„Mano gimimas man yra svarbiausias gyvenimo įvykis“, – juokdamasis iš klausimų apie gyvenimo prasmes ar svarbiausius jo gyvenimo akcentus atrėžia žodžio kišenėje neieškantis vienas garsiausių Europos krepšininkų Š.Marčiulionis.
Krepšinio treniruotes ir tenisą šešerių metų pradėjęs lankyti berniukas jau būdamas dešimties sudomino trenerius savo veržlumu ir atkaklumu, tad nenuostabu, jog jam buvo prognozuojama graži ateitis SSRS krepšinio padangėje.
20-ies metų Š.Marčiulionis pradėjo žaisti SSRS aukščiausiosios krepšinio lygos Vilniaus „Statybos“ komandoje, tapo jos kapitonu, o nuo 1983-iųjų buvo įtrauktas į SSRS krepšinio rinktinės kandidatų sąrašą.
Į Europos krepšinio elitą gabus lietuvis įsiveržė po 1987-ųjų Europos krepšinio čempionato Graikijoje, kuriame vidutiniškai per rungtynes pelnydavo po 19 taškų, buvo išrinktas į geriausių turnyro žaidėjų penketuką, o namo jis pirmą kartą parsivežė suaugusiųjų Senojo žemyno sidabro apdovanojimą. Iki tol Marčela skynė ne vieną apdovanojimą pasaulio jaunių, universiadų ir Europos jaunimo čempionatuose.
NBA buvo labai rimtas posūkis mano gyvenime. Šiaip kiekvienas gyvenimo dešimtmetis turi šiokių tokių gairių, kurias galėtume priskirti lemiamiems ar svarbiausiems biografijos akcentams.
Po šių pirmenybių Š.Marčiulionį pradėjo gaudyti ne tik Maskvos CSKA ar Kauno „Žalgiris“, bet ir NBA klubai – juk tais metais Šarūnas buvo išrinktas ne tik Lietuvos, bet ir visos SSRS geriausiu krepšininku.
1987-aisiais vos 127-uoju per NBA naujokų biržą pašauktas Lietuvos krepšininkas, atsikratęs SSRS imperijos sporto funkcionierių diktato, į NBA išvyko 1989 metais ir stipriausioje lygoje žaidė devynerius metus.
Tiesa, dar prieš tai Š.Marčiulionis su Arvydu Saboniu, Rimu Kurtinaičiu ir Valdemaru Chomičiumi tapo 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių čempionais.
„NBA buvo labai rimtas posūkis mano gyvenime. Šiaip kiekvienas gyvenimo dešimtmetis turi šiokių tokių gairių, kurias galėtume priskirti lemiamiems ar svarbiausiems biografijos akcentams“, – pasakojo Š.Marčiulionis.
Atstovaudamas „Golden State Warriors“, „Seatle SuperSonics“, „Sacramento Kings“ ar „Denver Nuggets“ komandoms jis nenusisuko nuo Lietuvos krepšinio rinktinės – šalies garbę gynė nuo 1990-ųjų iki 1996 metų, rinktinė su Šarūnu iškovojo dvi olimpines bronzas ir Europos čempionato sidabrą.
Dabar Lietuvos krepšinio legenda Š.Marčiulionis laiką skiria verslui ir naujiems iššūkiams. Ir kai kada pykdo savo kritikus, be baimės išsakydamas savo nuomonę apie krepšinį, žmones ar įvykius.
– Nors sakote, kad vieno svarbiausio įvykio gyvenime nebuvo, gal vis dėlto galima būtų vieną ar kitą momentą išskirti? – 15min.lt paklausė Š.Marčiulionio.
– Negali juk taip lengvai visko susakyti. Kaip ir sakiau, galima būtų dėlioti tik dešimtmečiais – vienam dešimtmetyje lengviau apie gyvenimą būtų galima kalbėti, o kitas sufleruoja kitus akcentus. Kalbant apie krepšinį, tai svarbiausia buvo tai, kad turėjau galimybę žaisti galingoje NBA lygoje.
– Tuomet gal galite pasakyti, ko jums per tuos 50 metų buvo gaila, kad nepadarėte? Kokie darbai nebuvo užbaigti ir dabar šiek tiek dėl to apmaudu?
– Kiekvienas darbas turi savo pradžią ir pabaigą. Ir dabar aš dedu pastangas į vieną ar kitą darbą... Įdomu yra visada, jei nemeti darbo – vadinasi, jis yra reikalingas ir vertas pastangų. Nė vieno darbo ar reikalo nesu metęs be reikalo. Viskas prisideda prie to, kad suprastum gyvenimą, atsirastų tam tikra patirtis, gyvenimo supratimas.
