Premija septyniems žmonėms kasmet skiriama už verslo sėkmę, neatsiejamą nuo socialinės atsakomybės ir socialinio solidarumo principų. Konkursui, kurį trečią kartą organizavo Nobelio taikos premijos laureatų įkurtas Verslo taikos fondas ir Tarptautiniai prekybos rūmai, buvo pateikta 90 kandidatų iš 60 valstybių.
Kartu su lietuviu verslo Taikos premiją gavo Egipto, Indijos, Argentinos, JAV, Tanzanijos ir Bangladešo verslininkai. Premijų įteikimo ceremonija įvyks gegužės 7 d. Osle (Norvegija).
Iki šiol šį garbingą įvertinimą yra gavę visame pasaulyje žinomų kompanijų „Ikea“, „Tata“, „General Electric“ vadovai. Dabar tarp jų įsiterpė ir prieš dvidešimt metų įkurtos siuntų tarnybos „Skubios siuntos“ vadovas.
– Esate pirmasis Lietuvos verslininkas, sulaukęs tokio pasaulinio savo veiklos pripažinimo. Kokie jausmai užplūdo? – paklausė savaitraštis „15min“ V.Lašo.
– Labai malonu, labai netikėta. Atrodo, kad tokie dalykai nelabai įmanomi, kad nelabai pastebima, kas vyksta Lietuvoje, kad yra žymiai reikšmingesnių pasaulyje, bet, pasirodo, sukaupus jėgas pabandyti verta. Dabar galiu įsivaizduoti, kaip jaučiasi sportininkas, iškovojęs sau ir Lietuvai olimpinį medalį. Šitas įvertinimas – puikių bendradarbių, kolegų komandų, kurių nariu esu, įvertinimas.
– Kaip iš mokslo atėjote į verslą?
– Atkuriant valstybę kažkaip reikėjo išsiveržti iš sovietinio pašto, kad galėčiau į užsienio konferencijas kažką išsiųsti, kažką gauti laiku, o ne po pusės metų. Prikalbinau kelis draugus ir išsiuntėme dvylika siuntų pasaulio lietuvių bendruomenėms su kovo 13-osios laikraščiais, kuriuose buvo išspausdintas Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktas. Tai buvo simbolinė pradžia per tuo metu vienintelį kelią – Šeremetjevo oro uostą (Maskvoje, – red. past.). Vėliau radome greitesnius kelius per Suomiją, po to – per Vokietiją. Nuo oficialaus kontrakto sudarymo su UPS šiemet sueina 21 metai.
– Tačiau to, turbūt, maža gauti verslo Taikos premiją?
– Vien tik verslas gal ir neatkreiptų dėmesio, bet su kolegomis stengiamės viską daryti kūrybiškai, su užsidegimu. Tai, kuo užsiėmėme universitete, dabar su Vytautu Jokužiu ir kitais tęsiame bendrovėje „Elinta“ (pramonės automatizavimo sprendimai, elektromobiliai, – red. past.).
Prieš keletą metų Kalifornijoje sutikau Richardą Bransoną (vienas garsiausių britų verslininkų, milijardierius, verslo grupės „Virgin Group“ įkūrėjas, – red. past.). Šis susitikimas išsivystė į gražų bendradarbiavimą įkuriant ne pelno siekiančią organizaciją „Carbon War Room“, kurios siekis – naujas technologijas, finansus pajungti resursus tausojančio, taupiai energiją naudojančio pelningo ir ilgalaikio verslo skatinimui ir kūrimui.
Premijų skyrimo komitetui ši mano veikla įstrigo. Komitetas pastebėjo ir kitas veiklas. Dalyvauju ir stengiuosi pritraukti daugiau besidominčių į konferenciją TED (nuo 1984 metų vykstančio renginio šūkis – „idėjos, kurias verta skleisti“, – red. past.), kurios nariu ir vienu rėmėjų esu. Su britais esame įsteigę svarbų ne tik Didžiajai Britanijai ar Lietuvai, bet ir visam Europos regionui startuojančio jauno verslo greitintuvą „Springboard“. Prieš porą metų Kaune ir Vilniuje surengti „Startup weekend“, „Startup monthly Vilnius“. Juos surengė veiklus jaunimas.
– Kuo konkrečiai užsiima „Carbon War Room“?
– Didžiąja dalimi pokyčių nėra dėl to, kad netikime, jog jie gali būti. Tačiau įtraukus jaunus žmones su ambicingomis, inovatyviomis idėjomis, pavyzdžiui, energetikos srityje, galima padaryti tai, kas kompiuterijoje įvyko prieš 20 metų. Pasaulyje buvo jaunų žmonių – Billas Gatesas ar Steve'as Jobsas, kurie kompiuterijoje pakeitė viską.
Naujos galimybės yra susijusios su energija, gamtos resursais. Klimato kaitos problemą matome kaip didžiausią mūsų laikų galimybę ateiti efektyvesnėms, geresnėms technologijoms. Iš klimato kaitos galime kurti vertę, turtą, tik reikia teisingai panaudoti tuos dalykus, kuriuos jau turime.
