„Laiminga kiaulė tampa tokia pat vertinga, kaip ir nelaimingas Sokratas. Amoralūs poelgiai nebereiškia vertybių praradimo. Šiandien jau kalbame apie „nusikaltėlių vertybes“. Romą puolę barbarai nebuvo patekę į tokią gilią kriterijų krizę“, – teigia filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis.
Knygynuose neseniai pasirodė naujausia profesoriaus knyga „Vertybių tironija ir politika“. Pasak A.Jokubaičio, tai Lietuvos patyrimo įkvėptas kūrinys, nors jame nėra paminėtas mūsų šalies vardas.
 |
| Archyvo nuotr./Alvydo Jokubaičio knyga „Vertybių tironija ir politika“ |
„15min“ kalbasi su profesoriumi apie gėrio ir blogio niveliaciją, vertybinio neutralumo įsigalėjimą, mokslo siekį užkariauti politiką ir etiką, ekonominės krizės sąsajas su vertybių tironija, politikos pabaigą.
– Kalbate apie tai, kad šiandien Antikos laikų dorybės, kaip antai atlaidumas, teisingumas, kilnumas, drąsa, tikėjimas, išmintis, tapo vertybėmis. Kuo skiriasi dorybės nuo vertybių ir kokios yra šio virsmo pasekmės?
– Dorybės turi konkrečius vardus, vertybės yra teiginio funkcija. Į teiginio funkciją „x yra vertybė“ galima įrašyti bet kurį objektą, įvykį, procesą ar veiksmą. Išmintis, nuosaikumas ar tikėjimas yra dorybės, ir tik mes jas sugalvojome pavadinti vertybėmis. Dorybės yra dorybės, ir nėra prasmės jų vadinti vertybėmis.
– Kokį vaidmenį klasikinių dorybių etika atliko iki šio virsmo? Kodėl jų laikomasi kaip tam tikro atspirties taško? Knygoje rašote, kad dabar moralinės idėjos tampa visuomenės sutarties objektu. Bet ar Antikos laikų dorybės kažkuria prasme taip pat nebuvo sutartiniai dalykai?
– Dorybių etika yra vienintelis patikimas moralinio mąstymo atskaitos taškas. Mane domina ne etikos konvencionalumas, bet jos pajungimas ekonominio mąstymo standartams. Dabartinės ekonominės krizės akivaizdoje būtina naujai pažvelgti į ekonomikos ir etikos santykį. Rinka nėra moralės požiūriu neutralus įrankis. Ji įtvirtina tam tikrą požiūrį į dorovę. Tai, kas prieš dvidešimt metų Lietuvoje pasirodė kaip rinkos mechanizmas, dabar tapo moralės norma.
– I.Kanto nuomone, moksliškai neįrodomos absoliučios tiesos yra būtinas žmogaus kaip moralės subjekto gyvenimo elementas. Kodėl? Kodėl tokia svarbi mintis apie pirmiau individo nustatytą tvarką ir absoliučių principų pripažinimo būtinybę?
– Dorovė nėra tik nusistovėjusios elgesio normos. Moralės subjektas gali sugriauti bet kurią nusistovėjusią ar primestą normų tvarką. Tai mažas stebuklas. Net liberalų mintis, kad žmogaus gyvenimui prasmę suteikia tai, kad yra laisvai pasirinktas, priklauso nuo prielaidos, kad yra kažkas svarbaus anapus individo. Mokslas negali pripažinti besąlygiškų teiginių. Tačiau, kai Lietuvos partizanai KGB rūsiuose neišduodavo savo bendražygių, tai buvo jų galutinis ir absoliutus pasirinkimas.
– Jūs sakote, kad žodis „vertybė“ tapo mūsų epochos simboliu ir vienu iš didžiausių mūsų protus valdančių stabų. Kodėl žmonės visus savo troškimus ir norus ėmė vadinti vertybėmis? Ir ką tuomet reiškia žodis „vertybė“?
