– Jau 700 metų joks pontifikas nėra savo valia atsisakęs šios tarnystės. O vienas Italijos dienraštis paskelbė, kad tokį sprendimą galėjo paskatinti su sveikata susijusios priežastys. Tuo metu Vatikanas buvo nurodęs, kad popiežius pasitraukti apsisprendžia ne dėl ligos. Pone Subačiau, kodėl nenorima pasakyti, kad popiežius gali nuvargti? Kodėl Vatikanas nepripažįsta, kad dėl senatvės atsistatydina popiežius?
– Jūs pati suformulavote, kad buvo paneigta, jog popiežius atsistatydina dėl ligos. Senatvė nėra liga. Manyčiau, nereikėtų kalbėti apie tai, ką pranešė ar ko nepranešė Vatikanas, nes viešai yra paskelbtas paties popiežiaus žodis. Jis kalbėjo apie dvasios ir kūno jėgas, kurios nusilpo, ir dėl to jis atsako šitų pareigų. Man atrodo šiek tiek keista, kai viso pasaulio žiniasklaida ieško kokios nors priežasties, kurią būtų galima įdėti į pirmojo puslapio antraštę, kai tą priežastį labai aiškiai suformulavo pats pontifikas.
– Pasaulio valstybių lyderiai reiškia pagarbą Benediktui XVI, giria jo tarnystę, ypač dėl dialogo tarp religijų plėtros. Tačiau popiežius taip pat įsigijo ir priešų. Koks, Jūsų manymu, Benedikto XVI-ojo indėlis į šių laikų Bažnyčios istoriją?
– Jau šiandien, kai liko dar viena–pusantros šito pontifikato dienos, neabejotinai galima pavadinti šitą pontifikatą ypatingu, didingu pontifikatu. Vis dėlto buvo tokių popiežių, tokių valdymo laikotarpių, per kuriuos nebuvo nieko išskirtinio arba kurie truko labai trumpai. Nors Josephas Ratzingeris buvo išrinktas popiežiumi tikrai labai garbaus amžiaus, jis spėjo per tarnystės metus nuveikti didelių dalykų ir ypač pasireikšti kaip nepaprastas intelektualas, kaip didis teologas, kuris, nors ir parašė ne keliolika enciklikų, o tris enciklikas, bet ir šitomis enciklikomis ir padarytais pakeitimais kituose Bažnyčios dokumentuose atskleidė išganymo tikrovės esmę bei Jėzaus gyvenimo žemėje ir Aukos už žmoniją esmę šiuolaikiniam žmogui.
Nors daug kas vadino jį konservatoriumi, tas paskutinis jo veiksmas iš esmės paneigia tokias kalbas, jos nebeatrodo visiškai logiškos. Kita vertus, tai buvo labai šiuolaikiška teologinė kalbėsena. Ir kas nori galvoti apie tikėjimą taip, kaip dar sovietmečiu galvojo lietuviai, kurie ieškojo tikėjimo ir galvojo apie tikėjimą, skaitė pogrindyje išverstą ir nelegaliai išleistą J. Ratzingerio „Krikščionybės įvadą“, taip ir per šiuos pastaruosius metus skaitė Šventojo tėvo žodį ir mokėsi, kaip suprasti tikėjimą XXI amžiuje.
Kaip iki šiol, taip ir visą savo likusį gyvenimą šioje Žemėje ir jam išėjus į Dangiškojo tėvo namus, mes jį vadinsime Benediktu XVI, o Vatikanas paskelbė, kad oficialusis titulas bus popiežius emeritas.
– Vatikano radijas paskelbė, kad popiežius Benediktas XVI-asis naujajame apaštališkajame laiške pakeitė kai kurias popiežiaus rinkimus liečiančias normas, Kardinolų kolegija galės paankstinti popiežiaus rinkimus. Kodėl norima ankstinti?
