„Šiandien, kai rusiškais ginklais numušami jau ir civiliniai lėktuvai, kaip tai nutiko su Malaizijos avialaineriu, tai jau agresijos ir pavojaus įrodymas, pavojaus, kybančio virš civilizuotos Europos“, – įsitikinęs O.Turčynovas.
– Suomijos premjeras pareiškė, kad NATO ir ES neketina teikti karinės paramos Ukrainai, tačiau jūs vis tiek jos prašote. Ar tikitės įtikinti NATO bei ES, ar planuojate derėtis su atskiromis šalimis?
– Ukrainai dabartinis periodas – itin dramatiškas. Deja, Rusijos Federacija su mumis kariauja jau nebesislėpdama. Agresija reiškiasi nebe tik finansuojant teroristus ar siunčiant juos žudyti mūsų žmonių, bet ir Rusijos karių įsitraukimu į agresiją prieš mūsų šalį. Pastaruoju metu sistemingai iš Rusijos apšaudomos Ukrainos pozicijos.
Šiandien priešinamės labai žiauriam agresoriui, kuriam nėra jokių ribų. Tačiau tai iššūkis ne tik Ukrainai, bet ir visai civilizuotai Europai ir jos kolektyvinio saugumo sistemai. Ukrainiečiai šiandien gina ne tik savo šalį, bet ir civilizuotą Europą.
Už savo laisvę, už teisę gyventi europietiškoje šalyje mokame savo žmonių, patriotų krauju. Europai mes dėkingi už moralinę ir politinę paramą, už įvestas sankcijas, tačiau pasipriešinti tokiam agresoriui mums būtina ir pagalba karine technika. Be jos gana sunku vykdyti karinius veiksmus prieš Rusijos agresiją.
Agresija reiškiasi nebe tik finansuojant teroristus ar siunčiant juos žudyti mūsų žmonių, bet ir Rusijos karių įsitraukimu į agresiją prieš mūsų šalį.
Todėl pasinaudodamas savo galimybe kreipiausi į daugelio Europos šalių ir Jungtinių Valstijų – mūsų strateginių partnerių – vadovus, sakydamas, kad be moralinės paramos, Ukrainai būtina ir karinė, techninė parama. Mums tai labai svarbu.
– Ar tikitės paramą gauti iš ES ar NATO kaip blokų, ar iš atskirų jų narių?
– Savo laiku Ukraina pasirašė Budapešto sutartį, pagal kurią tiek Jungtinė Karalystė, tiek ir Jungtinės Valstijos yra mūsų saugumo ir mūsų suvereniteto garantai. Tad karinės pagalbos mes pirmiausia tikimės iš tų šalių, kurios davė savo garantijas tada, kai Ukraina atsisakė branduolinio statuso.
Tai padarėme savanoriškai, mainais į pasaulio lyderių įsipareigojimą užtikrinti mūsų šalies teritorinį vientisumą. Tad pirmiausiai paramos tikimės iš jų, tačiau laukiame jos ir iš ES, jos lyderių, nes manome, kad tai visų pirma Europos šalių saugumo problema. Jei Ukraina nesustabdys Rusijos agresijos, ji plis toliau į Vakarus.
Šiandien, kai rusiškais ginklais numušami jau ir civiliniai lėktuvai, kaip tai nutiko su Malaizijos avialaineriu, tai jau agresijos ir pavojaus įrodymas, pavojaus, kybančio virš civilizuotos Europos. Rusija kliaujasi tik jėga. Tad nemanau, kad bandymai nuraminti agresorių, derybos su juo, kompromisų paieškos gali duoti rezultatų. Tik jėgų koordinacija ir susitelkimas kovoje su tarptautiniu terorizmu, tarptautine agresija gali sustabdyti besiplečiantį karą visoje Europoje. Tai labai svarbu visoms civilizuotoms šalims.
– Telkiant jėgas, ką dar turėtų padaryti Lietuva, kad pagelbėtų Ukrainai?
– Mes labai dėkingi Lietuvai, jos žmonėms ir vadovybei už didžiulę pagalbą ir paramą, kurią jaučiame. Nuo pirmųjų Maidano dienų jautėme didžiulį lietuvių tautos palaikymą. Ji nesuvaidinta, o nuoširdi.
