– Vargu, ar kalbas apie šalies ateitį visuomenė vertina rimtai. Daugeliui rūpi ši diena, o ateities planus kurti nuolat besikeičiančiame pasaulyje yra beprasmiška. Ar su tuo sutiktumėte?
Mūsų laive daug linksmiau - visada atsiranda koks girtas jūreivis, kurį reikia pakarti.
– Pažiūrėjus iš paukščio skrydžio, kur yra Lietuva, atrodo, kad mes esame laive, kuris blaškosi tai į vieną, tai į kitą pusę. Jį neša geopolitinės srovės, kurių mes nematome. Žiniasklaida susifokusavusi į tai, kas vyksta laive.
Jei lygintume Lietuvą ir Estiją, tai Estijos laive yra nuobodu ir jis mažiau blaškosi. Mūsų laive daug linksmiau, nes visada atsiranda koks nors girtas jūreivis, kurį reikia pakarti, vicekapitoną nuteisia teismas. Visi žurnalistai stebi, kas vyksta vienoje kajutėje, o bendro vaizdo nematyti.
Mes turime matyti, kur pasaulis mus neša ir kur mes patys norėtume atsidurti, kad būtume laimingi, kad norėtume gyventi ir dirbti Lietuvoje. Ne todėl, kad čia mano šeima ir draugai, turiu likti nešti savo kryželį, bet todėl, kad čia tikrai gerai.
– Kiekvienas gerovę supranta skirtingai. Kaip rasti bendrą sutarimą?
– Nuo 2004 m., kai mes įstojome į Europos Sąjungą ir NATO, nebeturime bendrų tikslų. Mes pasiekėme, ko norėjome. Kita vertus, Sąjūdžio laikais puoselėtos viltys, kad pradėsime gyventi kaip Švedijoje, neišsipildė, tačiau iš to naujų tikslų nekilo.
 |
| Europos Sąjunga |
Tautą vienija sporto pergalės, tačiau tai įvyksta trumpam. Kitų bendrų tikslų, kuriuos visi žinotume ir suprastume, nėra. Kyla klausimas – ką reiškia būti lietuviu? Koks skirtumas, ar aš gyvenu Lietuvoje, ar užsienyje?
– Matyt, tiems, kurie išvažiuoja, tas skirtumas yra akivaizdus. Ir jis labai gerai jaučiamas pažvelgus į piniginę. Ar Lietuva pajėgi konkuruoti su ekonomiškai stipresnėmis valstybėmis?
Ekonominio bumo metais socialinė atskirtis didėjo greičiausiai.
– Dabar mes šnekame apie dvi Lietuvas. Šis požiūris susiformavo per pastaruosius penkerius metus. Iki tol nebuvo apie tai kalbama, nors ekonominio bumo metais socialinė atskirtis didėjo greičiausiai.
Taip mes galime nueiti Lotynų Amerikos keliu, kur turtingieji nesirūpina kitomis socialinėmis klasėmis, kapitalo viešpatavimas yra įnormintas, visi vadovaujasi materialiais gerovės rodikliais. Tokioje terpėje nuolatos kyla revoliucijos, nes didžioji dalis visuomenės labai nepatenkinta. Jei Lietuva nepasuks kitu keliu, tai nužygiuos šiuo.
– Kas privers žmones rinktis permainas?
– Žmonės turi pamatyti loginę grandinę tarp to, kur mes norime būti ir kur mes esame šiandien. Ką reikia daryti? Prisimenu Pažangos tarybos nario Raimondo Kuodžio žodžius, kad Lietuva yra galimybių rojus. Tai yra sodas, kuriame daug žemai kabančių vaisių. Mes galime labai greitai padaryti žymią pažangą. Jos negali padaryti nei Estija, nei labiau išsivysčiusios šalys, nes jos šiuos vaisius jau nusiskynė. Problema, kad dešimt metų mes to nedarome.
 |
| Judėjimas „Baltosios pirštinės“ |
Aišku, tai priklauso ir nuo žmonių, kurie neretai galvoja, kad gyvenimas gerėja savaime, o reformos jį tik gadina. Nuvažiavus į kaimą ima neviltis girdint žmonių skundus, kad nėra ką veikti. Kartais atrodo, kad ten per daug visokių programų. Gali nieko nedarydamas gauti išmokas, gali gauti paramą ūkininkavimui, gamink uogienes ar spausk sultis.
– Jūs kalbate apie žmonių verslumą, bet juk ne visi pajėgūs imtis naujos veiklos, rizikuoti, kurti kažką savo?
– Jei lygintume privatų sektorių, valstybės valdymą ir visuomenę, tai pamatytume, kad pažangiausias yra verslas, tačiau jis dar neprisiima atsakomybės už miestelį, kuriame dirba, ar savo darbuotojus. Visuomenės elitas turi prisiimti atsakomybę, nes būtent tai ir apibrėžia elitą, o ne šokiai ir dainos televizijos laidose.
– Jūs tapote žinomas prasidėjus judėjimui „Baltosios pirštinės“. Siekėte skaidrumo per rinkimus. Kaip gimė ši iniciatyva?
