Pokalbis su buriuotoju Roku Milevičiumi bei buriuotojų sąjungos prezidentu Nagliu Nasvyčiu laidoje „Dėmesio centre“.
– Rokai, lenktynėse jau dalyvaujate du mėnesius. Papasakokite, kokie ryškiausi įspūdžiai? Ar viskas taip, kaip tikėjotės?
– Viskas daugiau negu tikėjausi. Visą laiką šias varžybas stebėdavau internetu ar televizijos pagalba ir tai visada buvo tarsi neišsipildžiusi svajonė. Dabar dalyvaujant ir būnant tame procese, ypač sunkiais momentais, pats pagaunu save galvojant, kad aš esu čia, aš tai darau. Tai tikrai didelis įvykis.
– Pačiam vis dar sunku patikėti?
– Per tuos du mėnesius jau apsipratau, bet iš pradžių, ypač pirmajame etape, turbūt pagrindinis dalykas, kuris padėjo man ištverti tas sunkias dienas, tai būtent supratimas, kur tu esi ir ką tu veiki. Kai apsidairius aplink supranti, kokiame dideliame reikale tu dalyvauji, tai iš tiesų labai motyvuoja. Labai stipri emocija.
– Šiuo metu viešite Lietuvoje. Ar ilgam grįžote?
– Ne, grįžau kiek ilgiau nei savaitei. Reikėjo sutvarkyti tam tikrus Amerikos vizos dokumentus ir atšvęsti Kalėdas. Tai šiokia tokia dovana iš mūsų komandos kapitono. Kadangi mes labai gerai pasirodėme, turėjome šiek tiek laisvo laiko ir mums leido grįžti, pabūti su šeima.
– Ne daug kas, turbūt, supranta, kaip atrodo gyvenimas lenktyniniame laive. Esate 8 buriuotojai ir 1 žurnalistas, taip pat įgulos narys. Kaip atrodo jūsų paros ritmas?
– Paros ritmas yra padalintas į tris ciklus, t. y., turi 4 valandas darbo ir 4 poilsio. Ir taip ratu. Bet iš to poilsio 2 valandos yra poilsio ir 2 valandos miego. Tačiau anksčiau šiose varžybose dalyvaudavo po 12 žmonių, dabar, sumažinus laivą, sumažino ir dalyvių skaičių iki 8 + 1, tai visi manevrai vis tiek reikalauja, kad žmonės keltųsi ir eitų dirbti. Dažniausiai būna, kad tas 4 valandas poilsio tiesiog prarandi. Jeigu išeina pamiegoti pusvalandį ar valandą, tai būna labai gerai. Valgome tam tikrus maisto davinius. Tai yra šaltai džiovintas maistas, kitaip vadinamasis sausas davinys. Turime tik nedidelį virdulį. Užverdi vandenį, užpili juo tą sausą davinį, palauki 20 min. ir valgai. Ir taip visą mėnesį. Todėl pagrindiniai dalykai apie kuriuos svajoji, dažniausiai būna maistas.
– Pone Nasvyti, Rokas yra pirmasis lietuvis, dalyvaujantis „Volvo ocean race“ varžybose. Turbūt, ne visi supranta, ką tai reiškia apskritai. Kas tai yra? Kokio lygio tai pasiekimas?
Šias lenktynes iš dalies būtų galima lyginti su Dakaro lenktynėmis, bet Dakaras trunka daug trumpiau. Be to, ten vis tiek yra poilsio laikas, čia poilsio nėra.
– Tai yra didžiausias buriavimo renginys. Panašus į Amerikos taurę, tik ten yra dienos plaukimai, o čia, kaip matome, viskas užtrunka devynis mėnesius. Šias lenktynes iš dalies būtų galima lyginti su Dakaro lenktynėmis, bet Dakaras trunka daug trumpiau. Be to, ten vis tiek yra poilsio laikas, čia poilsio nėra. Pavyzdžiui, paskutinis etapas, kurį laimėjo „Brunel“ komanda, truko 23 paras. Įsivaizduokite kokia įtampa, jeigu plaukiant 23 paras galiausiai laimi tik 16 minučių. Visada šalia kitos jachtos. Dieną naktį. Olandų „Burnel“ komandoje tik du olandai. Daugumos įgulos narių buvo ieškota visame pasaulyje. Daugelis komandų savo narių ieško po visą pasaulį, ieško pačių geriausių buriuotojų. Kai žinai šį kontekstą ir žinai, kad lietuvis pateko tarp tų pačių geriausiųjų, pateko į pasaulio buriavimo elitą – iš tiesų įkvepia. Rokas praėjo atranką į dvi vietas, skirtas jaunesniems kaip 30 metų, iš 304 žmonių.
– 304 pasaulio buriuotojai norėjo užimti tas dvi vietas. Kaip viskas vyko, Rokai?
– Manau, kad norinčių buvo dar daugiau, bet iš 300 žmonių buvo ta standartinė atranka, kurie buvo pateikę paraiškas. Viskas vyko gana slaptai. Per savo gimtadienį pamačiau skelbimą. Mano gyvenimas buvo pasidaręs sėslus. Pradėjau dirbti treneriu ir pamatęs tą skelbimą mąsčiau, ar verta pildyti anketą. Pati forma man buvo palanki, nes aš jau turėjau savo CV, motyvacinį laišką, viskas buvo tarsi paruošta. Pati anketa buvo labai paprasta: keturios „varnelės“ varžybų, kuriose esi dalyvavęs. Aš turėjau tris „varneles“ iš keturių. Mano CV atrodė tikrai gerai ir jaučiau, kad mane gali pakviesti. Su savo drauge pasitariau, ką daryti. Abu nusprendėme, kad reikia pabandyti, nes vis dėlto tai visada buvo mano svajonė ir būtų kvaila ja nepasinaudoti.
