Po dvylikos metų, praleistų Didžiojoje Britanijoje, vaikinas jau kuris laikas gyvena Lietuvoje. Ar grįžo visam laikui – nežinia, tačiau jis įsitikinęs – į kokį pasaulio šalį likimas nuvestų, Lietuva visada buvo, yra ir liks tikraisiais namais.
– Šiuo metu, atrodo, emigracijos ar emigranto sąvoką supranta ir paaiškinti galėtų daugelis, o pasaulio lietuvio? Ar įmanoma apibrėžti, kas tai yra „pasaulio lietuvis“?
– Priklauso, kas klausia – Lietuvoje gyvenantys, neseniai išvykę ar ne Lietuvoje gimę lietuviai? Mano įsitikinimu visi mes esame vienodi pasaulio lietuviai. Nesvarbu, kur gyvename. Visi mes esame lietuviai, kalbame ta pačia kalba. Net tie, kurie nemoka lietuvių kalbos, laiko save lietuviais. Yra net tokių atvejų, kai iš esmės žmogus neturi nieko bendro su Lietuva: nei tėvų, nei giminių, tačiau vis tiek laiko save lietuviu, nes užaugo lietuvių aplinkoje. Žinoma, dažniausiai pasaulio lietuviais vadinami tie, kurie gyvena ne Lietuvoje. O kas jeigu jie grįžta? Tai jau nebe pasaulio lietuviai? Mano manymu, pasaulio lietuvių sąvoką galima pritaikyti kiekvienam iš mūsų.
– Nuo nepriklausomybės atgavimo iš Lietuvos į užsienį išvyko beveik milijonas gyventojų. Vieni tai vadina tautos katastrofa, kiti – natūraliu procesu. Jūsų nuomone, emigracija – opi problema ar žmonių galimybė rinktis?
– Emigracija visą laiką buvo. Juk nėra taip, kad žmonės pradėjo migruoti tik dabar ar tik prieš 24 metus. Žmonės važiavo prieš 100 metų ir dar seniau. Tik galbūt anksčiau buvo kitokios galimybės keliauti. Manau, dabartinė emigracijos banga yra tokia didelė būtent dėl lengvesnio keliavimo, atsivėrusių galimybių. Pasaulis, atrodo, pasidarė daug mažesnis, kaip kaimas. Vieną dieną tu čia, kitą dieną – tu ten. Jeigu žiūrėsime į emigraciją kaip į problemą, tai ir matysime problemą. Ryškindami tik neigiamus aspektus galiausiai tik juos ir matome.
Tačiau ir emigracijos klausimu yra dvi pusės. Išvažiuoja žmonės ilgam, trumpam, kartais patys nežino kuriam laikui. Išvažiuoja padirbti, pasisemti patirties, mokytis ir grįžti. Yra žmonių, kurie šiuo metu, atrodo, neplanuoja grįžti, tačiau, žiūrėk, praeina metai kiti ir jie vėl čia. Nemanau, kad Lietuva kažkuo išsiskiria iš kitų šalių. Šie procesai vyksta visame pasaulyje.
– Tačiau juk skiriasi ir patys išvažiuojantieji. Vieni važiuoja mokytis, pamatyti pasaulio, tobulėti, semtis idėjų. Kiti išvyksta tik dėl to, kad čia nebegali gyventi ir nemato galimybių kada nors grįžti.
– Kaip mano tėtis pasakytų – į Lietuvą visą laiką gali grįžti. Galbūt vieni sutiks, kiti nesutiks su pasakymu, kad tavęs čia visą laiką laukia, čia ir oras grynesnis, ir maistas skanesnis. Aš taip pat važiavau mokytis ir planavau iš karto grįžti, bet praėjo 12 metų kol aš grįžau. Laikas greitai eina. Kiekvienas žmogus išvažiavęs pamato kitas galimybes, ypač jaunimas siekia išnaudoti viską, kas jiems siūloma, į daug ką žiūri pragmatiškai. Tai normalu. Esu kažkur girdėjęs mintį, kad visi, kurie išvažiavo, turėtų grįžti, o visi, gyvenantys Lietuvoje, turėtų išvažiuoti. Manau, tai būtų įdomus eksperimentas ir Lietuvai, greičiausiai, išeitų tik į naudą. Tai suteikia galimybę pamatyti toliau savo daržo.
