Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje „Nihilizmas ir vaizduotė“ skaitydamas pranešimą „Smegenys, technika ir vaizduotė“ profesorius iš Prancūzijos kalbėjo, kaip naujosios skaitmeninės technologijos daro įtaką žmogaus smegenims ir veikia mūsų gyvenimą. Pasak jo, tokios bendrovės, kaip „Google“, užima kolektyvinio žinojimo vietą. O pranešimo pabaigoje užsiminė, kad žmonija atsidūrė ant katastrofos slenksčio.
Su prancūzų filosofu B.Stiegleriu, įkūrusiu savo filosofinę mokyklą ir politinę grupuotę „Ars industrialis“, - interviu apie šias kapitalizmo baigties pranašystes.
- Savo pranešime užsiminėte, kad mes artėjame prie katastrofos. Apie kokią katastrofą jūs kalbate?
- Aš tikiu, kad mes paliekame dabartinį pasaulį ir žengiame į naują. XX amžiaus pasaulis yra globalizacijos pasaulis. Praėjusiame amžiuje šis procesas išplito iš Amerikos, pasiekė Europą, apėmė kitas šalis ir sukūrė vartotojišką pasaulį. O šis yra destruktyvus. Kitaip tariant, mes pamatėme, kad toks vartojimo modelis yra destruktyvus. Jis naikina mus, mūsų mąstymo gebėjimus, mūsų aplinką ir visa kita.
Problema ta, kad mes nematome, koks yra naujasis pasaulis, bet jis jau yra. Šis pasaulis pagrįstas nauju elgesio modeliu, kuris nesiremia į vartotojiškumą, o į tai, ką mes su bičiuliais Prancūzijoje vadiname bendradarbiavimo ekonomika (angl. contributive economy).
Labai sudėtinga palikti senąjį pasaulį ir įžengti į naująjį, nes pinigus vis dar gamina senasis. Naujos struktūros, naujos organizacijos, kurios turės tapti globalios, dar neegzistuoja, jos nėra išrastos.
Tam, kad jas išrastume, turime suprasti, kad išgyvename ne tik krizę, pokyčius, bet ir metamorfozę. Tai nauja žmonija, kuri pasirodė su skaitmeninėmis technologijomis. Problema yra šių technologijų vystymosi greitis.
Tam, kad jas išrastume, turime suprasti, kad išgyvename ne tik krizę, pokyčius, bet ir metamorfozę. Tai nauja žmonija, kuri pasirodė su skaitmeninėmis technologijomis. Problema yra šių technologijų vystymosi greitis. Tinklas atsirado tik prieš dvidešimt metų ir jau spėjo visiškai pakeisti pasaulį. Tai įvyko taip greitai! Šis procesas įvyko per vieną žmonių kartą, todėl sunku suprasti, kas nutiko.
Mes turime sukurti naujas išskirtines struktūras. Pavyzdžiui, Prancūzijos vyriausybei aš pasiūliau visų disciplinų (matematikos, kompiuterinių mokslų, filosofijos, istorijos ir t.t.) doktorantams įvesti programą, per kurią būtų studijuojama skaitmeninių technologijų įtaka ir daryti tai vadinamuoju veiksmo tyrimo (angl. action research) metodu (jis remiasi grupiniu darbu - red. past.). Šiuo metodu tu dirbi su pasauliu, kuriame atlieki tyrimą, ir kartu jį įtrauki į šį tyrimą.
Taigi mes turime sukurti naujas vadybos, valdymo, politinio veiksmo formas.
- Ar galėtumėte pateikti šių naujų formų konkretesnių pavyzdžių?
- Minėtu doktorantūros programos atveju mes galėtume pasinaudoti bendradarbiavimo technologijomis. Pavyzdžiui, pasinaudodami tinklu galėtume sukurti platformą viešoms diskusijoms tiesiogiai su doktorantais, užuot toliau ėję klasikiniu keliu, kai parengiamos tezės, tada jos publikuojamos ir, jeigu yra įdomios, pasiekia visuomenę. Neįmanoma taip toliau tęsti. Mes turime veikti kur kas greičiau. Greičiau, bet mąstydami.
- Tačiau jūs kalbėjote apie katastrofą.
