Anot R. Bilinsko, net ir dabar, kai vis daugiau žmonių laiškus ir žinutes rašo telefonais ar kompiuteriais, raštas nebus išstumtas, nes, žmonėms patinka rašyti – tarkim, kaligrafijos kursai užsienyje labai populiarūs: „Žmonės suvokia, kad gražiai ranka užrašytas tekstas turi visiškai kitokią vertę. Neretai kaligrafiškai užrašytą sveikinimą įrėmina ir dovanoja kaip grafikos darbą, nes kaligrafija yra meno šaka. Net ir šiandien svarbūs ir gerbiami asmenys, pavyzdžiui, prezidentai, politikai, verslininkai, sveikinami tik ranka rašytais sveikinimais. Tai laikoma aukštos pagarbos ženklu.“
– Kaip susidomėjote grafologija? Juk šio mokslo universitete nedėsto.
– Grafologija ir kaligrafija mano gyvenime jau nuo studijų laikų – už tai esu nuoširdžiai dėkingas savo dėstytojui profesoriui Albertui Gurskui. Studijuojant Dailės akademijoje, jis buvo mano kaligrafijos mokytojas ir, kadangi pats domėjosi grafologija, supažindino ir mane.
– Kas yra grafologija? Ką ji tyrinėja? Ne tik raštą, bet ir parašą?
– Raštas ir parašas yra tas pats, nes žmogus tiek parašą, tiek raštą rašo ranka. Grafologija yra mokslas, pagal rašyseną nusakantis žmogaus asmenines savybes, charakterį.
– Bet, tarkim, žmogaus lyties, amžiaus negalima nustatyti?
– Ne, raštas parodo tik charakterio savybes. Grafologai negali pasakyti žmogaus amžiaus, lyties, politinių pažiūrų, lytinės orientacijos ir kitų panašių dalykų.
– Kiek, remiantis grafologijos mokslu, apie žmogų galima pasakyti?
– Pakankamai daug – patikimumas siekia net 95 proc.
Grafologai negali pasakyti žmogaus amžiaus, lyties, politinių pažiūrų, lytinės orientacijos ir kitų panašių dalykų.
– Vadinasi, iš dalies grafologiją galima prilyginti psichologijos mokslui? Bet mes apie psichologus girdime daug, o apie grafologus mažai.
– Psichologai savo darbe taip pat gana dažnai naudoja grafologiją, tiksliau – vieną iš jos šakų grafoterapiją. Tai terapija, kuri be jokio šalutinio poveikio gali koreguoti tam tikras žmogaus savybes.
Mūsų raštas yra mūsų smegenų diagrama, nes tam tikrus raumenų procesus diktuoja būtent smegenys. Jos į ranką siunčia tam tikrus impulsus, todėl rašte (raidžių detalėse) atsispindi žmogaus būdo savybės. Grafologijoje yra apie 90 požymių, kuriuos žinant galima nusakyti žmogaus charakterį. Taigi, rašant tam tikra maniera (ar raides, ar geometrines figūras), galima koreguoti charakterio savybes, pavyzdžiui, pyktį, kūrybiškumą, emocionalumą, susikaupimą.
– Ar ir pažiūrėjus į pradinuko raštą galima nusakyti vaiko charakterį?
– Grafologas iškart pastebi, kad tai vaikiška rašysena. Nors ir kai kurie suaugę žmonės išlaiko infantiliškumą. Yra tekę analizuoti pakankamai žinomų ir kaip asmenybių subrendusių žmonių raštą – buvo, kad vyriškiui daugiau nei keturiasdešimt, o raštas kaip kokio penktoko. Taigi amžius rašte tikrai neatsispindi.
– Kodėl grafologijos Lietuvoje tiek mažai? Jūs, ko gero, – vienas iš nedaugelio specialistų?
– Pas mus grafologija, kaip mokslas arba kaip disciplina, nedėstoma. Bet ji tikrai dėstoma, pavyzdžiui, Vokietijos universitetuose. Apskritai grafologija labai populiarėja visoje Vakarų Europoje – ten yra labai stiprių mokyklų ir centrų. Jai daug dėmesio skiriama ir Izraelyje, Indijoje, Rusijoje. Šito mokslo pradžia siekia 1625 m., taigi jis gana senas.
– Į ką grafologai atkreipia dėmesį žiūrėdami į žmogaus raštą?
– Yra daug kriterijų. Pačios raidės skirstomos į tris zonas – viršutinę, vidurinę ir apatinę. Taip pat atkreipiamas dėmesys į eilučių, raidžių pasvirimą. Tarkim, balsiai (o, e ir kt.) yra ties vidurine zona, d ir j jau turi ir viršutinę, ir apatinę zoną. Į viršų kylančios raidės (arba viršutinė zona) parodo žmogaus intelektą, kūrybingumą, savivertę. Į apačią besileidžiančios raidės, tokios kaip g, y ir kitos, parodo žemiškesnes savybes, kaip kad materialumą, seksualumą, emocionalumą.
