– Ar pripratote prie to nuolatinio stebėjimo?
– Tą minutę, kai prezidentas įsipareigoja eiti pareigas, jis atsisako privatumo. Tai čia yra mano gyvenimo klaida. Aš galvojau, kad turėsiu tik oficialaus asmens pareigą atlikti, bet niekad neprileidau galimybės, kad tapdamas prezidentu save išstatysiu iki gyvenimo pabaigos.
– Apie ką svajojo mažas V.Adamkus?
– Niekad nesvajojau apie prezidentūrą, Aš augau karininkų šeimos aplinkoje. Todėl mano svajonė buvo gimnaziją baigus susijuosti baltą kariūno diržą. Tai buvo aukščiausias pasiekimas.
– O kaip kitas gyvenimo aspektas – merginos. Ar reikėjo pakovoti dėl ponios Almos dėmesio?
– Apie merginas kalbant, tai aš tiesiog pakliuvau ant vienos (su Alma Nutautaite būsimasis prezidentas susipažino emigracijoje Vokietijoje – red. past.). Man jau taip gyvenimas susiklostė. Paskutinėje klasėje bendraujant viena geltonkasė, mėlynakė pasitaikė. Reikėjo pakovoti dėl Almos jau gimnazijoj. Ne paslaptis, Gabrielius Žemkalnis irgi buvo mūsų klasėje. Tai visi buvome ją įsimylėję. Per šokius kautynės vykdavo. Kas pirmas pribėgs. Buvo jaunystė nesuvaldoma.
– Jūs pasikalbate su Alma apie tai?
– Prisimename tuos gražius laikus. Buvome nepavalgę. Ir gimnazija buvo įsikūsi beveik kaime – kunigų seminarija iš Kauno pasitraukusi, beveik kalėjimo sąlygos. Visko buvo. Bet gimnazijoje tvarka buvo, tad didelių „nusikaltimų“ nepadarėme.
– Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Taip. Ir aš ja labai didžiuojuosi. Savo išlaikymu, savo kultūros lygiu... Kai reikėjo eiti oficialiąsias pareigas, (Almai) nereikėjo nei protokolo patarimų, nei dizainerio rūbų parinkimo. Galėjo kalbėtis su kiekvienu sutiktu gatvėje. Ir su karaliene ir imperatoriene. Pavyzdžiui Belgijos karalienė, kai ją iš Kauno išlydėjome, paklausė, ar gali Almą atsisveikindama pabučiuoti. Ne mane, o Almą.
– Ar tardavotės su žmona žmogiškais klausimais?
– Ji – viena aršiausių mano kritikių. Ji sakydavo, kad „tavo pasisakymai galėdavo būti tokie, o ne tokie“. Pasakysiu jos garbei, visas kalbas jai balsu namuose perskaitydavau. Ji sakydavo, ką galiu pataisyti stipriau. Ji nebijojo pasakyti tiesos.
– Ar žmona buvo ant jūsų taip supykusi, kad net parodžiusi?
– Prieš visą Lietuvą galiu pasakyti, kad daugiau nei per 60 metų nesame susipykę ar balso pakėlę.
– Ar vaikų tema tabu?
– Ne, ne tabu. Tokia situacija, kad Almos sesuo turėjo tris vaikus, kurie augo mūsų namuose. Jų šeima gyveno pirmame aukšte, mes antrame. Savo vaikų neturėjome. Taip būna, kad kai vaikai paauga, dėdės ir tetos kartais tampa didesniais autoritetais nei tėvai. Todėl vaikai iškart žybt pas mus į antrą aukštą. Kartais jau sakydavome „vaikai, gana, jau eikite žemyn“. Dar mano brolio trys sūnus augo, mes juos globojome, kai jis tragiškai žuvo automobilio avarijoje.
– O koks jūs buityje? Ar gaminate valgį, ar žinote kur plaktukas?
– Namie nepabijodavau Almai padėti ir jos mamai. Aš pagarsėjau savo priešvelykiniais pasireiškimais. Išminkydavau „babkas“ (bobeles), tas tešlos minkymas užtrukdavo apie vieną valandą. Vos tik tešla imdavo nebelipti prie rankų, iškar tau žybt kiaušinį, ir vėl prasideda darbas.
– Viena ausimi girdėjau, kad jūsų vestuvės su ponia Alma taip pat vyko labai linksmai.
– Tai čia istorija su mūsų pabroliais. Pabroliai buvo iš Čikagos, o vestuvės vyko už 100 km, lietuvių bendruomenėje. Visi pabroliai buvo daugiau krepšininkai. Profesoriaus Zubkaus sūnus ir kiti. Na ir Zubkus nusipirko naujausią „Oldsmobile“ baltą liuksusinį. Vieni pabroliai išvažiavo anksčiau su naudotais automobiliais. O jei kas atsitiks, Zubkus pravažiuodamas surinks visus. Bet įvyko priešingai. Visi atvažiavo su savo tais naudotais, o jam užkaito variklis. Maždaug 30-40 km prieš Rakfordą jis sustojo. Ir jokios pagalbos. O toje mašinoje – trys pabroliai. Ateina 11 valandų, o jų nėra. Almos tėtis nueina pas kleboną, duoda 50 dolerių, kad atidėtų ceremoniją. Bet taip ateina ir antra, trečia valanda, svečiai amerikiečiai ėmė skirstytis, o pabroliai sėdi kukurūzų lauke. O su jais jokio ryšio. Kol galų gale pravažiuojančius įkalbino pavežti iki benzino kolonėlės. Taigi vestuvės vėlavo keturias valandas. Galėjom pabėgti nuo altoriaus.
Eidamas prezidento pareigas V.Adamkus sako pasigesdavęs privatumo. „Labiausiai trūko artimo bendravimo su draugais. Visi kreipiasi – „prezidente“. Vis tiek yra riba oficialumo. Apskritai negali niekur pajudėti be apsaugos darbuotojų. Reikia kur nors važiuot – turi paskambint apsaugai ir pranešt, kad mes už pusės valandos turime važiuoti. Aš žinau, kad prieš atvykstant į kokią nors vietą ji jau būna patikrinta apsaugos vyrų“, – pasakojo V. Adamkus.