– Dažnai kalbėdami apie užsienyje gyvenančius lietuvius akcentuojame tik jų santykį su Lietuva. Klausiame, ar jie nesiilgi Lietuvos, ką jie gali duoti Lietuvai. Tačiau ar svetur gyvenantys lietuviai jaučia, kad yra laukiami Lietuvoje? Ar jiems netrūksta mūsų dėmesio?
– Manau, kad tai yra perdėta ir sureikšminta tema. Išvykę pasiilgsta tėvų, draugų, namų, kultūros. Tai jiems yra vertybės, kurių ilgu. Nemanau, kad kažkas kažko tikisi. Nemanau, kad išvykę laukia, kol čia esantys kažką dėl jų padarys. Manau, dažnai sudaromas labai klaidingas įspūdis, ar ištransliuojama klaidinga žinutė, kad tie, kurie išvyksta, yra kažkuo pranašesni už likusius Lietuvoje. Manau, kad nė vienas nėra už ką nors pranašesnis. Tiesiog kai kuriems norisi išvažiuoti, kiti nori likti čia, tretiems gal tiesiog trūksta ryžto ir pan. Vieni išvažiuoja iš Lietuvos ir sako, kad norėjo kurti verslą, tačiau Lietuvoje sąlygos blogos, neįmanoma. Kiti grįžta, kuria čia verslus ir džiaugiasi, kad sąlygos yra idealios. Viskas prasideda nuo tavęs paties. Viskas priklauso nuo požiūrio – ar tu nori, kad viską tau paduotų, ar sutinki pasiimti pats.
Manau, kad pozityvumo stoka mums kol kas labiau trukdo negu problemų ieškojimas. Bet problemas reikia spręsti kartu. Blogiausia yra sėdėti sudėjus rankas ir laukti, kol viskas bus idealu. Greičiausiai idealu niekada nebus. Žmonių nepasitenkinimas gyvenimu ir padėtimi Lietuvoje vieniems tampa priežastimi išvykti, kitiems kaip tik – priežastimi grįžti, nes jie nori kažką pakeisti. Svarbiausia nebijoti. Turbūt baimė dažnai pakiša žmonėms koją – „o kas bus, jeigu nepavyks?“. Nepavyks, tai nepavyks – bus gera pamoka.
– Sakote, kad kalbant apie lietuvių ryšį su Lietuva reikia vengti klišių ir šablonų. Kokias klišes turite omenyje?
– Pirmiausiai, tai lietuvių skirstymas į Lietuvoje gyvenančius ir „emigrantus“. Aš 12 metų pragyvenau Didžiojoje Britanijoje. Mažiausiai kuo jaučiausi – tai emigrantu. Man galbūt labiau rūpėjo pritapti ir rasti tą balansą, kad galėčiau ir mokytis, ir dirbti, ir emociškai gerai jaustis toje aplinkoje, kurioje buvau. Aš niekada gyvenime nesijaučiau nutolęs nuo Lietuvos. Kai kurie sako, kad per atstumą lengviau mylėti Lietuvą. Savo pavyzdžiu galiu pasakyti, kad tikrai taip yra. Tu ilgiesi, kad ir kokia ta Lietuva būtų.
Esi lietuvis ir tau trūksta savos kultūros, aplinkos, artimųjų. Lietuva yra tavo šaknys, genas, kuris bus tavyje visą gyvenimą
Gali bandyti slėpti, neigti, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Esi lietuvis ir tau trūksta savos kultūros, aplinkos, artimųjų. Lietuva yra tavo šaknys, genas, kuris bus tavyje visą gyvenimą. Pavyzdžiui, mano dėdė – jis gimęs Anglijoje. Ilgą laiką jam nereikėjo Lietuvos, nes jautėsi esąs britas, tačiau dabar sako, kad ilgisi Lietuvos, nori čia gyventi, pasenti. Viskas greitai keičiasi, požiūris taip pat. Jeigu man kas nors tuo metu būtų pasakę, kad baigęs studijas aš negrįšiu į Lietuvą, būčiau neigęs – „grįšiu, pabaigiu mokslus ir grįžtu“, bet aplinkybės susiklostė kitaip.