- Mes turime dirbti, galvoti ir tikėti savo ateitimi, bet reikia visuomenei pasakyti, kad didžiausia ateities tikimybė - tai ypač destruktyvi globali katastrofa, jei palygintume ją su pirmaisiais dviem pasauliniais karais. Jei mąstytume racionaliai, turėtume duoti 90 procentų, kad baigsis būtent taip.
Situacijos supratimas nėra pakankamas ir mes turime protestuoti. Aš pats Paryžiuje įsteigiau asociaciją taikai sukurti. Žmonės turi reikalauti taikos sutarčių ekonominiuose karuose. Nes dabar jie vyksta ir vyksta jau maždaug keturiasdešimt metų, nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios. Konservatyvioji revoliucija buvo ekonominių karų pradžia ir jie buvo ypač destruktyvūs, juk kiek žmonių ir valstybių buvo sunaikinta. Tai blogiau nei du pasauliniai karai. Dabar apie milijardą žmonių gyvena be maisto, geriamo vandens, nieko neturėdami.
- Bet tokios situacijos nėra Europoje ar JAV, tad ar turėtume kalbėti apie globalią katastrofą?
- Bet Jungtinėse Valstijose ar Prancūzijoje padėtis yra labai bloga, pavyzdžiui, realus nedarbas siekia 20 ar 22 procentus.
- Gal tai normalus kapitalizmo ciklas - nuolat pasitaiko krizių, tačiau jos yra įveikiamos?
- Aš nemanau, kad tai yra ciklas, nes nėra kaip iš šios situacijos išeiti. Prisiminkime, kad kai 1929 metais ištiko milžiniška krizė, jau 1933 metais JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas paskelbė apie „Naująjį kursą“ ir sukūrė naują situaciją. Tai įvyko po ketverių metų! Nuo dabartinės krizės pradžios praėjo penkeri metai ir nieko nepasikeitė, nieko, jokių perspektyvų.
Tad padėties negalima paprastai paaiškinti kapitalizmo ciklais. Industrinis XIX amžiaus kapitalizmo modelis baigėsi tarp 1880-ųjų ir 1910-ųjų. Per šiuos trisdešimt metų baigėsi pirmas kapitalizmo modelis.
Problema ta, kad mes, europiečiai, netikime Europa, netikime savo galimybėmis sukurti naujo pasaulio formas. O Amerikoje tikima.
XX amžiaus pradžioje Amerika išrado naują kapitalizmo formą, t. y. vartotojišką kapitalizmą. Iš pradžių jis neveikė, todėl prasidėjo 1929 metų krizė. Ir tik keinsiška (pagal garsų britų ekonomistą Johną Maynardą Keynesą - red. past.) ekonomika jį pavertė iš tikrųjų nauju veikiančiu modeliu.
O dabar baigiasi šios formos kapitalizmas ir mes artėjame prie naujos formos. Pavyzdžiui, „Google“ yra hibridinė bendrovė tarp šių dviejų kapitalizmo formų. Iš vienos pusės, ji yra grynai vartotojiška, nes uždirba pinigus iš reklamos rinkų ir t. t. Tačiau iš kitos pusės, ji turi bendradarbiavimo ekonomikos požymių, nes mes visi prisidedame prie jos turinio kūrimo.
Todėl turiu grįžti prie minties, kad naujas pasaulis dar turi būti išrastas. Aš manau, kad tai turėtų išrasti Europa. Žinoma, Europoje yra labai blogas režimas, bet būtent čia buvo išrastas GSM (Groupe Spécial Mobile, mobilių telefonų ryšio standartas - red. past.), būtent čia, Šveicarijoje, buvo išrastas tinklas ir t. t. Problema ta, kad mes, europiečiai, netikime Europa, netikime savo galimybėmis sukurti naujo pasaulio formas. O Amerikoje tikima. Aš ten dėstau ir matau, kad jie tiki filosofija, jie tiki mąstymu, studentai yra labai dinamiški ir t. t.
Tačiau padėtį Europoje dabar galima pakeisti, nes krizė parodė, kad pokyčiai yra pareiga, o ne pasirinkimas. Visi nuo kraštutinės kairės iki kraštutinės dešinės žino, kad jei nepasikeisime, ištiks katastrofa. Todėl dabar mes turime organizuoti globalias diskusijas. Su tinklu, su skaitmeninėmis technologijomis, kurios sukūrė globalią viešąją erdvę, mes galime tai padaryti.
