„Pastaruoju metu Rusijoje vyksta tikras persekiojimas tų žurnalistų, kurie apie Rusijos ir Ukrainos karą pasakoja nesilaikydami Kremliaus propagandos nurodymų. Aš Krymo aneksiją ir paramą separatistams rytų Ukrainoje laikau kruvina avantiūra ir didžiausia Rusijos politikos klaida“, – pareiškė žurnalistas.
P.Šeremetas atsakė į radijo stoties „Svoboda“ klausimus.
– Stebėtina ne tai, kad jus privertė išeiti, o tai, kad apskritai jums pavykdavo šioje televizijoje kurti laidą „Teisus? Taip!“ Ar dažnai jūs patirdavote spaudimą ir cenzūrą per devynis laidos kūrimo mėnesius?
– Ši nuostabos būsena manęs nepaliko visus šiuos mėnesius, kuriuos aš dirbau ORT.
Buvo neįtikėtina, kad mane apskritai pakvietė. Todėl, kad jau po mano išėjimo iš Pirmojo kanalo visi projektai kitose federalinėse televizijose man buvo smarkiai apriboti.
Buvo stebėtina, kad mes kūrėme tokią laidą, kasdien pusantros valandos galėjome kalbėti visuomeninėmis politinėmis temomis. Ir buvo nuostabu, kad niekas nesikišo į mūsų laidą.
Kai prasidėjo karas, Krymo aneksija ir kariniai veiksmai rytų Ukrainoje, prasidėjo ir bandymai cenzūruoti. Cenzūros iš vadovybės nebuvo, bet buvo didžiulis spaudimas iš išorės: laiškai iš Prezidento administracijos, anoniminių veikėjų skundai.
Nenuostabu buvo tik tai, kad viskas baigėsi tokiu būdu. Aš jau nuo pat pradžių kalbėjau: „Pasirodysime bent savaitę – jau gerai. Jei išsilaikysime mėnesį – padarysime tikrą žygdarbį“.
Iki Maidano nebuvo jokių problemų, nes kanalas buvo naujas ir visi suprato, kad jei jį vos gimusį pradėsi smaugti, nieko nebus. O kadangi jo įtaka ribota, reikia leisti žmonėms laisvai kalbėti apie tai, kas kituose kanaluose jau seniai užmiršta.
Netgi kai jau buvo Maidanas, mūsų programos labai smarkiai skyrėsi nuo tų, kurias rodė kitos televizijos.
Tačiau kai prasidėjo karas, Krymo aneksija ir kariniai veiksmai rytų Ukrainoje, prasidėjo ir bandymai cenzūruoti. Cenzūros iš vadovybės nebuvo, bet buvo didžiulis spaudimas iš išorės: laiškai iš Prezidento administracijos, anoniminių veikėjų skundai, susirūpinusių piliečių laiškai, reikalaujantys tautos priešų atsakomybės.
Iki tam tikro momento kanalo vadovas Anatolijus Lysenka sugebėjo visa tai sulaikyti, bet vėliau spaudimas tapo nepakeliamas. Žinoma, dar buvo galima kelti triukšmą ar priešintis, bet aš nenorėjau pakišti žmogaus, kurį gerbiu. Buvo akivaizdu, kad dar viena savaitė nieko nepakeis.
– Jūs tikriausiai skaitėte Andrejaus Archangelskio straipsnį, kuriame rašoma, kad antiukrainietiška kampanija išplėtota ne tiek Kremliaus nurodymu, o kiek televizijos ir radijo žurnalistų entuziazmu, beje, nemaža dalimi jaunų žmonių, kurie nuoširdžiai svajoja apie Sovietų Sąjungos sugrįžimą ir nekenčia Vakarų. Jūs sutinkate su tokiomis išvadomis?
– Aš sutinku su A.Archangelskio išvadomis, bet tik iš dalies. Situacija daug sudėtingesnė. Mes turime reikalą su uždaru ratu, kai visi tampame šio žaidimo įkaitais.