– Viską ir nieką. Bet kurį mums patikusį dalyką galima pavadinti vertybe. Jeigu kas nors vertina turto troškimą, tai yra vertybė, o jeigu kas nors neigia šio dalyko vertę, tai taip pat yra vertybė. Žmogaus gyvenimas tampa nesibaigiančių vertinimų objektu. Kiekvienas visuomenės gyvenimo reiškinys gali būti aiškinamas kaip vertybė. „Jūsų rankos yra vertybė“ – skelbia viena Vilniaus reklama. Prie to dar reikia pridurti kojas, dilbį ir tūkstantį kitų organų.
Modernioje visuomenėje viskas turi būti moksliška, įskaitant etiką ir politiką. Tai beveik pamišimo rūšis.
– Visko pavertimą „vertybėmis“ apibūdinate Nicolai Hartmanno sukurtu terminu „vertybių tironija“ ir teigiate, kad pastaroji „ne prievartauja, bet gniuždo, bukina ir sekina“ bei atveria kelią naujai barbarybei. Kas yra ta naujoji barbarybė?
– Įsigalėjus mąstymui vertybėmis, vis sunkiau suvokiame skirtumą tarp to, kas menka ir didinga. Laiminga kiaulė tampa tokia pat vertinga, kaip ir nelaimingas Sokratas. Amoralūs poelgiai nebereiškia vertybių praradimo. Niekšai ir menkystos taip pat išpažįsta vertybes. Jau kalbame apie „nusikaltėlių vertybes“. Romą puolę barbarai nebuvo patekę į tokią gilią kriterijų krizę.
– Ką daro sociologai ir politologai, nuolat kalbantys apie vertybes?
– Jie sulygina ankstesniais laikais nepalyginamus dalykus. Mokslininkui nėra skirtumo, kokias vertybes matuoti. Vagys ir šventieji jiems yra eiliniai tyrinėjimo objektai. Vadinamieji „vertybių tyrimai“ rodo sociologinį dienos nuotaikų ir nuomonių vaizdą. Niekas nebėra vertinga savaime. Tikima, kad tik populiarumo reitingai gali parodyti tikrąją vertybių pasaulio būklę. Pirmadienį nagrinėjamos „nusikaltėlių vertybės“, o trečiadienį pereinama prie „meno ir kultūros vertybių“.
– Ką iš mūsų atima kalbėjimas vertybėmis?
– Mes nebemokame skirti normų, vertybių, idėjų, principų ir idealų. Samprotavimai apie vertybes pašalina ankstesnių laikų samprotavimams apie gėrį ir blogį būdingą įtampą. Blogį pavertus vertybe, jis tampa mažiau matomas, suvokiamas. Kol meilė yra meilė, o ne vartojimo objektas, jos nereikia vadinti vertybe.
– Knygoje pabrėžiate mokslo įtaką visoms gyvenimo sritims ir įsitvirtinusį pasitikėjimą technika. Kodėl mokslas buvo iškeltas virš moralinių žmogaus sugebėjimų? Kodėl būtent modernusis mokslas tapo vertybių tironijos kūrėju?
– Mokslininkus domina ne tik gamtos ir visuomenės pažinimas, bet ir jų užkariavimas. Tai jie gali padaryti tik užvaldydami mąstymą vertybėmis. Martino Heideggerio žodžiais, vertybės yra įaugusios į mokslinio mąstymo šerdį. Mokslininkai pasaulį paverčia nuo žmogaus vertybių priklausančiu vaizdu. Visko pavertimas vertybėmis yra didėjančios mokslinio mąstymo įtakos požymis.
– Rašote, kad mokslininkai nori užkariauti net tai, kas klasikinės filosofijos požiūriu atrodė neužkariaujama – etiką ir politiką. Iš kur tas noras sukurti mokslu grindžiamą politiką ir mokslininkų noras valdyti bei keisti pasaulį? Ar iki šiol mokslininkai tokios tikslo neturėjo?
– Mano kartos žmonės studijavo mokslinį komunizmą ir ateizmą. Dabar daugybė naujų pseudomokslų vadinami mokslais. Be šito neįsivaizduojama modernioji visuomenė. Joje viskas turi būti moksliška, įskaitant etiką ir politiką. Tai beveik pamišimo rūšis. Akivaizdu, kad etika ir politika negali būti moksliškos, bet toliau atsiranda vis naujų Auguste‘o Comte kurtos pozityvizmo bažnyčios tikinčiųjų.
