Dabar Vilniuje gyvenantis aktyvus Sąjūdžio veikėjas išskirtiniame interviu 15min.lt žurnalistams pasakojo, kad Kaune svarbiausia sąjūdininkų veikla buvo nepriklausomos spaudos platinimas ir dalyvavimas rinkimuose.
„Aš, kaip mokslininkas, važinėjau į Rusiją. Veždavausi krūvas laikraščių ir juos dalindavau. Žiūrėdavo išsižioję: „Jūs ką, tikrai ruošiatės išeiti iš Sovietų Sąjungos?!“. Tai atrodė kažkas iš fantastikos srities. Sakydavau, kad taip ir bus“, – atsimena V.Adomonis.
Jis neabejoja, kad, nepaisant šiandieninio žmonių sudaiktėjimo ir garsiai reiškiamo nusivylimo savo šalimi, visi Lietuvos gyventojai vėl susiburtų draugėn, jei valstybės nepriklausomybei iškiltų akivaizdi grėsmė.
– Prisiminkite, kaip įsiliejote į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį?
– Tai buvo 1988-ųjų vasara. Tuo metu dirbau vienoje iš Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija, – red. past.) tyrimų laboratorijų. Mano draugas Algirdas Saudargas dirbo kitoje laboratorijoje, kurios vedėjas buvo Egidijus Klumbys.
Po Aleksandro Jakovlevo vizito paaiškėjo, kad Sąjūdis nebus užgniaužtas, jo grupių steigimasis masiškai paplito.
Vieną dieną jie atėjo pas mane ir sako: „Yra toks Sąjūdis.“ Man tai buvo visiškai negirdėtas žodis. Paklausiau: „Ką visa tai reiškia? Ar gali man trumpai ir aiškiai paaiškinti? Kas iš to bus?“ Man atsakė: „Tu ką, nesupranti? Tai – Lietuvos nepriklausomybė.“ Nuo to viskas ir prasidėjo. Mes pradėjome organizuoti Sąjūdžio grupę institute. Ji buvo viena iš pirmųjų Kaune.
Joje pradžioje buvo iki dešimties narių. Bandėme prikalbinti ir autoritetingus asmenis, pavyzdžiui, prof. Algį Mickį, prof. Nijolę Misiūnienę. Aš buvau grupės įgaliotinis, dalyvaudavau miesto įgaliotinių susirinkimuose.
Tuo metu įsijungti į Sąjūdžio veiklą buvo gana rizikingas žingsnis, nes niekas nežinojo, kuo tai baigsis. Tik gerokai vėliau, tą gerai žino visi sąjūdininkai, iš Maskvos atvyko Komunistų partijos Centro komiteto narys Aleksandras Jakovlevas. Po šio vizito paaiškėjo, kad Sąjūdis nebus užgniaužtas, jo grupių steigimasis masiškai paplito.
Po šio vizito paaiškėjo, kad Sąjūdis nebus užgniaužtas, jo grupių steigimasis masiškai paplito.
– Ką veikė Sąjūdžio nariai Kaune?
– Pradžioje kokių nors konkrečių akcijų nevykdėme. Dalindavomės informacija, ją skleidėme. Įgaliotinių susirinkimuose buvo platinama Sąjūdžio spauda. Viena iš įgaliotinio funkcijų buvo paimti spaudą ir ją išdalyti savo grupės nariams, kurie, savo ruožtu, ją dalindavo savo šeimos nariams, bendradarbiams. Taip masiškai sklisdavo Sąjūdžio mintys.
Kaune informacijos platinimas ir dalyvavimas rinkimuose buvo pagrindinės Sąjūdžio veiklos. Vilniuje gal buvo reikšmingesnių veiklų – derybos su tuometine valdžia, mitingų organizavimas.
Pamenu, būdavo ir keistų svarstymų. Buvo ruošiama nauja Sovietų Sąjungos konstitucija, kurią aptarinėjo ir Sąjūdžio grupės. Jos svarstė tokius keistus klausimus, kaip, pavyzdžiui, mums geriau būtų – kad Sovietų Sąjunga būtų federacija ar konfederacija. Šiuo metu tai net juokingai skamba, bet tuo metu tai buvo drąsu, revoliucinga ir atrodė, kad tokie svarstymai turi prasmę.
– Kokiuose rinkimuose dalyvavo Sąjūdžio žmonės?
