B.Genzelis gimė 1934 m. vasario 16 d. Aukštadvaryje. Mokėsi Alytaus pradinėje ir Kaišiadorių vidurinėse mokyklose bei Maskvos M.Lomonosovo universitete (1954–1959). 1959 m. vedė Apoloniją Gruodytę. 1988–1990 m. Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Kovo 11-osios akto signataras.
– Profesoriau, gimėte ypatingą dieną – Vasario 16-ąją, dauguma gimtadienių praėjo okupacijos metais. Kuris iš tų gimtadienių buvo ryškiausias?
A.Genzelienė: Gražiausias buvo jo 55-asis gimtadienis. Atsimeni? Tai buvo 1989-ieji metai. Pirmą kartą Vasario 16-oji buvo švenčiama ne bute Antakalnyje, prie šito stalo su draugais tyliai sugiedant himną, o Akademiniame teatre. Ten kalbą sakė Algirdas Brazauskas ir Genzelis. Tuomet pirmą kartą iš viešos tribūnos buvo pareikšta, kad „visos imperijos griūna“. Tada ten buvo tokia euforija: su gėlėmis jį apstojusios moterys, sveikinimai.
Istorikas V.Merkys vedė iškilmingą minėjimą. Kai A.Brazauskas pakalbėjo, jam paplojo, ir tiek. O kai Bronius baigė savo kalbą, tai pasipylė su gėlėmis moterys, visos ėjo jo apkabinti. Merkys tada sakė: „Tai čia, žinote, taip yra dėl to, kad jo gimtadienis.“ Ramino taip Brazauską – ne pasisekimas didelis, o gimtadienis kaltas.
Paskui visi žygiavom iki Signatarų namų. Tai man buvo pats gražiausias jo gimtadienis.
– Kokios, jūsų nuomone, padarytos klaidos atkuriant valstybę?
B.Genzelis: Mano supratimu, tai investiciniai čekiai ir beribė privatizacija. Kodėl Lenkija stipriau laikosi? Lenkijoj privatizacijos nebuvo. Žemės ūkis – kitas dalykas. Ten nebuvo kolchozų. Bet gamyklų tai niekas už litą nedalijo. Kaip valstybės buvo, taip ir liko jos pusiau valstybinės. Lenkijoj gamyklos (pavyzdžiui, „Orlen“ naftos gamykla) išleidžia emisijos čekius, o žmogus gali juos nusipirkti. Bet jis ne dykai gauna, nusiperka. O pas mus? Mano supratimu, privatizacija buvo viena didžiausių bėdų.
– Turto atidavimas į privačias rankas?
B.Genzelis: Atidavimas! Parduoti galima buvo. Mano supratimu, sovietų laikais didžiausia nesąmonė buvo, kai visokios kirpyklos, batsiuviai priklausė valstybei. Taip ir čia išėjo didžiausia nesąmonė.
Aš ne už tai, kad gamyklos direktoriui valstybė parduotų ją už litą. Bet gamyklos direktorius savo likimą susieja su tuo, jis vadovauja gamyklai, jis jau turi, kur produkciją realizuoti. Praktiškai pas mus tos gamyklos, kurios buvo privatizuotos direktorių (lengvoji pramonė ar kurias B.Lubys nupirko), neiširo. O labai daug privatizavo kriminalinis elementas. Daktarai, visokie Tulpiniai ir panašiai, kurie apie gamybą negalvojo visiškai, o tik galvojo, kaip čia pinigo padaryti. Čia yra viena iš didžiausių klaidų.
– Ką dabar veikiate? Nebedėstote jau?
B.Genzelis: Nebedėstau. Rašau. Visokiose dar Seimo komisijose esu. Tarkim, Jaunųjų mokslininkų premijų komisijoje. Dar Seimo įsteigto medalio „Tarnauju Lietuvai“, įteikiamo G.Petkevičaitės-Bitės gimtadienio proga, komisijoj.