– Teigiate, kad mokslininkai primeta tam tikrų vertybių supratimą. Kita vertus, jei tai nebūtų mokslininkų primestas supratimas, būtų kieno nors kito supratimas. Kodėl mokslo tikrovės supratimo bijome labiau nei religijos ar meno pasaulio supratimo primetimo?
– Būtina surasti pusiausvyrą tarp skirtingų žmogiškojo patyrimo balsų – mokslo, praktikos, religijos ir meno. Modernusis mokslinis mąstymas nepagrįstai braunasi į etiką ir politiką, kurios priklauso kitoms žmogiškojo patyrimo sritims. Būtina visuomenę išlaisvinti iš mokslinio kolonializmo gniaužtų, ypač kai tai liečia moralės dalykų supratimą. Atėjo laikas pripažinti, kad mokslo paliesta etikos ir politikos samprata nėra pranašesnė už metafizinę ar teologinę etikos ir politikos sampratą.
– Vadinasi, mokslinis mąstymas prieštarauja politikos prigimčiai. Ar galite paaiškinti?
– Mokslas grindžiamas kitais interesais negu politika. Mokslo požiūriu teisingas įsitikinimas nebūtinai yra teisingas politiniu požiūriu. Mokslininkai yra idealistai. Jie pirmenybę teikia metodui, o ne tikrovei. Mokslas domisi tik tuo, kas tinka jo metodams. Be to, neįmanoma grynai mokslinė politikos samprata.
– Rašote, kad kuo labiau didėja mokslinio mąstymo įtaka politikai, tuo visuomenė mažiau sugeba siekti bendro gėrio: „Atsiranda daug mažų tironų, kurie izoliuoti vienas nuo kito ir nesugeba imtis bendrų veiksmų“. Kodėl taip atsitinka? Ar tai reiškia, kad politikos mokslai yra viena moralinės ir politinės atsakomybės nuosmukio priežasčių?
– Politikos mokslas yra ne tik metodas, bet atneša tam tikrą moralinių dalykų supratimą. Mokslininkų vertybinio neutralumo siekis lengvai gali virsti argumentu moralinio blogio naudai. Būdami neutralūs vertybėms, mokslininkai negali matyti skirtumo tarp moralinės tvarkos ir netvarkos. Jie propaguoja universalų tyrimo metodą, kuris gali nekreipti dėmesio į piliečių moralinius įsipareigojimus.
– Kodėl mokslinis mąstymas neigiamai paveikė mūsų požiūrį į dvasinius dalykus?
– Dalai Lama mano, kad mokslas gali būti suderintas su budistiniu dvasingumu. Silpnai pažįstu budizmą. Mane labiau įtikina Josepho Ratzingerio mintis, kad susiduriame su nauja – reliatyvizmo – diktatūra, kuri mums nieko reikšmingesnio negali pasakyti apie moralines perskyras.
– Tai mokslinė ir techninė pažanga neturi nieko bendro su moraline pažanga?
– Mokslinė ir techninė pažanga nekelia abejonių. Moralinė pažanga dabar turi reikšti žingsnį atgal, su moksliniu mąstymu nesusietų dorovinio mąstymo tradicijų link. Šios tradicijos dar gyvos, bet nustumtos į pakraštį.
– Ar įmanoma moralę ir politiką išvaduoti iš mokslinio mąstymo tironijos?
– Reikia, bet nežinau, kaip.
– Piešiate tiesioginę sąsają tarp mokslo ir liberalaus politinio mąstymo. Kokia ji?
– Liberalai ir mokslininkai mąsto tais pačiais principais – gina vertybinį neutralumą, išorinio stebėtojo poziciją, procedūras, natūralizmą ir ekonomikos pirmenybę. Galima nurodyti daug liberalizmo ir pozityvizmo filosofijos panašumų. Net jų priešiškumas metafizikai ir teologijai panašus. Antanas Maceina liberalizmą pagrįstai vadino „pozityvistiniu liberalizmu“.
– Kas atsitinka politikai, kai viena iš aukščiausių vertybių tampa „laisvė nuo vertybių“? Kokias politinio mąstymo tendencijas atskleidžia žodžio „vertybė“ įsigalėjimas?