Stengiuosi niekada nieko nemesti. Yra tik žmogiškasis faktorius. Jei taip atsitinka, tai tuomet visada kaltinu ne kitus, o save, kad buvau per daug gležnas.
Stengiuosi niekada nieko nemesti. Yra tik žmogiškasis faktorius. Jei taip atsitinka, tai tuomet visada kaltinu ne kitus, o save, kad buvau per daug gležnas, per daug atskleidžiau visiems savo planus.
– Esate aštrialiežuvis. Ir galite išreikšti savo nuomonę, nors ji ir nesutampa su visuomenės požiūriu. Sakykite, savo nuomonės turėjimas jums padeda ar kenkia?
– Nuomonę reikia ne turėti, o ją sugebėti apginti. Tai yra labai skirtingi dalykai – ją reikšti ir ją pagrįsti. Tai sudėtingiau.
Paprasčiau ir lengviau yra plaukti pasroviui – ką mėgsta dažnas. Aš tokio „plaukimo“ nesirinkau – galbūt gyvenime man buvo šiek tiek sunkiau.
– Kodėl žmogus, kuris pirmasis iš SSRS krepšininkų prasimušė į NBA, prisidėjo prie Lietuvos tautinio olimpinio komiteto judėjimo, prie šalies krepšinio rinktinės formavimo ir klestėjimo, įkūrė ne vieną krepšinio lygą, taip ir nežengė į sporto valdžios struktūras: jūsų nėra Tautiniame olimpiniame komitete, jūs neformuojate šalies sporto strategijos, jūsų nėra Tarptautinėje krepšinio federacijoje (FIBA). Juk jūsų patirtis yra milžiniška ir tikrai turite idėjų.
– Pasakysiu taip: papasakosiu, kur norėjau eiti. Norėjosi patekti į FIBA ir ištaisyti tas klaidas, kurios ten buvo daromos. Norėjosi inicijuoti, daryti viską, kad kas nors FIBA veikloje keistųsi. Bet žinote, yra toks neblogas posakis – revoliucijos dažniausiai suvalgo savo kūdikius.
Europos krepšinio negali pakeisti, jei neturi savo rankose aukščiausio lygio klubinių varžybų. Tai pirma sąlyga, norint kažką keisti. Kitas dalykas – skirtingas žmonių supratimas, net išsilavinimas turi įtakos...
Vienam svarbu turėti kreditinę kortelę, kitam – vizitinę kortelę su pareigomis. Bet ar jie turi patirties veikloje, kuria užsiima – tai klausimas. Žinote, kai FIBA dirba teisėjas, komisaras ar juristas – sunku surasti bendrą kalbą. Tad nebetikiu, kad visi, kas dirba toje organizacijoje, galvoja apie krepšinį kaip aš ir darbus dirba krepšinio labui.
– Sporto valdininko veikla jūsų nedomina?
– Aš turiu savo gyvenimą, savo veiklą, „savo saulę“. Aš visada noriu gyventi ten, kur yra šviesiau, o ne tamsiau. Aš turiu savo darbų – reikia „ištempti“ mažiausiai dar vieną dešimtmetį. O gal ir daugiau... Jei kovosi su vėjo malūnais ir žaisi beprasmį žaidimą „būti ten, kad būtum“, tikrai pražūsi – tai yra ne man ir aš tokios veiklos nenoriu.
– Turite savo gyvenimo kredo?
– Jis negali būti visam gyvenimui – privalo keistis. Bet dabar, atėjus penkiasdešimtmečiui, jo neturiu. Kol kas niekas į galvą nelenda.
– Dar turite ambicijų ką nors nuveikti?
– Viskas vyksta, tų ambicijų netrūksta. Tačiau po penkiasdešimties metų yra svarbiau išsaugoti patikimų žmonių ratą, norisi turiningesnio laisvalaikio, bendraminčių palaikymo. Dabar nemažai laiko skiriu Dubingių padelio teniso kortams ir visai kompanijai, kuri jau yra ir su kuria labai komfortiškai jaučiuosi. Dabar jau nesinori didinti pažįstamų rato ir žengti į kitas kompanijas. Tai, sakyčiau, ambicijas dabar derinu su vidiniu komfortu.
– Esate kai kurių žmonių nemėgstamas ir kritikuojamas. Ką norėtumėte pasakyti savo kritikams ir galbūt net priešams?
