Tarp mūsų šalių vyksta apsikeitimas, sprendžiant problemas, kurios yra panašios, bet manau, jų yra ir skirtingų. Pavyzdžiui, lietuviai ypač sunerimę dėl aukšto savižudybių skaičiaus rodiklio. Mes matome, kad JAV rodikliai aukštesni kai kuriose bendruomenėse, kur psichinės sveikatos priežiūra nėra pakankamai išvystyta.
Matau, kad Lietuvos bendruomenėse siekiama sukurti geresnę psichinės sveikatos priežiūros sistemą, kad būtų galima vykdyti prevenciją savižudybių rodikliams sumažinti. JAV turime socialinius darbuotojus, kurie teikia didžiąją dalį psichinės sveikatos priežiūros, nes jie – čia pat, bendruomenėse, greta, jie apmokyti, užmezga ir padeda žmonėms užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Tai – geriausias būdas savižudybių prevencijai. Lietuvoje vystomas socialinis darbas yra tikrai svarbus vaistas, svarbi priemonė, sprendžiant tas problemas, kurios jums kelia didžiausią rūpestį.
Atgavote savo nepriklausomybę ir pradėjote kurti šias programas. Kaip per tokį neilgą laikotarpį, tai – nepaprasti pasiekimai.
– Jus girdžiu kalbant gana pozityviai. Mes patys taip negalvojame – labai kritikuojame, ypač psichinės sveikatos priežiūros sistemą, jos neveiksnumą, mažinant savižudybių mastus, nesikeičiančią globos įstaigų sistemą – sistema neveikia.
– Aš taip pat įžvelgiu ir tai, kad šią sistemą kuriate tik nuo 1989 m. Atgavote savo nepriklausomybę ir pradėjote kurti šias programas. Kaip per tokį neilgą laikotarpį, tai – nepaprasti pasiekimai. Kai kuriose srityse jūsų socialiniai darbuotojai pasiekę to paties, kaip kitose šalyse, kur socialinis darbas vystomas 100 metų. Tai – nepaprastas pasiekimas, todėl aš tokia pozityvi.
Manau, kad yra tiek daug kūrybiškumo. Vis dėlto kartais socialinio darbo profesija tampa labai biurokratizuota. Tada žmonės negali elgtis kūrybiškai, nes yra ribojami biurokratinių taisyklių. Erdvės vystytis socialiniam darbui Lietuvoje dar yra, tačiau jaučiu, kad jūsų visuomenė nuspręs, jog yra be galo svarbu remti socialinio darbo profesiją.
– Socialinis darbas čia, Lietuvoje, kol kas dar yra ne itin plačiai žinomas. Kaip Jūs apibūdintumėte, koks tai darbas, kokia profesija?
– Tradiciškai, turime porą tikslų. Vienas – socialinis teisingumas, kuris geriausiai gali būti suprantamas taip, kaip jį paaiškina JAV socialinės darbuotojos ir socialinio darbo teorijos kūrėja Jane Adams. Ji sakė – demokratija yra valdymo forma, kurioje kiekvienas turi lygiavertį balsą. Taigi, jei mąstytume apie demokratiją šitaip, tikslas – labai sunkiai pasiekiamas. Tai reiškia, kad tiek turtingi, tiek vargšai yra vienodai svarbūs, kuriant politiką, priimant sprendimus. Vadinasi, kai auklėjami vaikai, jie auginami, kaip kitus gerbiantys piliečiai, kurie, dalyvaudami demokratijos procese, priimdami sprendimus, rūpinasi tiek turtingų, tiek vargšų interesais, visų žmonių gerove.
Mes, socialiniai darbuotojai, dirbame su vaikais ir šeimomis, advokataujame tiems, kurie kitu atveju balso gal ir neturėtų.
Mes, socialiniai darbuotojai, dirbame su vaikais ir šeimomis, advokataujame tiems, kurie kitu atveju balso gal ir neturėtų. Tai – žmonės su negalia, asmenys, neturintys išsilavinimo. Esame aktyvūs būtent tokios demokratijos gynėjai. Kadangi Lietuva gerąja prasme tampa kapitalistine valstybe, turime būti labai atidūs, kad ta lygybė būtų išlaikoma. Socialiniai darbuotojai šioje srityje gali vaidinti esminį vaidmenį.
Jei susimąstytume apie žmogaus gyvenimą, – pirmuosius dvidešimt metų žmogus labai priklausomas nuo kitų. Tada jis išgyvena ilgą laikotarpį, kai dirba, yra autonomiškas, nepriklausomas, o gyvenimo pabaigoje – vėl tampa labiau priklausomas. Žmones taip pat gali ištikti nelaimės – jie gali netekti partnerių, susirgti. Gyvenime – daug etapų, kai žmogui reikalinga pagalba.
Socialiniai darbuotojai yra esminiai veikėjai, užtikrinant, kad žmonėms bus suteikta reikalinga pagalba, konsultuojant krizės ištiktą žmogų, ką tik praradusį savo sutuoktinį, ar rūpinantis vaiku, sergančiu vėžiu, ar pagyvenusiu žmogumi senelių namuose, rūpinantis, kad jis išlaikytų socialinius ryšius.
Tokiais atvejais mes esame tie, kurie teikia pagalbą visuomenei. Bet kokioje visuomenėje žmonėms mūsų reikia. Tiesa, nebūtinai žmonės tai pripažįsta. Jie nori galvoti, kad yra stiprūs, jiems nieko nereikia. Tai – tarsi socialinė jėga. Ji labai stipri ir JAV. Manau, kad kartais būtent dėl to žmonės daug ir nežino apie socialinį darbą, nesidomi juo. Jiems iš esmės nepatinka mintis, kad gali atsitikti kažkas tokio, dėl ko galėtų prireikti socialinių darbuotojų pagalbos. Faktas yra tas, kad kažkuriame gyvenimo etape mums socialinio darbuotojo pagalbos reikės.
Jei pagalba suteikiama profesionaliai, socialiniai darbuotojai gali užkirsti kelią visoms įmanomoms psichosocialinėms aplinkybėms, kurios priešingu atveju galėtų sukelti rimtų problemų žmonėms ir visai visuomenei.
Pavyzdžiui, ligoninėse buvo atliktas tyrimas – nustatyta, kad, jei ligoninėje veikia stiprus socialinio darbo skyrius, daug dirbama su ligoniais, ypač tais, kurie gydomi ne pirmą kartą, sėkminga socialinė rūpyba gali sutrumpinti gydymo trukmę. Ji taip pat sumažina ligos sudėtingumą. Juk mūsų protas ir kūnas tarpusavyje susiję stipriais ryšiais. Jei yra padedantis socialinis darbuotojas, artimųjų palaikymas, tai turi įtakos ir geresniems fizinės sveikatos rezultatams.
