Kelios savaitės po spektaklio „Lilijomas“ premjeros Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) scenoje. Įspūdžiai susigulėjo ir žiūrovams, ir aktoriams. Savo žodį jau tarė ir teatro kritikai. Vieni spektaklį stačiusį vengrų režisierių László Bagossy tituluoja atmosferos meistru, o „Lilijomą“ – naujos teatrinės kultūros pavyzdžiu. Kitiems spektaklis pasirodė bekvapis ir bedvasis. Tretiems – džiazuojantis, lengvai perskaitomas.
Tačiau kone visi sutaria, kad vienoje scenoje susiduriančios net trys aktorių kartos veikia kaip darnus orkestras, kur solistai meistriškai vienas kitą papildo, atverdami scenos partnerystės žavesį.
27 metų LNDT aktorė M.Polikevičiūtė, spektaklyje sukūrusi atžagaraus skurdžiaus, erotikos pritvinkusio „balaganščiko“ Lilijomo (jį vaidino aktorius Dainius Gavenonis – red. past.) mylimosios Julikos vaidmenį, į sceną grįžo po pertraukos. Tarp motinystės, repeticijų ir premjerų besiblaškančios mamos namuose laukia vos dešimties mėnesių kūdikis.
– Į sceną grįžote su pagrindiniu vaidmeniu, nors namuose – dar nė metų neturintis sūnus. Ar lengva suderinti pareigas šeimai ir darbą teatre? – savaitraštis „15min“ paklausė M.Polikevičiūtės.
– Tiesą sakant, nežinau, ar man tai pavyko. Kol dirbau, buvau bloga mama, o teatre irgi nedemonstravau geriausios formos. Viena koja ten, kita čia, o tai reiškia, kad niekur abiem. Laimė, sūnus – supratingas kūdikis ir ant manęs smarkiai nepyko. O ir repeticijose supo geranoriški kolegos, kurie ir palaikė, ir padėjo. Ir, aišku, esu be galo dėkinga artimiesiems.
Po ilgesnio laiko sugrįžti į sceną nėra lengva, bet aš stengiausi ir galiu pasakyti: tokia, kokia buvau tuo metu, su visomis vidinėmis ir išorinėmis aplinkybėmis, padariau tiek, kiek galėjau. Tikiuosi, kad su kiekvienu spektakliu galėsiu vis daugiau.
 |
| D.Matvejevo nuotr./Miglė Polikevičiūtė ir Dainius Gavenonis |
– „Menų spaustuvėje“ rodomame spektaklyje „Ofelijos“ pasakojama apie moters aktorės gyvenimą, apie tai, kad vaidmenų troškimas kartais verčia atsisakyti asmeninio gyvenimo, išsižadėti motinystės.
– Dar nemačiau šio spektaklio, tačiau nesiimu teisti moterų, kurios dėl aktorystės ar karjeros aukoja motinystę. Tik man jų labai gaila. Motinystė – didžiulė mokykla visomis prasmėmis. Jei į savo gyvenimą nebūčiau įsileidusi vaikelio, būčiau save smarkiai apvogusi.
– Ar ši nauja asmeninė patirtis praverčia, kuriant vaidmenis?
– Nesinori šios temos pernelyg sureikšminti: juk žmonės augina ir ne po vieną vaiką. Štai mano prosenelė jų pagimdė dvylika. Pati augau trijų vaikų šeimoje. Galbūt kam nors iš šalies geriau matosi, ar pasikeičiau kaip žmogus, kaip aktorė. Sunku pačiai save lyginti su ta, kokia buvau iki tol, ir kokia esu dabar.
– O kokia jūsų Julika? Kokią ją norite atskleisti žiūrovams? Kodėl ji atsiduoda Lilijomui aklai, atleisdama skriaudą, skurdą, vienatvę? Ar tai ir yra meilė?
– Ji atleidžia jam viską. Myli tokį, koks yra ir koks bebūtų, ką bepadarytų. Ji tiesiog negali jam neatleisti. Tai nuo jos nepriklauso. Net jei ir bandytų – meluotų, pirmiausia – sau. Julika tiki, kad Lilijomas jai skirtas, vienintelis.
Ji atleidžia jam viską. Myli tokį, koks yra ir koks bebūtų, ką bepadarytų. Ji tiesiog negali jam neatleisti.