– Vertybinis neutralumas yra lazda su dviem galais. Mes visi norime, kad valstybė mus vertintų vienodai, ir būtent tam reikalingas vertybinis neutralumas. Tačiau per didelis jo sureikšminimas politinį gyvenimą išvalo nuo bet kokio šališkumo. Piliečiai tampa nekatrosios giminės žmonėmis. Ten, kur linksniuojamas žodis „vertybės“ būtinai rasite nepasitikėjimą politika.
Ten, kur linksniuojamas žodis „vertybės“ būtinai rasite nepasitikėjimą politika.
– Koks yra po vertybiniu neutralumu slypintis požiūris į žmogų ir visuomenę?
– Vertybiškai neutralus žmogus jaučia pagarbą bet kuriam reikalui, tačiau nėra pasišventęs nė vienam iš jų. Šis žmogus gali atskirti šeimą ir santuoką, tautą ir valstybę, ekonomiką ir moralę, Dievą ir religiją. Jis moka į viską žiūrėti objektyviai, nieko nemyli, nieko negarbina, viską supranta ir pateisina.
– Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė neseniai pastebėjo, kad „tendencija Vakaruose – suinteresuotas noras turėti nubukintą, klusnų ir tingintį mąstyti elektoratą“. Ar mąstymas vertybėmis prisideda prie šio tikslo pasiekimo?
– Valstybininkus pakeitė socialiniai darbuotojai, o elektoratas po kiekvienų rinkimų jaučiasi ir vėl apsirikęs. Švenčių progomis elektoratas save vadina „Dievo balsu“, bet praėjus metams po rinkimų pasijunta dideliu kvailiu ir nevykėliu.
– Koks yra ryšys tarp ekonomikos ir vertybinio mąstymo?
– Viską pavertus vertybėmis, jos tampa plataus vartojimo prekėmis, panašiai kaip šaldytuvai ir skalbimo mašinos. Pagrindiniu mūsų gyvenimo tikslu tampa naudos maksimizavimas. Net neekonominio pobūdžio reiškiniai pradedami vertinti ekonominiais kriterijais. Rinkos ekonomika virsta rinkos visuomene.
– Ar dabartinė Vakarų ekonominė krizė susieta su vertybių tironija?
– Kai susidūrę su gobšiu, savanaudišku ir tingiu žmogumi mes galime pasakyti tik „tokios jo vertybės“, reikia laukti ekonominės krizės. Kai „viešasis sektorius“ tampa rinka, ekonominė krizė būtinai virsta politine. Vakariečiai nustebę, kaip stipriai pastaruosius dvidešimt metų jie pasidavė „ekonomikos triumfo“ idėjai. Jie užmiršta apie mus. Mes po sovietinio susižavėjimo ekonomika dvidešimt metų tik ir girdime posovietinio susižavėjimo ekonomika giesmes.
– Cituojate Alexis de Tocqueville, rašiusį, kad egzistuoja „glaudi politikos ir religijos sąjunga“. Ar ji dar egzistuoja?
– A. de Tocqueville norėjo valstybės ir religijos atskyrimo, bet kartu kalbėjo apie religijos ir politikos sąjungą. Ši sąjunga egzistuoja JAV. Vakarų Europoje į pamaldas vaikšto 20 proc. žmonių, Rytų Europoje – 14 proc., JAV – 47 proc.
– Teigiate, kad „tarp labiausiai mokslo nutildytų balsų šiandien yra religija“. Kad mokslas ją pakeitė kaip pagrindinio autoriteto šaltinį ir kad to kaina – žmogaus gyvenimo pavertimas atsitiktiniu ir nereikšmingu. Arvydas Šliogeris tikriausiai atsakytų, kad jokios prasmės gyvenimas neturi ir kad tai, kad kažkas kelia „prasmės“ klausimą, yra klasta, kuria naudojasi „šių dienų „išganytojai“ – įvairių religijų propagandistai, ideologai, astrologai. Rezultatas – žmonių kvailėjimas. Pasak A.Šliogerio, „tiek kvailių, kiek yra dabar, nebuvo jokioje ankstesnėje kultūroje ar civilizacijoje“. Ką atsakytumėte A.Šliogeriui?