Pradėjome kovoti su neigiamais reiškiniais, kurie seniai buvo visų matomi, artimi ir labai primityvūs.
– „Baltųjų pirštinių“ judėjimas taip pat taikėsi į žemai kabančius vaisius. Mes nepadarėme kažkokio milžiniško darbo kurdami organizaciją, tiesiog pradėjome kovoti su tais neigiamais reiškiniais, kurie seniai buvo visų matomi, artimi ir dažnai labai primityvūs. Buvo pasiekta greitų pergalių.
„Baltosios pirštinės“ tiesiog atsitiko, taip, kaip atsitiko „Darom“ ir kiti judėjimai. Yra ir tokių sisteminių dalykų, kaip programa „Renkuosi mokyti“ ar organizacijos „Maisto bankas“, „Gelbėkite vaikus“, „Transparency international“. Jos veikia visame pasaulyje ir rodo, kad galima siekti bendrų tikslų.
– Pats sakote, kad dešimt metų permainos vyksta labai lėtai. Kodėl?
– Dažnai koją kišą politinis susiskaldymas ir totalus nepasitikėjimas viskuo. Skandinavijos šalyse tokių klausimų nekyla, nes ten žymiai daugiau pasitikėjimo. Socialinis kapitalas Lietuvoje labai žemas.
Yra moksliniai tyrimai apie Italijos šiaurę ir pietus. Šie regionai skiriasi kaip diena ir naktis ekonominiu išsivystymu, visuomenės pilietiškumu. Skirtumų priežastis yra socialinių ryšių tankis. Pietuose žmonės labiau užsidarę savo šeimose. Tuo tarpu Šiaurėje žmonės turi savo futbolo klubus, bendruomenių organizacijas, veikia siuvimo, paplūdimio, kelionių klubai.
Lietuvoje irgi buvo aukštas socialinis kapitalas tarpukario metais, buvo stiprūs bendruomenių lyderiai. Ką padarė Stalinas pirmiausia, kad įtvirtintų sovietinį režimą? Norint įtvirtinti bet kokį totalitarinį režimą reikia atskirti žmones, atomizuoti visuomenę, kad per propagandos mašiną su kiekvienu būtų galima kalbėti atskirai.
 |
| Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Trėmimai Lietuvoje. Danielių šeimos ištrėmimas. Ažytėnų k., Kėdainių r., 1949 07 09 |
Žmonėms nepaliekama galimybės susirinkti ir kalbėtis, formuoti kitokią nuomonę. Būtent todėl Stalinas naikino bendruomenių lyderius – mokytojus, gydytojus, visus, apie kuriuos galėtų burtis žmonės. Bendruomenių lyderiai yra socialinio tinklo mazgai. Jie išnyko ir neatsiranda iki šiol. Todėl turime didžiulę lyderystės problemą.
– Lietuvoje žmonės lyderiais įsivaizduoja tuos, kuriuos dažniausiai mato per televizorių ar portalų ekranuose. Ar tai gerai?
Atomizuota visuomenė labai patogi manipuliacijoms.
– Atomizuota visuomenė labai patogi manipuliacijoms. Per žiniasklaidą situaciją galima nušviesti į vieną ar į kitą pusę. Dažnai nustembu, kaip stipriai gali veikti televizorius. O taip yra todėl, kad žmonės neturi alternatyvų.
Žmonės žiūri infošou, skaito bulvarines naujienas ir staiga ima nebesuprasti, kas yra pokštas, o kas rimta. Žmonės klauso apie skalūnines dujas ir nežino, ar iš tikrųjų per kraną eis dujos. Jie nebegali atskirti faktų ir manipuliacijos. Tada jie arba ima ignoruoti visą informaciją, arba lieka su tais, kurie skandalingiausi, linksmiausi, arčiausiai jų mentaliteto.
Tai atspindi ir rinkimai. Mūsų politikai yra mūsų atspindys. Visuomenė keisis – keisis ir Seimas. Dalis politikų prisitaikys, kiti iškris iš žaidimo.
– Tačiau be politikų pagalbos teigiamų pokyčių tikėtis sunku. Esate Pažangos tarybos narys, kuri atsirado sukūrus strategija „Lietuva 2030“. Koks jos likimas pasikeitus valdžiai?
– Politikams reikia pozityvių lozungų, tačiau po jais pasislėpę jie dažnai daro negerus dalykus. Viską reikia vertinti per darbus, o ne šūkius. Yra labai džiugu, kad nauja vyriausybė nesunaikino strategijos „Lietuva 2030“, o toliau tęsia jos įgyvendinimą.
Daugelis iš šalies žvelgiančių į šią strategiją sakė, kad nėra prasmės švaistyti laiko, nes ji numirs pasikeitus valdžiai. Tiems skeptikams malonu pasakyti, kad niekas į stalčius nenuėjo.
Tačiau klausimas, kaip strategijos nuostatos bus įgyvendinamos. Labai gerai, kad didelė dalis strategijos nuostatų buvo perkelta į „Nacionalinę pažangos programą“. Dabar liko konkrečių priemonių įgyvendinimo klausimas. Čia ir pamatysime, kiek iš tiesų svarbi „Lietuva 2030“ vizija.