Tokia meilė man atrodo graži ir vertinga. Kitas klausimas, kur ji nuveda, kai nemoki su ja elgtis? Susitikom – na, o kas toliau? Lyg ir reikia kurti šeimą, bet nelabai sekasi: Lilijomas – nesukurtas šeimai. Julika – nemokša, neturinti jokios santykių patirties, bet tiki – „turime būti kartu“. Tačiau ji gali tik nujausti, kas dedasi jos vyro galvoje, mato, kad jis dūsta, bet nenutuokia, kaip jam padėti.
Tačiau spektaklyje, kokį jį sukūrėme, ši drama ne iki galo atsiveria, tarsi nesuskamba, lyg spektaklis kalbėtų ne visai apie tai.
– Ar susimąstote, kad tai, ką jūs tik vaidinate, yra tikras kieno nors gyvenimas – dešimčių šeimų, kurias kartais rodo per televiziją, apie kurias rašo spauda? Tų nelaimėlių, kurie girtuokliauja, mušasi, skriaudžia savo vaikus, veja iš namų, bet vis tiek laikosi kartu?
– Kaip tik per radiją išgirdau, kad vyras nužudė žmoną, policijai nespėjus atvažiuoti jos išgelbėti. Šiurpas nukrečia nuo tokių istorijų. Jos visos atrodo panašios, bet, kai pagalvoji, juk tos poros skirtingų akių, žvilgsnių, skirtingai atrodo, skirtingai susitiko ir vienas į kitą žiūrėjo, kas nors mylėjo, kas nors – ne. Kitaip tariant, visos tos istorijos iš tiesų unikalios.
Mane ir graudina, ir jaudina, pagalvojus, koks kelias nueitas drauge (ir atskirai) iki to, kaip yra dabar, iki to, kai jis ją užmuša, ir kodėl iki to prieita. Juk turbūt nė vienas iš sutuoktinių nenutuokė, kad taip gali būti. Todėl ir apie Julikos istoriją negalvojau kaip apie statistinę, mąsčiau, kuo ji, jos jausmai, pasiryžimas unikalūs.
Priežastis, kodėl žmonės mušasi, geria, vieni kitus žemina, skaudina, man regis, viena – nemokėjimas mylėti. Visi pirmiausia trokšta būti mylimi, todėl ir ginasi, auklėja vienas kitą, baudžia, neįsiklauso, nerimsta, kovoja. Tai turbūt ir yra didžiausia klaida. Galbūt pirmiausia reikėtų išmokti tą meilę dovanoti dykai. Deja, lengva pasakyti, o realybėje viskas kur kas sudėtingiau. Todėl Julika taip ir neištaria Lilijomui, kad myli. Nei jis jai. Tai lieka nepasakyta.
– Julika stengėsi kaip mokėjo, tačiau tarsi veltui: jos gyvenimas – kaip ta prišnerkšta nosinė, atsisveikinimo epizode įkišta į mirusio Lilijomo švarko kišenę?
– Ta nosinaitė, mano galva, nėra prišnerkšta. Ji permirkusi snargliais ir ašaromis, kurie teka iš gėlos, iš meilės: dėl jo, dėl jų, dėl to, kas buvo ir kas laukia ateityje. Tai ir užuomina į sceną ant suolelio pirmame veiksme, kai jie kalbėjo apie akacijas. O ir Julikos gyvenimas – visai ne prišnerkštas. Sunkus, bet į kitą ji jo nekeistų.
 |
| Miglė Polikevičiūtė |
– Ir vis dėlto spektaklio finale Julika dukrai liepia atnešti sriubos benamiui, tačiau pati laikosi atokiai. Ar tai jos šarvas? Kur dingo ta naivi mergiotė?
– Tūno viduje. Ko gera, sunku išlikti gležnai ir įsimylėjusiai, kai mylimasis pasidaro galą, auga vaikas, pinigų nėra, tenka juodai dirbti, būti ir motina, ir tėvu. Tekėti už kito net minties nėra, nes žinai, kad priklausai tam vieninteliam.
– Kokios emocijos užplūdo po premjeros: lyg akmuo nuo širdies nusirito, įtampa atslūgo, o gal vis grįžtate prie vaidmens, analizuojate, ieškote naujų personažo spalvų?
– Pirmiausia jaučiuosi rami, džiaugiuosi „sugrįžusi“ namo, juk mano vieta dabar šalia sūnaus. Kiek įmanoma bandau ilsėtis, atsipalaiduoti. Tačiau daug galvoju ir apie tai, ką nuveikėme „Lilijome“, ką padariau su Julika, kur šio charakterio spragos, galvoje skamba tekstai ir pan. Vaidmuo dar labai „žalias“, bet laikui bėgant jis stiprės, dar labiau jį prisijaukinsiu. Būna momentų, kai suprantu, kad gal visai ne taip reikėjo daryti... Vadinasi, viskas gerai – kūrybos procesas nesustoja per premjerą, todėl galima augti, tobulėti.