Žinome, kad Lietuva nuoširdžiai rūpinasi dėl Ukrainos. Toji politinė pozicija, kurią Lietuvos valdžia demonstruoja tarptautinėje arenoje, ta principinė, konkreti pozicija, kurią rodo ir prezidentė, ir Vyriausybė, ir Seimas tam, kad būtų sustabdyta agresija Ukrainoje, kelia didžiulę mūsų pagarbą ir dėkingumą.
Jaučiame, kad lietuviai su mumis ir, skirtingai nuo daugelio kitų Europos valstybių, dar gerai atsimena problemas, kurias turėjo Sovietų Sąjungoje, kai ten buvome kartu. Lietuva puikiai supranta Rusijos grėsmę, keliamą civilizuotam pasauliui. Lietuvą matome kaip strateginę partnerę ir sąjungininkę ir dėl to esame labai dėkingi.
Esu įsitikinęs, kad nuosekli, konkreti Lietuvos pozicija tarptautinėje arenoje, ES padeda atvesti į protą tuos politikus, tas politines jėgas, kurios dar nepripažino, kokį pavojų kelia rusiška agresijos paradigma, kuria jie nori vadovautis naujame amžiuje.
– Sakėte, kad posovietinė imperija, kurią bando sukurti Rusija, žlugs be Ukrainos. Kodėl?
– Ukraina Sovietų Sąjungoje atliko svarbų vaidmenį tiek partijos narių požiūriu, tiek ir resursų atžvilgiu. Didelė Rusijos gynybos pramonės dalis komplektaciją šiandien gauna iš Ukrainos. Tai ir raketiniai kompleksai, ir karinis laivynas, negalintis veikti be ukrainietiškų turbinų. Tad Rusija supranta, kad jos karinės pramonės potencialas visų pirma priklauso nuo Ukrainos.
Būtent dėl to jie daro viską, kad sustabdytų mūsų judėjimą Europos link. Jie supranta, kad europietiška ir nepriklausoma Ukraina – tai ne tik Putino kuriamos karinės strategijos griūtis, bet ir pavyzdys visai Rusijai, kad piliečiai patys gali pasirinkti savo šalies vystymosi kelią, kad laisva tauta pati gali rinktis vadovus.
Putinas supranta, kad būtent nuo europietiškos Ukrainos kelio pradžios, nuo Ukrainos narystės ES perspektyvos praktiškai prasidės jo imperijos pabaiga, jo agresyvių planų žlugimas.
Šis teigiamas Ukrainos pavyzdys labai gąsdina Putiną. Jis supranta, kad būtent nuo europietiškos Ukrainos kelio pradžios, nuo Ukrainos narystės ES perspektyvos praktiškai prasidės jo imperijos pabaiga, jo agresyvių planų žlugimas.
– Sukūrėte penkerių metų planą Ukrainai pasiruošti narystei ES. Ar galėtumėte atskleisti jo detales?
– Mes suprantame, jog tam, kad į Ukrainą žiūrėtų kaip į realią pretendentę narystei ES, būtinas ne tik ukrainiečių noras, kuris jau buvo parodytas ir už kurį jie sumokėjo savo krauju.
Reikalingos ir realios reformos, pokyčiai ekonominėje ir socialinėje sferose. Būtent tokį planą ir sukūrė mūsų vyriausybė. Jis remiasi konkrečiais etapais. Mūsų vertinimu, penkerių metų turėtų užtekti reformuoti ekonomikai ir socialinei sferai.
Sugebėsime reformuoti įstatymų leidybos ir vykdomąją valdžias, įgyvendinti teismų ir teisėtvarkos reformą. Visos šios užduotys realios, nes ukrainiečių noras gyventi bendruose europietiškuose namuose šiandien neturi alternatyvos. Tikime savo jėgomis, tačiau šių reformų sėkmei, kuo greitesniam ekonomikos stabilizavimui mums visų pirma reikia sustabdyti karą.
Šiandien didžiulius resursus esame priversti leisti ne naujoms darbo vietoms, geroms investicinėms sąlygoms kurti ar struktūrinėms reformoms, bet, deja, mūsų saugumui ir nepriklausomybei ginti nuo žiauraus užpuoliko.