Maždaug 50 proc. esamų CO2 emisijų jau galima panaikinti išnaudojant esamas technologijas. „Google“, būdama IT kompanija, pernai į atsinaujinančios energetikos technologijas investavo 900 mln. JAV dolerių.
 |
| S.Studerio nuotr./„Carbon War Room“ įkūrėjai: (iš kairės) Strive Masiyiwa, José María Figueresas, Vladas Lašas, Richardas Bransonas. |
Kaip ne pelno siekianti organizacija, buvome katalizatorius sujungiant technologijas, finansus ir savivaldos institucijas keliuose JAV miestuose, kuriuose pradėtas milijardinis energetinio efektyvumo projektas arba, kaip pas mus populiariai sakoma, renovacija.
Mes ieškome kliūčių, kurios trukdo panaudoti esamas technologijas CO2 mažinti, ir lengviausių būdų, kaip jas pašalinti. Dažnai finansai nueina ne ta kryptimi, nes investuojama į tradicines, seniai nusistovėjusias, sritis, nematant, kad jos sparčiai keičiasi. Prisiminkime „Ekrano“ pavyzdį, kurio vadovai tikėjo, kad kineskopai dar 10 metų bus paklausūs, tačiau per porą metų įmonė bankrutavo.
– Bet jums rūpi pokyčiai ne tik Žemėje, bet ir kosmose. Ką ten matote?
– Džiaugiuosi, kad mūsų kompanijoje („Skubios siuntos“, – red. past.) išaugo keletas gerų vadovų, kuriems esu perdavęs vadovavimą. O aš ieškau sričių, kuriose būtų galima padėti pagrindus tolimesnėms veikloms. Su bendraminčiais pradėjome žiūrėti į kosmosą. Paskaičiuota, kad jau dabar siuntų srityje vienas orbitinis skrydis būtų naudingas, sujungiant tolimiausius pasaulio kampelius.
Yra Lietuvoje ir protų, ir rankų, kurios gali dalyvauti labai vertingose kosminėse programose. Juk kilogramo kosminio produkto ir automobilio ar elektronikos prietaiso vertės labai skiriasi. Mums geriau dalyvauti ypač vertinguose projektuose. Be abejo, reikia prisiimti ir daug rizikos, nes kartais gali ir nepasisekti, bet mes, būdami maži, jauni kaip verslas, kaip valstybė, turime žymiai geresnes galimybes rizikuoti. Tiems, kurie turi ilgą istoriją, saugo sukurtus metodus, infrastruktūras, labai sunku ką nors pakeisti.
– Kaip veikia „Skubiose siuntose“ įdiegta sistema „Pasiskirk sau atlyginimą pats“?
– Tai nėra kasdienė sistema. Pirmą kartą ją pritaikėme dar prieš ekonominį nuosmukį. Matėme, kad verslas auga ir atlyginimai turi augti. Aš kolegoms pasiūliau – gal ne ieškome firmos, kuri atliktų analizę, kiek konkretus darbuotojas turi uždirbti Lietuvoje, o leidžiame jiems patiems įvertinti savo darbą. Darbuotojai turėjo atsakyti į penkis klausimas, vienas jų – norimas atlyginimas.
Laiške trumpai išdėsčiau ir mūsų istoriją, atlyginimų pokyčius. Įdomu prisiminti, kad prieš 20 metų visai normalus atlyginimas buvo 50 JAV dolerių.
Premjerui esu siūlęs – gal pasiruoškime kaip piliečiai, kaip vadovai, kaip institucijos penkerius metus patys sau pasiskirti mokesčius. Juk mokesčiai yra gėris, kurį kiekvienas norime gauti iš valstybės. Jei jie panaudojami efektyviai, kiekvienas norės tame dalyvauti. Nors tai atrodo utopiška, bet, susidėliojus kai kurias taisykles, yra pasiekiama. Tačiau, kaip ir su atlyginimais, negali sau pasiskirti to, ko nėra.
– Kalbate apie jaunus, idėjų turinčius žmones, kurie galėtų kurti Lietuvoje. Tačiau ar jie tikrai vertinami Lietuvos darbdavių? Ką daryti jaunam, išsilavinusiam, užsienio kalbas mokančiam ir daug patirties turinčiam žmogui, jei bendrovės vadovas sako: „Tu mus labai domini. Mokėsime tau tūkstantį litų“? Tai dažnas pavyzdys.
– Daugelyje kitų šalių pasaulyje yra tokių pačių dalykų. Nesame nei geriausi, nei blogiausi. Kartais labai susireikšminame – Lietuva ir visas likęs pasaulis. Pasaulis irgi valdomas ne idealiai. Todėl tai, ką mes sugalvojame sau, galime pritaikyti žymiai plačiau.
Vlado Lašo dosjė
Gimė: 1956 m., Kaune;
Išsilavinimas: technikos mokslų daktaras;
Veikla: „Skubios siuntos“, „Elinta“, „Elinvision“, TED, „Carbon War Room“, „Springboard“, aukštųjų mokyklų patarėjas, įvairių verslo organizacijų valdybos narys;
Šeima: žmona Audronė, dukra Dalia (27 m.), sūnus Vaidotas (23 m.), įdukra Vaida (9 m.), įsūnis Paulius (10 m.);
Pomėgiai: keliavimas, bėgiojimas, dviračiai.
Šūkis, pasiskolintas iš „Volvo“: „Kiekvienas lašas svarbus!“