– Kodėl grįžote? Nes čia, kaip sakėte, „oras grynesnis ir maistas skanesnis“?
– Tuo metu taip susiklostė aplinkybės. Su sąjunga organizavome pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą ir atrodė logiška būti čia. Galų gale ir pačiam po 12 metų norėjosi pakeisti aplinką ir išbandyti save kažkur kitur. Kita vertus, nežinau, kur būsiu pasibaigus vasarai. Aš nevadinu savęs visiškai grįžusiu, lygiai taip pat kaip anksčiau nesakiau, kad esu visiškai išvažiavęs. Skiriasi tik tavo gyvenamoji vieta, tačiau emocijomis visada esi Lietuvoje. Gyvendamas užsienyje, kad ir kaip gerai tau sektųsi, visada jautiesi stovintis ne savuose batuose.
12 metų gyvenimo užsienyje galiu perskirti į dvi dalis. Pirmus penkerius ar šešerius metus aš neturėjau nieko bendro su ten gyvenančiais lietuviais. Mokiausi amerikietiškame universitete, visi mano draugai buvo iš bet kur, tik ne iš Lietuvos. Vėliau pradėjau bendrauti su vietiniais lietuviais, su jais vėl pradėjau žaisti krepšinį ir įsitraukiau į lietuvių bendruomenės veiklą. Bet svarstyti, kada aš buvau didesnis lietuvis būtų kvaila. Visada buvau vienodas. Jeigu kas nors mane per tuos pirmuosius šešerius metus, kai gyvenau Didžiojoje Britanijoje, būtų pavadinęs ne lietuviu, nes, esą, nedalyvauju lietuvių bendruomenės veikloje, mane tai greičiausiai būtų įžeidę.
– Kalbate apie tuos gražius pavyzdžius, kai lietuviai, nesvarbu kur būtų ir kaip gyventų, didžiuojasi būdami lietuviais, myli savo šalį. Tačiau juk yra ir tokių, kurie progai pasitaikius ragina visus išvykti iš Lietuvos ar bent jau niekada ten negrįžti, kurie emigraciją vadina geriausiu sprendimu savo gyvenime. Kaip tai paaiškinti – kalbėjimas „dėl akių“, ar tikrai yra taip mąstančių ir jaučiančių?
– Manau, tuo momentu žmonės taip jaučia. Noriu tikėti, kad jie sako tai, ką jaučia. Kiekvieno žmogaus atvejis yra skirtingas. Esu su ne vienu tokiu lietuviu bendravęs ir girdėjęs priežastis, kodėl jie taip kalba. Tačiau dažnai po metų ar kelių jie kalba kitaip. Kai kurie galbūt po dešimties metų kalbės kitaip, kiti gal ir visą laiką, kol ir ten, užsienyje, neprasidės problemos. Aš asmeniškai į tą visko neigimą žiūriu su šypsena. Lietuva nei tau kažką davė, nei iš tavęs atėmė. Gyvenime turi tiek, kiek stengiesi ir nori turėti. Žinoma, priklauso ir nuo šalies į kurią važiuoji. Juk yra daug atvejų, kai žmonės išvyksta, ten nusivilia ir grįžta.