– Jei yra priešų, tai tegul jie ir jaučia, kad jie mano priešai. Aš nejaučiu, kad jų turiu. Tegul jų, tų priešų, būna ir daugiau – aš puikiai nugyvenau tuos penkiasdešimt metų ir, kai jau gyvenimo kalno papėdėje, mes su jais susitiksime, pakalbėsime, kas jiems nepatiko. Man viskas šiame gyvenime patinka.
Tegul jų, tų priešų, būna ir daugiau – aš puikiai nugyvenau tuos penkiasdešimt metų ir, kai jau gyvenimo kalno papėdėje, mes su jais susitiksime, pakalbėsime, kas jiems nepatiko.
O kritikų – tokių, kokie jie dažniausiai yra, man tikrai nereikia. Kritikai turi būti tie, su kuriais galima diskutuoti, o ne tie, kurie šaukia ir nenori nieko girdėti. Yra geras posakis: prieš rodydamas pirštu į kitą žmogų, pasižiūrėk, kad jau trys pirštai nukreipti į tave.
O jau labai dideliems mano negerbėjams galiu pasakyti: rugpjūčio mėnesį važiuosiu į JAV, kur Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejuje būsiu pagerbtas ir mano vardas taps pasaulio krepšinio dalimi.
Tai labai labai malonus įvykis – šitas pagerbimas „uždarys“ visus mano krepšinio veiklos aspektus. Galima sakyti, kad tai mano krepšinio gyvenimo įvertinimas – nuo A iki Z.
Gali turėti NBA aukso žiedą, tris žiedus, bet ar pateksi į Šlovės muziejų? Mūsų, ne amerikiečių, šiame muziejuje yra tik 13, o trijų nėra tarp gyvųjų. Kaip žinote, iš lietuvių šiame muziejuje dar yra tik Arvydas Sabonis.
Tai va – tai atsakymas visiems kritikams ir priešams, ką esu gyvenime nuveikęs.
Šarūno Marčiulionio karjera, darbai ir pasiekimai
Darbas
1986 m. Baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultete žurnalistikos specialybę
1990 m. Įkūrė krepšinio fondus Lietuvoje ir JAV
1992 m. Įkūrė pirmą Lietuvoje privatų viešbutį „Šarūnas“
1992 m. Įkūrė pirmą Lietuvoje privačią krepšinio mokyklą
1993 m. Įkūrė Lietuvos krepšinio lygą LKL ir buvo jos prezidentas (1993–2002 m.)
1999 m. Įkūrė Šiaurės Europos krepšinio lygą NEBL ir buvo jos komisaras
1999 m. Suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ministro prie JAV ambasados Lietuvoje diplomatinis rangas
2002–2006 „FIBA Europe“ valdybos narys
Žaidė šiuose klubuose:
1982–1989 m. : Vilniaus „Statyba“ (SSRS)
1989–1994 m. : „Golden State Warriors“ (JAV)
1994–1995 m. : „Seatle SuperSonics“ (JAV)
1995–1996 m. : „Sacramento Kings“ (JAV)
1996 m. : „Denver Nuggets“ (JAV)
1982–1990 metais atstovavo SSRS įvairaus amžiaus rinktinėms
1990–1996 metais žaidė Lietuvos rinktinėje
Pasiekimai
1982 m. SSRS jaunimo žaidynių čempionas
1982 m. tapo Europos jaunių čempionu
1983 m. laimėjo Pasaulių jaunių čempionato sidabrą
1985 m. Universiados čempionas
1987 m. Europos vicečempionas, išrinktas į geriausių čempionato žaidėjų penketuką
1987 m. Išrinktas geriausiu Lietuvos bei SSRS krepšininku
1987 m. Geriausio Europos krepšininko rinkimuose užėmė antrąją vietą
1987, 1989, 1990, 1991 m. išrinktas populiariausiu Lietuvos sportininku
Geriausias 1988 m. SSRS lygos žaidėjas
1988 m. geriausio Europos krepšininko rinkimuose užėmė antrąją vietą
1988 m. Seulo olimpinis čempionas
1989 m. Europos pirmenybėse laimėjo bronzą
1991 m. Geriausio Europos krepšininko rinkimuose užėmė trečiąją vietą
1992 m. kovo 28 d. per NBA rungtynes įmetė 35 taškus ir pasiekė asmeninį rezultatyvumo rekordą NBA
1991–1992 m. Geriausio NBA „šeštojo žaidėjo“ rinkimuose užėmė antrąją vietą
1992, 1996 m. laimėjo olimpinių žaidynių bronzą
1995 metų Europos vicečempionas, išrinktas geriausiu čempionato žaidėju (MVP)
2002 m. NBA „Žvaigždžių savaitgalio“ 3 X 3 turnyro nugalėtojas