– Atsakyčiau apaštalo Pauliaus žodžiais: girdamiesi išmintingi, dažnai esame kvaili. I amžiuje po Kristaus taip pat netrūko kvailių.
– Knygos skyriuje apie religiją atkreipiate dėmesį į faktą, kad pasaulyje yra apie 2 mlrd. krikščionių, milijardas musulmonų ir 0,5 mlrd. budistų. Kodėl taip yra – mokslą ir techniką iškeliame aukščiau visko, bet nepaliaujame tikėti tuo, ką mokslas bando paneigti?
– Ludwigas Wittgensteinas savo visiškai nereliginiame traktate sakė, kad jeigu būtų atsakyta į visus mokslo klausimus, mūsų gyvenimo problemos net nebūtų paliestos. Žmonės pripažįsta dalykus, kurių negali įrodyti mokslinis mąstymas. Jeigu juos pašalintume, būtų uždaryti langai, per kuriuos mūsų protas žvelgia į platesnius pasaulius.
– Kodėl moralinis reliatyvizmas suvokiamas kaip madingas dalykas, o tvirtas tikėjimas tampa pajuokos objektu?
– Todėl, kad nuo mažų dienų mes pratinami prie mokslinio reliatyvizmo. Tikintis žmogus neturi bijoti pajuokos. Jis kalba apie tai, ko neįmanoma įrodyti netikinčiam žmogui. Jo vienintelis šansas – pikta nugalėti gerumu.
– Koks ryšys tarp politikos ir mistikos?
– Du milijardai pasaulio gyventojų kasdien sako politinį terminą turinčius žodžius „Teateinie Tavo karalystė“.
– Pasigirsta kalbų apie politikos pabaigą. Ar, prisiminus garsiąją Aristotelio tezę, kad žmogus yra politinis gyvūnas, mintis apie politikos baigtį skamba realistiškai? Kokius politikos pabaigos ženklus dabar galime stebėti?
– Galima nurodyti du pagrindinius ženklus. Dalis žmonių mano, kad politiką gali pakeisti ekonomika ir vadyba. Kiti mano, kad politiką turi pakeisti teismai. Šalia jų egzistuoja trečia, egzotiškiausia, politikos priešų grupė – anarchistai.
– Ar mąstymas vertybėmis prisideda prie politikos žudymo? Jei taip nutiktų, kad politika išties pasiektų pabaigą, kas ją pakeistų ir ką šis pakeitimas reikštų visuomenei?
– Apie tai „Youtube“ yra įdėta mano paskaita. Galioja visi šioje paskaitoje išsakyti argumentai.
– Kartą pajuokavote, kad Lietuva – pirmoji valstybė pasaulyje, kurioje nebegalioja velnias. Tačiau ar šiuo atžvilgiu kuo nors skiriamės nuo kitų valstybių piliečių? Ar mūsų šalyje vertybių tironijos simptomai ryškesni nei kitose šalyse?
– Girdėjau, kad velnias ruošia spaudos konferenciją Vilniuje, kur pasidalys savo įspūdžiais apie mūsų šalį. Leszekas Kolakowskis aprašė vieną tokią spaudos konferenciją, vykusią Varšuvoje. Dabar išmušė Lietuvos valanda.
– Kokias vertybių tironijos apraiškas matote Lietuvos politiniame gyvenime?
– Apie tai kalbu knygoje. Tai Lietuvos patyrimo įkvėpta knyga, nors joje nėra paminėtas mūsų šalies vardas.
– Esate sakęs, kad tęsiamas sovietmečiu pradėtas naujo žmogaus, visuomenės ir politikos kūrimo žygis. Kokį žmogų ir visuomenę siekiama sukurti?
– Mankurtą, kuris nežino, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu ir neturi savo „aš“ supratimo. Jam svetimas noras maištauti ir jo vienintelis noras patenkinti pilvo poreikius. Čingizo Aitmatovo personažas toliau stovi ant mūsų slenksčio.
– Kokio likimo nelinkėtumėte savo knygai?
– Nenorėčiau, kad numirtų knygų lentynoje.