Aš manau, kad Jungtinių Tautų Organizacija yra tokioje pačioje situacijoje, kokioje, tarkime, 1938 metais buvo atsidūrusi Tautų Sąjunga. Tuo metu Tautų Sąjunga negalėjo nematyti, kad į Europą ateina karas. Dabar Jungtinių Tautų Organizacija privalo keisti situaciją. Kokios buvo Antrojo pasaulinio karo priežastys? Tai buvo ekonominis karas. Todėl dabar turime derėtis dėl taikos sutarčių, nes šiuolaikinis kapitalizmas kuria tai, ką fizikai vadina entropija. Aukščiausias entropijos laipsnis yra karas, nes entropija reiškia destrukciją.
- Jūs sakote, kad dabartinės situacija gali baigtis nauju karu?
- Taip, tai akivaizdu. Ar nematote, kad Kinija gamina daugybę laivų ir lėktuvų karui? Karas nėra tiesiog tikimybė, tai yra didžiausia tikimybė.
- Tai labai marksistinis požiūris. Pranašauti kapitalizmo baigtį nėra naujas dalykas, tai vyksta nuo Karlo Marxo ir Oswaldo Spenglerio laikų. Bet atrodo, kad šitos katastrofos pranašystės daugiau atskleidžia apie pranašautojų norą, kad ta baigtis įvyktų, nei apie iš tiesų artėjančią pabaigą.
- Mes nesame tokioje pačioje padėtyje, kaip tuomet, kai apie katastrofą kalbėjo K.Marxas ar O.Spengleris, nes dabar kapitalizmas yra globalus. Anksčiau Rusija, Kinija ar Afrika nepriklausė šiai sistemai, bet dabar ir jos įtrauktos, nebėra šalių, esančių už kapitalizmo sistemos. Tai labai nauja situacija.
Per pastaruosius dešimt metų įvyko tokie pokyčiai, kokie prieš tai įvyko per du šimtmečius, o per pastaruosius du šimtmečius - tiek, kiek per du milijonus metų prieš tai.
Kas yra žmonija? Žmonija yra dinamiškas procesas, ji pasižymi greita evoliucija. Juk dar prieš keturis milijonus metų žmonės neegzistavo, o iki šių dienų įvyko neįtikėtina transformacija.
Per pastaruosius dešimt metų įvyko tokie pokyčiai, kokie prieš tai įvyko per du šimtmečius, o per pastaruosius du šimtmečius - tiek, kiek per du milijonus metų prieš tai. Čia kiek perdedu, bet svarbu pabrėžti šią eksponentinę evoliuciją.
Kodėl vyksta tokia sparti transformacija? Nes mes esame technologiški. Ši transformacija vyksta ne su mūsų kūnais. Mūsų kūnai yra tokie patys, kaip ir neandertaliečių, smegenys nėra skirtingos. Jei paimtume šiuolaikinę moterį ir vyrą iš praeities, jie greičiausiai galėtų susilaukti vaikų, nes rūšis išliko ta pati. Bet pasaulis yra visiškai kitas, nes mūsų rūšis ypatinga ne kūnais, o technologijomis, artefaktais.
Šie artefaktai yra farmakoniški, t. y. nuodingi ir šiuos nuodus mes nuolat turime versti vaistais. Dėl to mes, žmonės, visada esame savinaikos situacijoje. Per žmonijos istoriją galime rasti ne vieną tokios savinaikos atvejį, tačiau dabartinės susinaikinimo priemonės yra nepalyginamos su jokiomis ankstesnėmis. Mes turime technologijas, kurios dirba šviesos greičiu. Tikimybė, kad mes prarasime jų kontrolę, yra labai didelė.
Kai diskutuoji Prancūzijoje su vyriausybės atstovais, matai, kad nėra gebėjimų keistis. Šitie žmonės nebesugeba nuspręsti, t. y. jie žino, kad taip nebegali toliau tęstis, bet nežino, kaip reikėtų spręsti problemas. Tad pasikeitimai turi kilti iš paprastų žmonių, ypač iš jaunimo. Tai nereiškia protestų, nes jie nėra efektyvūs.
Ištisas socialinis judėjimas turėtų įsitraukti į problemų sprendimą ir teikti savo pasiūlymus. Aš manau, kad tai įmanoma.