– Viena iš svarbių Sąjūdžio veiklų buvo dalyvavimas rinkimuose, agitacija. Kai Lietuva dar buvo kaip ir sovietinė respublika, vyko rinkimai į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą (1989 m. kovo 26 d., – red. past.). Tuomet svarstyta – dalyvauti ar nedalyvauti rinkimuose. O jei dalyvauti, tai kas dalyvaus, ką deputatai ten nuvažiavę veiks.
Iš mūsų grupės deputatais tapo Algis Mickis, Egidijus Klumbys. Ta delegacija nemažą šurmulį sukėlė Maskvoje. Jau nekalbu apie Vytauto Landsbergio pasisakymus.
Vėliau vyko rinkimai į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą (1990 m. vasario 24 d., – red. past.). Vienu iš kandidatų į ją buvau ir aš, bet tuo metu man buvo pasirinkimas tarp mokslinės ir politinės veiklos. Nusvėrė profesinė veikla, nes pasitaikė galimybė vykti komandiruotėn į Amsterdamo universitetą. Tikrajame užsienyje nebuvau buvęs, tik tuometinėje Čekoslovakijoje. Todėl tai man buvo kažkas ypatingo, svarbaus.
O politinis traukinys nuvažiavo. Vietoje manęs kandidatu buvo įrašytas Aurimas Taurantas, kuris dabar yra ambasadorius Čekijoje. Aš likau antrame ešelone.
Vėliau (1990 m. kovo 24 d., – red. past.) vyko dar vieni – savivaldybių tarybų – rinkimai. Sąjūdis juose irgi labai aktyviai dalyvavo. Tie rinkimai buvo gal net įdomesni nei dabar, nes vyko tik vienmandatėse apygardose. Dauguma kandidatų buvo Sąjūdžio žmonės. Tai veikė rinkėjus kaip burtų lazdelė. Sąjūdis buvo toks didelis autoritetas, kad sunku ir apsakyti.
Tuo metu partijų dar nelabai buvo. Buvo, rodos, jau atsikūrusi Socialdemokratų partija ir nuo jos į Kauno savivaldybės tarybą pateko vienas ar keli žmonės. Komunistų partija dar buvo neuždrausta.
Kaune informacijos platinimas ir dalyvavimas rinkimuose buvo pagrindinės Sąjūdžio veiklos. Vilniuje gal buvo reikšmingesnių veiklų – derybos su tuometine valdžia, mitingų organizavimas.
– Sakėte, kad pradžioje būti Sąjūdžio grupės nariu buvo rizikinga. Nebijojote dėl savęs, savo šeimos?
– Rizika iš tiesų tuo metu buvo, bet mes jos nejautėme. Opozicija buvo institute – Komunistų partijos grupelė, partijos komitetas dar veikė, aktyvių veikėjų iš anksčiau buvo likę instituto valdžioje, Kadrų skyriuje. Manydavome, kad Didysis brolis mus stebi. Jautėme skiriamąją liniją tarp savęs ir jų. Pokalbiai vyko gana atsargiai.
– Per 1991 m. Sausio 13-osios kruvinus įvykius buvote Kauno meras. Kaip miestas reagavo į tuos įvykius, ar ruošėsi jiems?
– Sausio 13-oji buvo kulminacija. Pasirengimas tiems įvykiams ir laukimas, kad kažkas gali įvykti, prasidėjo žymiai anksčiau. Barikados, sunkvežimiai, kurie stovėjo Kauno gatvėse, smėlio maišai, kuriais buvo apkrauta savivaldybė, strateginiai objektai (stotis, radijas ir televizija), atsirado ne sausio 13-ąją, o anksčiau.
Tuo metu pagrindinį vaidmenį miesto valdyme jau vaidino savivaldybės taryba, kurios pirmininku buvo Gintaras Pukas. Buvo įkurtas viską koordinuojantis štabas. Tai jau buvo kito lygmens veikla, ne tokia saviveiklinė kaip Sąjūdis. Tarybos nariai nebuvo profesionalai, bet jau jautė politinę atsakomybę, nes yra išrinkti, todėl atsakingi už tai, kas vyksta mieste.