Maidano pradžioje Viktoro Janukovyčiaus šeima pasamdė Kremliaus propagandininkus, kad šie surengtų Viktoro Janukovyčiaus 2015 metų prezidentinę kampaniją.
Talentingi televizininkai iš viso to sukūrė tarptautinę tragediją. Galiausiai tai virto tikru siaubo filmu ir Rusijos visuomenė išprotėjo.
Šie viešųjų ryšių specialistai buvo artimi Kremliui, todėl į antimaidano kampaniją įsijungė valstybinė žiniasklaida.
Kadangi valstybinėje žiniasklaidoje – naujienų agentūrose, o ypač televizijose dirba žmonės, turintys talento, jie ganėtinai ryškiai nupiešė Maidano baisybes, įaudrindami Rusijos visuomenę ir politikus.
Prisižiūrėję propagandinių siužetų apie Maidaną, Vladimiras Putinas ir Kremlius irgi nutarė įsijungti ir davė daug griežtesnius nurodymus rusų propagandininkams.
Dėl to, kai V.Janukovyčius pabėgo, atsirado moralinė trauma. V.Putinas tai priėmė kaip asmeninį fiasko. Tuomet nurodymai propagandininkams tapo vis griežtesni ir antiukrainietiški.
Talentingi televizininkai iš viso to sukūrė tarptautinę tragediją. Galiausiai tai virto tikru siaubo filmu ir Rusijos visuomenė išprotėjo.
Žinoma, aš supaprastinu, bet iš esmės taip ir vyko.
Čia turėjo reikšmės ir Rusijos televizininkų vidiniai kompleksai. Aš ilgai negalėjau suprasti, kodėl mano kolegos, draugai, su kuriais mes buvome karštuosiuose taškuose ir karuose, elgiasi kaip nuo grandinės nutrūkę imperijos šunys, pragaro šunys. Tačiau vieną dieną supratau, kas jiems nutiko.
Per visus šiuos sočius, bet tuščius putinizmo metus buvo gėda dirbti valstybinių televizijos kanalų naujienose. Per kiekvieną susitikimą mano kolegos teisindavosi, aiškindami savo konformizmą tuo, kad turi paskolą butui, šeimą, vaikų, kuriuos reikia maitinti, sergančią motiną ir pan.
Visuomet buvo sunku rasti įtikinamą paaiškinimą, kodėl jie šlovina „Vieningą Rusiją“, balta paverčia juoda. Dėl to tie žmonės nuolat jautė vidinį diskomfortą.
Karas Ukrainoje jiems tapo didžiuliu argumentu, dabar jie ne apgailėtini propagandininkai, ne bailiai, išmainę sąžinę į paskolą, o "Rusų pasaulio", nelaimingų taikių gyventojų, kenčiančių nuo fašizmo, gynėjai, savo senelių ir prosenelių darbų tęsėjai.
Karas Ukrainoje jiems tapo didžiuliu argumentu, dabar jie ne apgailėtini propagandininkai, ne bailiai, išmainę sąžinę į paskolą, o Rusų pasaulio, nelaimingų taikių gyventojų, kenčiančių nuo fašizmo, gynėjai, savo senelių ir prosenelių darbų tęsėjai.
Tokios sąmonės pervartos pasekmė – žmonė su pasitenkinimu daro savo purviną darbą.
Na, o jaunimas... Aš šokiruotas, kad jaunimas jaučia nostalgiją sovietinei imperijai, kad jie pasirengę šluostytis užpakalius laikraščiais, nes nebus tualetinio popieriaus.
Manau, kad čia daug mūsų kaltės, nes mes savo vaikams nepasakojome apie sovietinių laikų baisybes ir neatsakingai, tarsi žaisdami, išleidome džiną iš butelio, rašinėdami, kokia didinga buvo šalis, kad net visas pasaulis mūsų bijojo. Mes užmiršome, kad bijoti ir gerbti yra vis dėlto skirtingi dalykai.
– Tokį Sovietų Sąjungos įvaizdį kūrė televizija ir, beje, visa tai prasidėjo dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, dar iki Putino.
