu gali džiaugtis itin dideliais pelnais ir greita pinigų grąža. Ar tai tiesa?
Dabartinė situacija tenkina centralizuoto šilumos tiekimo monopolininkus
– Jeigu tai tokia pelninga sritis, tai kodėl iki šiol joje nieko nevyko? Kaip ir visoms įmonės, nepriklausomiems šilumos tiekėjams tai turi būti pelninga veikla, tačiau ji ir labai rizikinga. Šiai dienai mes turime šilumos tiekimo kontraktą, kuris galioja tik mėnesį. Kiekvieną mėnesį mums tenka dalyvauti aukcione, kur šilumos tinklams teikiame kainos pasiūlymus. Jeigu kaina per didelė, kitą mėnesį šilumos netiekiame.
Investuoji 20 mln. ir vieną mėnesį pataikai su kaina, kitą nepataikai. Pelnas turi būti proporcingas rizikai, nes nežinome, kaip bus ateityje.
Atsinaujinančių išteklių įstatymas priimtas 2011 m. Jokių poįstatyminių aktų nebuvo. Mes bandėm veikti ir paraleliai turėjome teikti siūlymus Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, kad mechanizmas neveikia. Nuo mūsų veiklos pradžios šioje rinkoje reguliavimas pasikeitė tris kartus.
– Didieji šilumos tiekėjai nurodo, kad žaidimo taisyklės reguliuojamiems ir nereguliuojamiems rinkos žaidėjams labai skiriasi ir tai stabdo perėjimą prie biokuro?
– Dabartinė situacija tenkina centralizuoto šilumos tiekimo monopolininkus. Numatyta viršutinė investicinės grąžos turtui riba yra 11 proc. Jei centralizuoti šilumos tinklai stato biokuro katilinę, kurios vienos kaina 10 mln. litų, tai kasmet jie turi garantuotą grąžą 1,1 mln. litų.
 |
| Biokuro katilinės Kaune statybų pradžia/„15 min“nuotr. |
Kitas klausimas, kaip tos investicijos finansuojamos. Pavyzdžiui, buvo skelbta, kad vieno didžiųjų miestų šilumos tinklų įmonė investavo apie 105 mln. litų į kogeneracinės elektrinės statybas. Savo kapitalo skyrė 1,5 mln. litų. Visa kita – paskolos, kurios taip pat eina į šilumos kainos tarifą. Investuoji savo 1,5 mln., o per metus grąžos gauni per 10 mln. Per kiek mėnesių atsiperka investicija?
– Sakoma, kad nepriklausomos biokuro katilinės atsiperka net greičiau?
– Mes tokių galimybių neturim, nes joks bankas nepriklausomiems tiekėjams neduoda pinigų ateinant į monopolizuotą rinką analogiškomis sąlygomis, kaip monopolistams. Rizika per didelė. Paskolą turim laiduoti savo turtu.
Be to, mes tiekdami šilumą su visa savo kaina turim palįsti tik po didžiųjų šilumos tiekėjų kintamaisiais kaštais – dujų ir biokuro kaina. Jeigu centriniai šilumos tinklai pasistatys savo biokuro katilines tokiomis išskirtinėmis sąlygomis, nepriklausomi neturės perspektyvų konkuruoti.
– Tai sukuria verslo modelį siekti maksimalaus pelno per trumpą laikotarpį, nes neaišku, kas bus?
Biokuro katilinė veikia panašiai kaip atominė elektrinė. Kuras nebrangus, tačiau pati įranga ir eksploatavimas yra brangūs.
– Žurnalistas prie stalo ir karo lauke. Rizika skiriasi? Čia tas patas. Esame karo zonoje ir viskas aplinkui užminuota. Ilgainiui visa tai susiniveliuos ir taps stabilia rinka. Mes energetinius projektus matome kaip stabilų ilgalaikį verslą. Į tai einam.
Pasaulinė tendencija yra tokia, kad dujos pinga. Prisiminkime – Kauno termofikacinė elektrinė prieš penkerius metus šilumą iš tų pačių dujų pardavinėjo už 11 centų. Kodėl ji tokia negali būti ateityje? Galimas atvejis dujos bus pigesnės net už biokurą. Kas tada laukia biokuro katilinių?
Biokuro katilinė veikia panašiai kaip atominė elektrinė. Kuras santykinai nebrangus, tačiau pati įranga ir eksploatavimas yra brangūs. Dabar visi lygina tik dujų ir biokuro kainą, o investicijų nelygina.
– Kokia situacija didžiuosiuose Lietuvos miestuose? Ar galima kalbėti apie nepriklausomų šilumos tiekėjų konkurenciją?
– Kaune išduota dešimt prisijungimo sąlygų. Vilniuje savivaldybė skelbia, kad išduota dvylika. Tačiau sąlygas gauti vienas reikalas, o realiai prisijungti visiškai kitas. Gali pavasarį pasistatyti biokuro katilinę ir laukti rugpjūčio mėn., kol bus sudarytos sąlygos prisijungti prie šilumos tiekimo tinklų.
Mes siūlome miestų vadovams – numatykite prisijungimo vietas, skelbkite konkursus. Verslininkai juose dalyvautų ir statytų. Manau, kad Kaune jau rudenį bus konkurencija. Statomos dar trys katilinės. Šilumos pasiūla jau bus didesnė už vasaros poreikį.
– O kaip sekasi Vilniuje?
Jau antri metai vyksta diskusija, kaip vamzdyne mums padaryti sklendę, prie kurios galėtume prisijungti.