Man, kaip Kauno merui, teko vykdyti derybas su karine įgula. Pradžioje jos vyko dalyvaujant ir savivaldybės tarybos nariams, tačiau vėliau, matyt, specialiai auginant įtampą, su taryba buvo visai nutraukti santykiai. Buvo pasakyta: „Gerai, mes palaikysime santykius, bet tik per merą.“
Iš Maskvos buvo atvykęs vienas iš aukščiausių sovietų karininkų Osvaldas Pikauskas (lietuvis generolas pulkininkas, buvęs TSRS, vėliau – Rusijos Federacijos Oro desantinės kariuomenės vado pavaduotojas, – red. past.). Jie grasino įvesti komendanto valandą, jei nepatrauksime barikadų ir žmonių nuo objektų. Aš atsakiau, kad tai yra liaudies valia, kad žmonių niekaip nepriversi pasitraukti, nes jie yra apsisprendę ginti nepriklausomybę. Sakiau: „Jei norit kraujo, tai važiuokit su savo šarvuočiais.“
 |
| V.Adomonis (ketvirtas iš kairės). Atidengiant Vytauto Didžiojo paminklą. 1990 m. liepos 15 d., Kaunas. |
Po įvykių Vilniuje, jie pamatė, kad tai nėra tušti žodžiai, kad tokia yra žmonių valia ir per kraują bus ginama nepriklausomybė ir saugomi objektai.
Su jais stengėmės nekonfliktuoti, kalbėti ramiai, be ultimatumų. Iš jų pusės buvo aštresnių gaidelių, bet pavyko išlaviruoti, išvengti smurto. Tai buvo gynybinė pozicija – nesiruošėme nieko pulti, bet nesiruošėme ir nusileisti.
Man atrodo, kad ir Vilniuje buvo tas pats – bandymas apginti objektus. Jei vyksta agresijos aktai, juos užfiksuoti, kad būtų matoma, jog einama su jėga, su ginklu prieš taikius gyventojus.
Savivaldybės pastate turėjome vandentiekio žarnas, kaip ir Aukščiausioje Taryboje Vilniuje. Nelegaliai, miesto valdžiai nežinant, gynėjai į Kauno savivaldybės pastatą prisinešė Molotovo kokteilių. Kai po visų įvykių radome juos sukrautus spintose – plaukai pasišiaušė.
Gynėjai į Kauno savivaldybės pastatą prisinešė Molotovo kokteilių. Kai po visų įvykių radome juos sukrautus spintose – plaukai pasišiaušė.
– Iš kur gaudavote informaciją apie situaciją mieste?
– Informaciją teikdavo mūsų suorganizuotos žvalgybos grupės. Savivaldybėje prie telefono žmonės budėjo dieną naktį ir rinko, tikrino informaciją apie karinių kolonų, technikos judėjimą. Buvo palaikomas nuolatinis ryšys su Vilniumi.
Mano pavaduotojas Saulius Gricius suorganizavo Kauno taksistus, kurie laisvai važinėjo po miestą, nesukeldami jokio įtarimo. Jų prašyta stebėti situaciją ir, pastebėjus įtartiną karinių kolonų judėjimą, būtinai iš karto pranešti. Tai labai efektyviai veikė.
Pradžioje per televiziją skelbdavome bet kokią informaciją, kurią gaudavome. Bet vėliau pastebėjome, kad veikia kažkokie provokatoriai, kurie teikdavo tikrovės neatitinkančią informaciją. Tada supratome, kad ją reikia tikrinti, kad į eterį nepakliūtų nepatikrinta informacija, galinti sukelti paniką.
Pirmieji į sausio 13-osios agresijos aktą Kaune sureagavo žurnalistai, nuolat budėjęs Modestas Patašius.
– Nuo Sąjūdžio įkūrimo prabėgo ketvirtis amžiaus. Kokius jausmus jums kelia tų dienų įvykiai šiandien?
– Neišvengiamai viskas po truputį pasimiršta, išlieka bendri bruožai. Taip jau gyvenimas lėmė, kad teko prisiliesti prie valstybės kūrimo ir tai yra nepakartojamas jausmas. Kai pagalvoji apie tų dienų žmonių dvasinį pakilimą, apima labai malonus jausmas.
Sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų būti pakartota. Tačiau, tikiu, kad būtų pakartota, tik gal kitokia forma, jei iškiltų kokia nors bėda, pavojus valstybei, nežiūrint žmonių sudaiktėjimo, materializmo, tokio tarsi savo valstybės niekinimo ir menkinimo. Man atrodo, kad tai labai greitai pasikeičia iškilus pavojui.
Žmonės nesuvokia, kad juose yra tas potencialas, tarsi suspausta spyruoklė. Netikiu, kad žmonės sėdėtų ramiai namuose ir žiūrėtų, kaip gatvėmis rieda tankai, nieko nedarydami.