– Ar rašote atsiminimus?
– Taip, bandysiu rašyti atsiminimus. „Lietuvos kultūros istorijos“ papildymą esu atidavęs „Versus aureus“ leidyklai. Bet kol kas leidyba stovi.
– Kokia dabartinė politikos ir kultūros būklė Lietuvoje? Kokias negeroves įžvelgiate?
B.Genzelis: Nebuvimas kultūros politikos. Aš neįsivaizduoju valstybės be savos kultūros politikos. Bet dabar nebuvimas yra geriau negu buvimas liberalų ir konservatorių Vyriausybės, kad „mes europiečiai“ ir pan. Toks Vilius Normanas parašė: „Jeigu norit mane įžeisti – pavadinkite lietuviu.“ Iki tokio lygio einama. Bet ir vėlgi – su tuo negalima kovoti kokiomis nors peticijomis. Čia ne nuo vieno asmens, o nuo visuomenės sąmoningumo priklauso. Reikia kiekvienam stengtis šviesti visuomenę.
– O kokių gerų dalykų matote Lietuvoje?
B.Genzelis: Šiaip ar taip, Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Ir reikia suvokti, kad valstybės šeimininkai yra Lietuvos piliečiai. Anksčiau nebuvo. Nuo to reikia pradėti, kad žmonės suprastų tai. Yra jau suprantančių.
Antra, Lietuvoje nėra jokių suiručių. Čia nėra kaip Ukrainoje, nėra kaip Balkanuose. Lietuva yra gana stabili. Ramus gyvenimas.
– Bet esate minėjęs, kad teisėsaugos nėra ir tai didelė problema.
B.Genzelis: Teisėtvarkoje – absoliutus chaosas. Negaliu taip sakyti apie visas institucijas. Apie teismus aš nesu blogos nuomonės. Bet apie Konstitucinį Teismą esu pačios blogiausios nuomonės. Ir vėlgi. Yra padaryta spragų įstatymuose, nes neapribotos Konstitucinio Teismo kompetencijos ribos. Pasakyta: Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. O kuriuo klausimu? Dabar jie pradeda visais klausimais piršti savo nuomonę. Tai yra autoritarinis mąstymas.
Pas mus parlamentinė respublika. Bet Konstitucinis Teismas nutaria, kad generalinis prokuroras niekam nepavaldus – tai unikalus atvejis. Kad VSD niekam nepavaldus. STT niekam nepavaldi. Tik prezidentui pavaldi. Tai praktiškai autoritarinę valstybę iš Lietuvos daro.
Norėčiau, kad Lietuvoj kuo greičiau būtų sutvarkyta teisėtvarka. Konstitucijoje yra spragų, visų pirma, dėl Konstitucinio Teismo. Norėčiau, kad Seimas įgytų drąsos ir tas Konstitucijos spragas ištaisytų. Šiaip mūsų Konstitucija yra gana normali – kaip demokratinės šalies. Ir norėčiau, kad būtų realizuojama Konstitucija. Tai čia mano svarbiausias dalykas. Kad iš tikrųjų būtų demokratinė valstybė.
Dabar yra tendencijų, kurios baugina, siekia paversti mūsų visuomenę antidemokratine. Jos veda valstybę ne tik į niekur, bet į pražūtį.
– Kaip susidomėjote filosofija? Savaime ar buvo koks nors postūmis?
B.Genzelis: Atsitiktinis ir gal net nelabai gražus tas susidomėjimas filosofija. Kai buvau moksleivis, gyvenau šalia Kaišiadorių vyskupijos ir vyskupo bibliotekos. Mes, vaikai, landžiojom į tą biblioteką. Pagrindinis tikslas buvo pašto ženklai. Lipdavome per langą tų pašto ženklų. Ir aš ten suradau Platono raštus. Tuomet pirmą kartą sužinojau, kas yra ta filosofija. Taigi atsitiktinai esu suradęs tuos raštus Kaišiadorių vyskupo bibliotekoje, kuri buvo uždaryta, apleista, langai užkalti ir niekas jos neprižiūrėjo. Kiek aš ten buvau tada? Kokių 14–15 metų. Vėliau iš vyskupijos padarė ligoninę.