Vaidmuo dar labai „žalias“, bet laikui bėgant jis stiprės, dar labiau jį prisijaukinsiu.
– Esate dirbusi su dauguma Lietuvos režisierių. Šįkart teko kurti su užsieniečiu – vengru L.Bagossy. Kaip jums patiko ši patirtis?
– Keistas jausmas: jis baigė darbą ir išvažiavo, o man būtinas režisierius kaip atrama, svarbus jo žvilgsnis iš šalies, patarimai tolesniame spektaklio gyvenime. Nesu tiek profesionali, kad visiškai savarankiškai galėčiau atlikti savo darbą. Pastabos man reikalingos kaip oras. Ir norėtųsi, kad tai būtų režisieriaus pastabos, nes jis geriausiai žino, kur link eina spektaklis.
– Kai kurie teatro kritikai pastebi, kad lietuvių aktoriai „Lilijome“ – kaip visada puikūs, tačiau režisierius praslydo paviršiumi, taip ir neatskleisdamas pjesės gelmės. Girdi, kad taip šią medžiagą lietuviui į rankas – visai kitas emocinis krūvis būtų.
– Kiek žmonių, tiek nuomonių. Jei praslydo režisierius, tai mes turbūt kartu su juo. Galbūt kitokios krypties man norėjosi, bet režisierius yra toks, koks yra, aktoriai ir spektaklis – irgi.
Kritikuoti spektaklį, kurio dalis pati esu, būtų kvaila.
– Kiek įtakos kūrybos malonumui turi scenos partneris, šiuo atveju D.Gavenonis?
– Dainiui esu labai dėkinga. Jis – profesionalas. Yra dalykų, kuriuos jis man atvėrė, ir tuo suintrigavo. Galbūt man, kaip aktorei ir žmogui, tai net labiau pravers ateityje nei šiame spektaklyje.
Malonu, kai partneriai supranta, jaučia, girdi vienas kitą, yra laisvi savo užduotyse ir abu juda į vieną tikslą. Dar labai svarbu pagarba.
– Šeima, darbas – viskas klojasi puikiai? Ko trūksta iki visiškos laimės? Svajonių vaidmens, darbo kine, o gal – tiesiog išsimiegoti?
– Išsimiegoti svajoju jau beveik metus. O iki laimės netrūksta nieko, stengiuosi būti laiminga ir vertinti tai, ką turiu. Ne visada pavyksta, bet toks mano tikslas.
Dosjė
 |
| Miglė Polikevičiūtė |
* M.Polikeviūtė gimė 1985 m. birželio 6 d. Vilniuje. Baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – aktorinio meistriškumo specialybę. Kurso vadovas – Rimas Tuminas.
* 2008 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ debiuto/jaunojo menininko kategorijoje.
* 2012 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pelnė geriausios antro plano aktorės vardą (kartu su Elze Gudavičiūte ir Giedre Giedraityte) už Kristinos vaidmenį Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“.
Daug kartų statyta pjesė
* Vasario 28 ir kovo 1 dienomis LNDT pristatė premjerą – vengro Ferenco Molnáro pjesę „Lilijomas“, kurią režisuoti lietuviškoje scenoje buvo patikėta dramaturgo tautiečiui László Bagossy.
* Režisierius L.Bagossy (g. 1967) – vienas garsiausių viduriniosios kartos Vengrijos režisierių, pastatęs apie 30 spektaklių įvairiuose Vengrijos teatruose, taip pat Vienoje ir Štutgarte.
* 1909 metais sukurtas „Lilijomas“ Vengrijoje daug kartų statytas ir perstatytas, buvo rodytas ir Brodvėjaus scenoje, pritaikytas net baletui, bet Lietuvoje iki šiol nebuvo plačiau girdėtas.
* Pagal „Lilijomo“ siužetą sukurti keli kino filmai, garsus miuziklas „Karuselė“ (1945), Hamburgo „Thalia“ teatre šią pjesę pastatė žinomas viduriniosios kartos vokiečių režisierius Michaelis Thalheimeris (2000), o 2011-ųjų gruodį Hamburgo baleto trupė parodė baleto „Lilijomas“ premjerą – pagal Michelio Legrand‘o muziką jį sukūrė vienas garsiausių šiandienos choreografų Johnas Neumeieris.