Kalbant apie tas pačias klišes. Dažnai girdime, kad lietuviai užsienyje garsėja kaip žmogžudžiai. Patikėkite, niekam mes neįdomūs. Tuo įsitikini išvažiavęs į kokį nors didesnį miestą kaip Čikaga, Londonas ar tas pats Berlynas. Niekas ten negalvoja koks tu ir iš kur tu. Labiau vertina pagal tai, kaip pats save pateiki. Žinoma, yra susidariusių klišių, kad „ai, tu čia iš Rytų Europos“. Bet kodėl turi kreipti dėmesį į tokių ne itin išsilavinusių žmonių nuomonę? Lietuvoje dažnai pranešama, kad štai užsienio žiniasklaidos antraštėse dominuoja nusikaltimus padarę lietuviai. Tačiau retai pranešama, kad yra rašoma ir gerų istorijų apie lietuvius. Aš daugiau sutinku žmonių, kurie apie lietuvius atsiliepia tik teigiamai. Gerų ir blogų pavyzdžių, manau, yra panašiai.
Norėčiau tikėti, kad gerų yra daug daugiau. Sakyti, kad mes išsiskiriame nusikalstamumu ar chuliganizmu yra visiška nesąmonė. Lietuviai yra labai vertinami – ar tai būtų didžiulė reklamos įmonė, ar statybos. Esame kruopštūs, atsakingi, patikimi darbininkai.
– Puoselėjant lietuvybę kitokią prasmę turbūt įgiję ir Lietuvos valstybinės šventės. Kaip lietuviai pasaulyje šiandien švenčia kovo 11-ąją?
– Įvairiai, priklauso nuo šalies. Pavyzdžiui, Europos valstybėse, esu tikras, kiekviena Lietuvos ambasada organizuoja kažkokius šventinius renginius. Lietuviai susirenka pabūti kartu, bendrauja, pamini šią svarbią dieną. Minėjimo formos taip pat įvairios. Vienose šalyse organizuojamos diskusijos, kitur rengiamos eisenos. Tas pats cepelinų darymas – tai irgi savotiškas minėjimas, ypač jeigu bendruomenė nėra didelė. Juk svarbiausia – buvimas kartu. Pavyzdžiui, kokioje Lotynų Amerikoje yra šokiai, susiėjimai. Ten daug žmonių laukia tokių švenčių, atsakingai joms ruošiasi. Kai kuriose šalyse aukojamos mišios, lietuvius aplanko svečiai iš Lietuvos. Pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, tokios šventės švenčiamos skirtingai. Kiekvienoje šalyje kovo 11-oji įgauna vis kitokias spalvas. Svarbu, kad patriotizmas yra gyvas lietuvių širdyse, kad ir kaip tai kartais būtų bandoma neigti.
Man pačiam tai taip pat labai svarbi data. Galbūt aš jos nešvenčiu taip, kad visi iš šono matytų. Dalyvauju specialiuose renginiuose ir patys su pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga organizuojame renginius. Man tai greičiau viena iš priemonių surinkti žmones draugėn, nes tai tikrai puiki proga. Manau, retas žmogus gali būti abejingas kovo 11-osios prasmei ir vertybėms. Malonu matyti, kad kasmet ši šventė įgauna vis daugiau spalvų. Tai nebėra vien vėliavos iškėlimas ar kelių dainų paklausymas. Dabar ši šventė įgavo dinamikos ir naujų akcentų.
– Tarp užsienyje gyvenančių lietuvių yra nemažai tokių, kurie niekada nėra lankęsi Lietuvoje. Kokią Lietuvą jie įsivaizduoja?
– Jie Lietuvą myli širdimi. Jie niekada nekvestionavo ir nekvestionuos, kad Lietuva yra svetima, kad ji ne pirmoje vietoje. Geriausias pavyzdys – prieš porą metų vykęs Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimas. Į Lietuvą pirmą kartą atvyko lietuvis iš Venesuelos. Jam čia atrodė kaip rojus. Lietuva viršijo visus jo lūkesčius. Pasitaikius progai visiems pasakoja įpūdžius apie Lietuvą. Vieni parsiveža tautinių drabužių, kiti mokosi lietuviškų šokių ir pan. Manau, niekada Lietuvoje nesilankę lietuviai ją myli širdimi. Kartais myli gal net stipriau, negu Lietuvoje gyvenę ar vis dar gyvenantys.