– Tai buvo po karo. Kaip atrodė tie pokariniai Kaišiadorys?
B.Genzelis: Mano mokykla buvo per kelis pastatus išsidėsčiusi, priešais geležinkelio stotį. Geležinkelių namai ten buvo ar kažkas. Ten buvo ir toks skveriukas. Tai čia visą laiką partizanų lavonai gulėdavo – per langus matydavom.
Mūsų klasė buvo labai draugiška. Sutarėm.
– O su bendraklasiais vėliau bendravote?
B.Genzelis: Beveik visą laiką ir su daugeliu. Dabar jau beveik gyvų nebėra. Vienas iš tų, kur bendravom, buvo Petras Murauskas. Jis baigė karininkų mokyklą. Tapo zenitinės artilerijos pulko vadu. Vedė merginą iš Vakarų Ukrainos. Visą laiką palaikydavom su juo ryšius. Nuolat atvažiuodavo susitikti, kai demobilizavosi. Norėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje, bet ji neturėjo nė vieno zenitinio pabūklo.
Mano klasėje buvo garsus rutulio stūmikas, vėliau Kūno kultūros instituto docentas Adolfas Varanauskas. Olimpiadoje dalyvavo. Su juo irgi iki mirties bendravom.
Dar buvo Albertas Steponavičius. Pradžioj kartu mokėmės, paskui jis nutarė per vieną klasę šokti. Tai jis baigė metais anksčiau. Tapo Vilniaus universiteto Anglų kalbos katedros vedėju, profesorium. Iki pernai dirbo Balstogės universitete.
– Ar A.Brazauską pažinojote mokykloje?
B.Genzelis: Kaip čia pasakyt. Jo brolį Gerardą pažinojau. Gerardo žmona Dalia buvo mano klasiokė. Gerardas – mano žmonos bendramokslis Kauno politechnikos institute. Jį pažinojau. O Algirdą? Žinojau, kad yra, ir tiek. Iki Sąjūdžio man neteko su juo susidurti akis į akį.
– Ar dalyvavot kokioj užklasinėj veikloj Kaišiadoryse?
B.Genzelis: Tuo metu prie rajoninio laikraščio buvo jaunųjų literatų būrelis. Ir aš buvau to būrelio pirmininkas. Dabar net negaliu pasakyti, ką aš ten rašiau. Nebeprisimenu.
– 1949 m. buvo toks scenos mėgėjų būrelis Kaišiadorių mokykloje, kuriam vadovavo Mykolas Arlauskas. Tarp vaidintojų buvo Gerardas Brazauskas ir jūs?
B.Genzelis: Mykolas Arlauskas – kaišiadorietis, iš A.Brazausko klasės, o ne iš Gerardo. Jis baigė Žemės ūkio akademiją. Jis irgi yra Kovo 11-osios akto signataras, išrinktas Dotnuvos rinkimų apygardoje. Ar jis vadovavo scenos mėgėjų būreliui, nežinau. Jis tuo metu tikrai mokėsi.
– O kur Kaišiadoryse gyvenote?
B.Genzelis: Pradžioje gyvenom dabartinėj Vytauto gatvėje (prie malūno), o paskui – dabartinėje Gedimino gatvėje. Ten lentpjūvė buvo teritorijoje ir tą namą nugriovė. Dabar jau nėra to namo. O tas paskutinis namas tai yra. Ten dabar gyvena mano sesers sūnus.
– Profesoriau, kurie Kaišiadorių vidurinės mokyklos mokytojai jums įsiminė?