– Vilniuje bandome du metus prisijungimo sąlygas gauti. Šiuo metu nėra nei vieno Vilniuje dirbančio nepriklausomo šilumos tiekėjo. Buvo AB „Grigiškės“, kuri ilgą laiką tiekė šilumą vietos gyventojams. „Vilniaus energija“ nutiesė vamzdį nuo Vilniaus iki Grigiškių, kaip rezervinį variantą, jei įmonė staiga bankrutuotų ar kiltų kitos problemos. Tačiau tas vamzdis tapo pagrindiniu, o AB „Grigiškės“ buvo išmesta iš žaidimo.
Jau antri metai vyksta diskusija, kaip vamzdyne mums padaryti sklendę, prie kurios galėtume prisijungti. Mes apmokėsime visus kaštus, kaip reikalauja įstatymas, tačiau procesas nejuda.
Yra įstatymai, po jais – poįstatiminiai aktai, dar žemiau reguliavimo aktai ir, galiausiai, praktika. Viskas derinama po truputį. Tame chaose sunku padaryti konkretų sprendimą.
Štai, Jonavos šilumos tinklai pasitvirtino specialų planą, kad biokuro katilinė mieste gali būti tik viena. Biokuro katilinę galima daryti tik Jonavos šilumos tinklų teritorijoje. Visame Jonavos mieste niekur kitur biokuro katilinės statyti negalima. Kaip tai pavadinti?
– Kauno vadovas neslepia nusivylimo, kad nepriklausomi šilumos tiekėjai realiam kainų mažėjimui poveikio nepadarė. Kodėl kainos nekrenta?
– Kaune veikiame tik 5 mėnesius, bet jau esame juodžiausiame sąraše ir kaltinami, kad visoje Lietuvoje brangsta šilumos kainos. Paskaičiavome, jei šilumą teiktume už dyką, iš 450 Lt. sąskaitos žmonės sutaupytų 7 litus, nes mes gaminame mažiau nei 5 proc. reikalingos šilumos.
Taip pat niekas neįvertina netiesioginės įtakos kainos mažėjimui – atsirado konkurencija Kauno termofikacinei elektrinei, kuri iki šiol gamino 100 proc. šilumos. Taip pat ir kiti šilumos tiekėjai sparčiau stato naujas biokuro katilines, dėl to šilumos kaina Kaune neišvengiamai mažės.
– Einate į rinką, kuri jau pasidalinta. Ar čia iš viso įmanoma konkurencija?
Šiuo metu šilumos gamybos kaštai tvirtinami lyginant su rinka, kurioje visi dalyviai nėra skatinami šiuos kaštus optimizuoti.
– Pažvelkite į Lietuvos šilumos tiekėjų asociaciją. Kas paneigtų, kad jos bendras interesas – neįsileisti nieko į rinką. Kiekvieno miesto šilumos tinklų vadovas dalyvauja toje asociacijoje. Jų tikslas, kad niekas nepasikeistų.
Dabar iš mokesčių mokėtojų kišenės padengiami visi centralizuotų šilumos tinklų kaštai. O kiek jie efektyvūs, niekas neklausia. Ar tam pačiam darbui reikia dešimt žmonių, ar dviejų? Kai rinkoje absoliučiai nėra konkurencijos, tuo pačiu neegzistuoja ir mechanizmas kaip patikrinti, kiek tų žmonių iš tikro reikia funkcijai atlikti. Šiuo metu šilumos gamybos kaštai tvirtinami lyginant su rinka, kurioje visi dalyviai nėra skatinami šiuos kaštus optimizuoti.
Tačiau manau, kad mes paskatinome konkurenciją Kaune. Atsirado postūmis „Kauno energijai“ statyti biokuro katilines. Rinkos logika paprasta – pigiau, efektyviau ir saugiau, kai tą pačią funkciją atlieka daug skirtingų dalyvių, nei vienas.
– Kaip su biokuro tiekimu? Kalbama, kad masiškai dujas keičiant biokuru, jo gali pritrūkti, o pats biokuras gali brangti?
– Biokuro tiekime šiuo metu opiausias patikimumo klausimas. Kaune per dieną sudeginame aštuonis sunkvežimius kuro. Reikia užtikrinti stabilų tiekimą.
Mes orientuojamės į miško kirtimo atliekas ir kelmus, kurių šiuo metu rauti neleidžiama. Suomiai, kažkodėl, tai jau seniai daro.
– Kas laukia mažųjų biokuro katilinių, jei vyriausybė nukreips milijardines Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas didiesiems šilumos tiekėjams modernizuoti? Jei jie pereis prie biokuro, ar galėsite konkuruoti?
 |
| Raimondas Štreimikis/"15min" nuotr. |
Sunkiai. Mes ir siūlome, ten kur miestai šilumą gauna iš biokuro, taip kaip Jonavoje vasaros laiku, leiskite konkuruoti visais kaštais. Pasižiūrėsim, kas dirbs efektyviau? O dabar mums reikia dirbti už mažiau nei yra centrinių šilumos tinklų kintami kaštai – kiek jiems kainuoja kuras.
Mes nesilygiuojame tik į dujas deginančių šilumos tiekėjų kainą. Joniškyje būsime lygiai toks pats reguliuojamas šilumos gamintojas ir to nebijome. Ten statysime biokuro katilinę, kuri gamins daugiau nei pusę Joniškio šilumos poreikio.
Nepriklausomi tiekėjai prisiima riziką ir dirbs tokiomis sąlygomis, kokios bus rinkoje. Neapsimokės – nedirbs. Tokiu atveju viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.