– Taip, tai tiesa. Žinoma, reikėtų atlikti labai rimtą tyrimą, nes buvo daug faktorių.
Galima priekaištauti Konstantinui Ernstui (Kremliaus ruporo Pirmojo kanalo vadovui, – red. past.) ir Leonidui Parfionovui (garsus televizijos laidų vedėjas, savo laidose rekonstruodavęs sovietinę praeitį, – red. past.), nors jie dabar pagal savo pažiūras yra visiškai skirtingi žmonės.
Pamenate, laida „Dainos apie tai, kas svarbiausia“ („Pesni o glavnom“) naudojo sovietinę estetiką, tačiau nesuteikė jai tos sakralinės prasmės, kurią bando įteigti naujieji imperialistai, visi tie Girkinai-Strelkovai, Borodajai ir kiti.
Kitaip tariant, vieni sovietinę estetiką naudojo juokais, kiti sovietinius mitus eksploatavo dėl to, jog nebuvo naujų mitų, ir dar gerai uždirbdavo.. Treti sovietine praeitimi spekuliuodavo dėl politinių tikslų, kad paslėptų savo impotenciją ir nesugebėjimą valdyti šalies.
O jaunimas visa tai priėmė už gryną pinigą.
Yra dar vienas momentas – visiškai laukiniai naujausi Sergejaus Dorenkos (buvęs garsus rusų žurnalistas, dabar verslininkas ir politikas, – red. past.) pareiškimai, kuriuose jis kviečia kariauti su Ukraina, žudyti.
Sveiku protu nesuvokiami Michailo Leontjevo (Kremliui artimas rusų žurnalistas, – red. past.) pasisakymai, kuriuose jis nuolat tvirtina, kad Ukrainos kaip šalies nėra, kad Ukraina – ne valstybė. Šie žmonės taip pat atsakingi dėl pragariškų politikų veiksmų, todėl, kad jie audrino, sukūrė politikams ideologinę bazę.
Kadangi Rusijos televizijose jau 15, o gal ir daugiau metų nėra laisvės, mes šituos netikrus analitikus aukštinome kaip minčių valdovus. Ir už tai mes visi – ir Rusijos valstybė, ir Rusijos visuomenė – sumokėsime labai didelę kainą.
Mums atrodė, kad S.Dorenka ar M.Leontjevas – rimti analitikai, o iš tikrųjų tai spekuliantai, manipuliuotojai.
Kadangi Rusijos televizijose jau 15, o gal ir daugiau metų nėra laisvės, mes šituos netikrus analitikus aukštinome kaip minčių valdovus.
Ir už tai dabar, gal ne artimiausiu metu, bet po kelių metų tai tikrai, mes visi – ir Rusijos valstybė, ir Rusijos visuomenė – sumokėsime labai didelę kainą. Mokėsime ir už mūsų konformizmą dešimtojo amžiaus pradžioje, už mūsų sprendimą susiaurinti žodžio laisvės ribas televizijas perėmus Berezovskiui, Gusinskiui ir kitiems oligarchams.
– Rusijos žurnalistai dabar ne tiesiog nušviečia karą, komentuoja, o dalyvauja kare ne mažiau aktyviai nei jo dalyviai. Štai „LifeNews“ – faktiškai jie ir sukūrė šitą karą bei kasdien kursto jį televizijos eteryje.
– Taip, tai tiesa. Tai absoliučiai neatsakingas požiūris.
Net per Čečėnijos kampaniją to nebuvo. Aš antrojo Čečėnijos karo metais dirbau Pirmajame kanale, vedžiau laidą „Vremia” („Laikas“, – populiariausia Rusijoje vakarinė naujienų laida, red. past.).
Prisimenu visus mūsų propagandinius vaizdelius, bet tai, ką darėme tuomet, vis tiek nebuvo už ribos, kuri skiria gėrį nuo blogio. Vis dėlto mes bandėme laikytis profesijos rėmų.