– Buvo įprasta, kad sostas tuščias, sede vacante likdavo dažniausiai po Šventojo tėvo mirties, ir todėl buvo natūralu, kad buvo nustatytas 15 dienų laikotarpis iškilmingoms laidotuvėms, gedului, taip pat tam, kad kardinolai spėtų susirinkti. Iš 92 apaštališkosios konstitucijos „Universi dominici gregis“ straipsnių pakeisti net 15. Visi tie pakeitimai – tai gana smulkūs tikslinimai, kad būtų šiek tiek aiškiau, iš pastarųjų konklavų patirties. 37-tas straipsnis ir dabar nurodo 15 dienų po sede vacante įsigaliojimo, tačiau kardinolai elektoriai susirinkę ir konstatavę, kad visi kardinolai, kurie turi teisę rinkti (šiuo metu yra 118 kardinolų elektorių), gali pradėti spręsti anksčiau. Dabar, kaip jau buvo pranešta, yra planuojama, kad jau kovo 1 d. bus paskelbta apie pirmąjį kardinolų kongregacijos susirinkimą. Greičiausiai jis įvyks ateinantį pirmadienį. Pirmasis susirinkimas įvyks kovo 4 d. – dar ne konklava, bet prieškonklaviniai kardinolų susitikimai, pokalbiai, sprendimai, nes jie kolegialiai valdo Bažnyčią, kol nėra popiežiaus. Ir jie, matyt, kovo 4 d. jau nuspręs ir paskelbs, kada prasidės konklava.
– Ar jau žinoma, ką veiks, kur įsikurs Benediktas XVI? Žinoma, kad jis yra gamtos mylėtojas, gal gėles augins? Beje, dar vienas klausimas kyla, ar jam bus mokama pensija?
– Atsiprašau tų, kuriems tokie mano žodžiai galbūt nepatiks, bet aš turbūt linkęs sakyti, kad klausimas apie pensiją yra vienas iš kvailiausių, kurie buvo paliesti viešumoje, žiniasklaidoje. Tai ne jūsų klausimas, jis skambėjo visur, ir net buvo duotas kažkoks atsakymas. Katalikų bendruomenė yra tikra bendruomenė, ir tikroje bendruomenėje yra pasirūpinama jos nariais, ypač senyvais, taip pat, kaip ir kūdikiais. Tad klausimas, kaip patenkinti savo kuklius poreikius – maistui, vaistams – nekyla.
– Kai iškilus žmogus – popiežius – išeina užtarnauto poilsio, žmonėms įdomu, kaip jis gyvens.
– Tiesiog taip, kaip jam einant pareigas Šventasis sostas, Vatikano valstybė, turinti savo finansinius išteklius, rūpinosi viskuo, ko reikėjo, nuo reprezentacijos ir iškilmingų įvykių iki renginių ir kelionių. Dažniausiai tuo rūpindavosi rėmėjai arba buvo naudojami Vatikano valstybės ištekliai. Tai bus daroma ir toliau. O dėl veiklos, tai, manau, kad dar ir šiandien popiežius Benediktas XVI tą pakartos ir pasakys, bet būtent per paskutinę sekmadienio vidurdienio maldą jis pasakė, kad nepasitraukia nuo tarnystės Bažnyčiai, tik vieną tarnystę dėl nusilpusių jėgų keičia kita – maldos tarnyste.
– Koks dvasininko vardas liks popiežiui atsistatydinus? Ar jis liks Benediktu XVI, ar Josephu Ratzingeriu?
– Ne, jis išlaikys Benedikto XVI vardą, kurį pasirinko išrinktas popiežiumi taip, kaip visus popiežius nuo Šv. Petro vadiname šventaisiais vardais. Kaip iki šiol, taip ir visą savo likusį gyvenimą šioje Žemėje ir jam išėjus į Dangiškojo tėvo namus, mes jį vadinsime Benediktu XVI, o Vatikanas paskelbė, kad oficialusis titulas bus popiežius emeritas. Iš pagarbos ir toliau kreipsimės, jei bus proga (matyt, kad tų susitikimų viešumoje bus labai nedaug) – Jo Šventenybe.