B.Genzelis: Buvo toks geografijos mokytojas Benediktas Runkevičius. Jis vienas iš tų, kuris man yra daug padėjęs. Buvo dar Gerardas Žilinskas. Jis geometriją dėstė. Prieškariu buvo apsigynęs Mančesterio universitete (Anglija) matematikos daktaro disertaciją. Pokario metais jam nebuvo pripažintas laipsnis. Tai jis Kaišiadoryse mokė. Jis mane įtikinėjo vėliau nelįsti į filosofiją – jeigu galiu į Maskvos universitetą, tai geriau stoti į tiksliuosius mokslus.
– Buvote gabus matematikai?
B.Genzelis: Buvau tarp tų mokinių, kurie niekada mažesnio pažymio kaip 5 (dabar būtų dešimt - red. pastaba) nėra gavę. Vėliau, kai jau buvau baigęs Maskvos universitetą ir mokiausi aspirantūroj, sutikau jį. Jam jau buvo laipsnis pripažintas ir jis jau buvo Aukštosios matematikos katedros vedėjas Vilniaus universitete. Tai aš būdamas aspirantas lankiau analitinės geometrijos paskaitas. Jis mane supažindino su Jonu Kubilium, rektorium.
Kubilius tuo laiku dėstė tikimybių teoriją. Man buvo įdomi tikimybių teorija. Pasiprašiau laisvu klausytoju. Pas Kubilių išklausiau tikimybių teorijos kursą.
Kai baigėsi mano aspirantūra, Kubilius paklausė: „Ar nenori dirbti universitete?“ Sakau: „Žinoma noriu.“ Tokiu būdu geometrijos mokytojo dėka įsidarbinau Vilniaus universitete.
– Kaip susipažinot su Bronium?
A.Genzelienė: Paslaptis.
– Ką studijavote?
A.Genzelienė: Kauno politechnikos institutas, statybos inžinierė. Visą laiką dirbau Vilniaus miestų projektavimo institute. Projektavau. Daugiausia ligonines. Dėl to turbūt iš jų dabar ir neišeinu (juokiasi).
Bronius daug atostogų turėdavo, o aš visai neturėdavau. O tada tai būdavo visad „gaisrai“: jau dabar būtinai reikia iki tada ir tada. Tai vakarais, savaitgaliais dirbdavom. O jis birželį jau laisvas. Ir visą vasarą. Ir dar rugsėjį studentai išvažiuodavo bulvių kast. Tai dar jis ir rugsėjį laisvas. Tai įsivaizduojat? O aš turiu arti. Aš turiu tik 24 darbo dienas atostogų. Tai tada jau tas 24 dienas važiuodavom kur nors: tai į Krymą, tai į Kaukazą, tai į Kareliją – uodų pašert – kai būna baltosios naktys.
– O gyvenime kartu jau kiek laiko?
B.Genzelis: Kai aš baigiau, iškart apsivedėm.
A.Genzelienė: Palaukiau, kol gaus diplomą. Nes aš anksčiau dvejais metais baigiau (1957 m). Jau išsitrynė visa ta jaunystė.
– Kaip kilo mintis leisti „Filosofijos istorijos chrestomatiją“?
B.Genzelis: Čia buvo labai ilgas ir sudėtingas kelias. Mano supratimu, yra būtina, kad kiekviena tauta savo kalba turėtų filosofinę literatūrą. Viskas prasidėjo nuo periodinio leidinio „Problemos“. Ir tada, jau leidžiant tą periodinį leidinį, mes pradėjom spausdinti kiekvienam numery skyrelį „Iš filosofinio palikimo“.
Pagrindinis tikslas buvo pratinti visuomenę ir cenzūrą, nes jeigu iš karto išleisi Vakarų filosofijos istoriją, tai bus didelis šokas. Kai „Problemų“ redakcinė kolegija buvo išvaikyta, bet dalis tekstų liko, tada ir buvo sumanyta leisti „Filosofijos istorijos chrestomatiją“.