O dabar tai kažkoks pragaras. Galbūt žmonės nejaučia savo atsakomybės dar ir dėl to, kad jiems atrodo, jog karas su Ukraina – lengvas pasivaikščiojimas. Gal galvas susuko Krymo aneksija.
Gal dėl to trijų vaikų tėvai, prisiklausę kalbų apie rusišką pasaulį, nerūpestingai važiuoja į rytų Ukrainą ir po to ten laidojami bevardžiuose kapuose.
Tikriausiai ir kai kurie žurnalistai mano, jog kurstyti karą, kurstyti žmones žudyti – tarsi žaisti kompiuterinį žaidimą. Nieko baisaus, tik pačirškinsime „ukropus“ (taip niekinamai Rusijoje vadinami ukrainiečiai, – red. pas).
S.Dorenka ir M.Leontjevas nuolat kartoja, kad Ukrainos nėra, Ukrainos kariuomenės nėra – tai bus lengvas pasivaikščiojimas arba šventa pareiga.
Tai labai rimta medžiaga psichologų, psichoanalitų ir filosofų tyrimams.
– Ar galima įsivaizduoti, kad Kremlius iš pragmatiškų sumetimų įsakys baigti šią kampaniją ir ji pamažu nurims?
– Tai reikėjo padaryti jau vakar, nors, žinoma, niekada nevėlu sustoti. Aš visiškai įsitikinęs, kad dabartinė politika – yra ne tik kelias į niekur, bet kelias į katastrofą.
Niekada nevėlu pasakyti „stop“, atsiprašyti Ukrainos, net negrąžinant Krymo.
Bet mano nuojauta yra daug blogesnė. Aš manau, kad situacija bus labai sudėtinga. Todėl, kad V.Putinas – aklavietėje. Kad ir ką jįs darytų, bet kuris sprendimas, jo požiūriu, silpnins jo pozicijas.
Nutrauksi karą – iš jo namo grįš minios bepročių stačiatikių imperialistų ir pradės reikšti pretenzijas. O jei eskaluosi karą – lavonai, izoliacija ir t.t.
Bet, nepaisant visko, aš kiekvieną dieną tvirtinu – iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. Sustabdyti karą ir ištverti, kol baigsis Rusijos visuomenės imperinė ekstazė, – mažesnis blogis nei kariauti su kaimynine broliška tauta ir nuteikti prieš save visą pasaulį.
Sustabdyti karą ir ištverti, kol baigsis Rusijos visuomenės imperinė ekstazė, – mažesnis blogis nei kariauti su kaimynine broliška tauta ir nuteikti prieš save visą pasaulį.
– Ar dar galima išgydyti Rusijos televizijas, o gal vaistų nuo ligos, kuri jas ištiko, nėra?
– Man atrodo, kad paprastų sprendimų jau nebėra. Neįmanoma išgerti tabletę, kad praeitų ši sloga. Sąžinės imunodeficito virusas iš vidaus graužia beveik visą Rusijos profesinę bendruomenę, kuri užsiima prasmėmis, informacija, ideologija.
Tik baisus stresas gali visa tai išgydyti. Manau, kad mes ir toliau dar kurį laiką stebėsime degradaciją, pykčio kurstymą, vėl pradėsime viduje ieškoti priešų.
Kitaip tariant, net patys baisiausi scenarijai man dabar neatrodo iš fantastikos srities.
Aš dar prieš metus kalbėjau, kad V.Putinas sukels kokį nors karą, kad sutvirtintų savo autoritetą tarp pasaulio lyderių, bet tuomet tokios mano mintys atrodė kaip fantazija ir nesąmonė.
Bet aš, net fantazuodamas šia tema, visuomet tikėjau, kad Kremliuje ne idiotai ir jie neįves kariuomenės į Ukrainą. Aš suklydau.
Todėl manau, kad Rusijos žurnalistų laukia dar keli patys sunkiausi metai.
Kepėjas, vaistininkas ar batsiuvys šitą uraganą išgyvens daug lengviau, o mes – žurnalistai, politikai, politologai, kultūrologai, rašytojai – būsime sumalti.