Užpildęs anketą po kiek laiko gavau kvietimą atvykti. Tuomet laukė dar du psichologiniai testai, pilnas fizinio pasirengimo testas. Nežinojau, kokie bus psichologinių testų rezultatai, bet pagal fizinius duomenis jaučiau, kad esu pasiruošęs kur kas geriau negu kai kurie kiti sportininkai. Vėliau man atskleidė, kad mano rezultatai buvo vieni iš geriausių. Turbūt, tai buvo lemiamas faktorius, kad buvau atrinktas į šešetuką. Tuomet jau buvo duoti laivai ir turėjome jais plaukti. Stebėjo, kaip mes elgiamės laive, kaip ką darome. Čia man labai pravertė „Ambersail“ patirtis, nes lavai labai panašūs ir aš jau žinojau, kaip jame elgtis, ką daryti. Mačiau, kad ir kartu plaukianti profesionalų įgula vis palankiau į mane žiūri, duoda vis daugiau atsakingų užduočių. Jaučiau, kad viskas klostosi gera linkme.
– Pone Nasvyti, Gintarės Volungevičiūtės olimpinis sidabras, pasaulio čempionato auksas, dabar Roko Milevičiaus sėkmė – didžiuotis yra kuo, bet kokia apskritai buriavimo padėtis Lietuvoje? Ar tai populiarėjanti sporto šaka?
– Manau, kad tie pasiekimai suteikia labai daug jėgų ir noro aplinkiniams. Rokas metė iššūkį sau, bet tuo pačiu parodė pavyzdį ir kitiems, kad galima. Tai yra labai svarbu, nes mes dažnai patys prisibijome. Visi tie pasiekimai, manau, suteikia labai daug jėgų, drąsos, galiausiai nacionalinio pasididžiavimo. Dabar jau Lietuvos buriuotojai pasaulyje labai aukštai kotiruojasi. Beje, Rokai, aš tau nesakiau, kad privirei mums košės. Buriuotojų sąjungai atsiuntė naują sąskaitą – pakėlė mokestį kaip rimtai organizacijai. Ankstesnėje grupėje, kur buvom, liko Rusija, o mes pakelti į aukštesnę. Dabar mokėsime 600 svarų per metus. Žinoma, juokauju, kad tai privirė mums košės. Mes džiaugiamės šiuo pasiekimu. Reiškia, esame matomi visai kitame lygyje.
Rokai, aš tau nesakiau, kad privirei mums košės. Buriuotojų sąjungai atsiuntė naują sąskaitą – pakėlė mokestį kaip rimtai organizacijai. Ankstesnėje grupėje, kur buvom, liko Rusija, o mes pakelti į aukštesnę.
– Rokai, kokie paties planai ateityje? Buvimas šioje komandoje yra profesionalus darbas už kurį, žinoma, mokama. O kas toliau?
– Sunku šnekėti kas toliau, kol nėra kito kontrakto. Bet kuriuo atveju tai darau ne dėl pinigų. Tikrai jaučiu, kad patirtis, kurią kaupiu, yra neįkainojama ir neįsivaizduoju, kur kitur būtų galima gauti tai, ką patiriu ir išmokstu šiose varžybose. Tikiu, kad mūsų, kaip jaunimo, patirtis, kurią čia gauname, bus reikalinga ir kitose varžybose ateityje. Aš tikrai nesakau ne. Labai norėčiau ir ateityje dalyvauti šiose varžybose ir atstovauti kažkuriai komandai jau nebe jaunimo kategorijoje, nes būsiu peržengęs 30-ies metų ribą.
– Tai gyvenimo šansas?
– Taip, tai gyvenimo šansas. Tai atvėrė duris ne tik man, bet ir visai Lietuvai. Nors tai ir mažas koridorius, bet vis tiek Lietuva tampa žinoma. Aš į tą virtuvę įėjau, „įsitryniau“ ir planuoju joje likti.
– Pone Nasvyti, dažnai girdimi planai, ar greičiau svajonės, kad Lietuva galėtų turėti savo įgulą „Volvo ocean race“ varžybose. Tai gali būti kaip koks nors logiškas tikslas, ar vis dėl to tai labiau yra svajonė?
– Visos svajonės gali tapti realybe. Pasikeitęs formatas, kad visi plaukia vienodomis jachtomis, gerokai atpigino dalyvavimo kaštus. Žinoma, kaštai vis tiek lieka pakankamai aukšti – kaina yra maždaug 15 milijonų eurų. Turėjome keletą rėmėjų, buvome pradėję apie tai galvoti, bet viskas pritilo. Dabar, manau, po šių lenktynių tikrai bus galima grįžti prie šios temos.
– Tai toks Kalėdų stebuklas, Rokai? Kalėdos arti ir žiūrint į jus galima sakyti, kad jeigu tik labai norėsi – viską galima padaryti, ar ne?
– Būtent. Aš sakau visiems – tikėkit savo svajone ir siekit jos. Tikrai viskas įmanoma.
