– Tai skamba kaip labai sudėtingas darbas, iš socialinio darbuotojo reikalaujantis daug energijos, – tiek fizinės, tiek psichologinės. Ko Jūs pati išmokote, dirbdama šioje srityje? Gal pasidalintumėte istorijomis, kurios Jus giliausiai palietė?
– Man tai – pati nuostabiausia profesija, bet tai – tiesiog mano pašaukimas. Manau, kad žmonės, kurie renkasi socialinį darbą, tai daro, nes jaučia, kad tai jiems suteikia daugiausia gyvybingumo. Tai – sunkus darbas, bet jį besirenkantys žmonės yra linkę juo mėgautis. Jie – jautrūs ir jiems tikrai rūpi socialinis teisingumas. Jie – ypač rūpestingi. Šis darbas reikalauja ir labai daug įgūdžių, pasirengimo, norint jį atlikti gerai. Kita vertus, žinojimas, kad savo darbą atlikai gerai, suteikia tiek daug pasitenkinimo.
Tai – sunkus darbas, bet jį besirenkantys žmonės yra linkę juo mėgautis. Jie – jautrūs ir jiems tikrai rūpi socialinis teisingumas. Jie – ypač rūpestingi.
Galėčiau papasakoti labai daug istorijų, tačiau pasirinksiu vieną, kuria labai didžiuojuosi. Sukūrėme programą darbui su jaunimu, kurią įgyvendiname Čikagos pietuose. Žmonės ten gyvena ypač skurdžiai. Prieš penkerius metus viena labai talentinga mergina iš mūsų programos tapo mano tyrimų asistente, straipsnių bendraautore. Tada ji baigė universitetą, o dabar, gavusi stipendiją, studijuoja socialinį darbą, bus socialinė darbuotoja.
Suvokimas, kad žmonių gyvenimai, dėl skurdo, kitų sudėtingų priežasčių ėję viena kryptimi, pasikeitė, kad socialinis darbas suteikė jiems galimybių pasirinkti kitą kryptį ir įveikti nepalankias aplinkybes, kuriose jie buvo atsidūrę, – nuostabus.
Dabar man 62 metai. Žvelgiu į savo profesinę patirtį. Ten – tiek daug prisiminimų. Turėjau gausybę klientų, kurie man reiškė tiek daug. Mačiau jų gyvenimus, einant į priekį pozityvia kryptimi. Tai – didžiulė dovana.
– Su kokiais skaudžiausiais socialiniais iššūkiais, Jūsų nuomone, šiandien susiduria pasaulis? Žinoma, klausimas platus, bet kokį galime nurodyti bendrą XXI amžiaus problemų vardiklį?
– Manau, kad egzistuoja dvi svarbiausios problemos. Tikrai sutinku su popiežiumi Pranciškumi, kad nelygybė ir abejingumas vargšams, nepagarba jiems ir skurdžiai gyvenančių žmonių nuvertinimas – svarbiausios XXI amžiaus socialinės problemos.
Įveikti skurdą vietiniu ir globaliu mastu tampa labai svarbu. Netiesiogiai, tačiau tai daro didžiulę įtaką ir tam, kad tokios grupės, kaip IS, tampa tokiomis pavojingomis. Kai egzistuoja tokia didžiulė nelygybė ir žmonės, kurie yra neturtingi, jaučiasi taip, tarsi didžiajai daliai pasaulio jie nerūpi, jie tampa piktais. Pažeidžiami jie gali būti įtraukti į tokias ir panašias grupes, siūlančias, žadančias kokias nors utopiškas viltis. Tai – didžiulis pavojus. Nesvarbu, ar tai – Pietų Čikagos gaujos, ar tokios grupuotės, kaip „Islamo valstybė“.
Jei žmonės vieni kitais nesirūpina, jei visiems nenutiesiame kelių, kurie vestų lygybės link, tuomet tie, kurie jaučiasi engiami, persimes į kitas barikadų puses – destruktyvias, apgaule žadančias grupes, sukuriančias solidarumo iliuzijas. Tuomet jie gali sugriauti visos žmonijos laisves. Tai rodo nacių pavyzdys. Tai – ypač svarbi problema, kurią pabrėžė popiežius Pranciškus.
Naudodamiesi internetu, galime lengvai bendrauti. Žmonės gali išgyventi tai, kas vyksta kitame pasaulio kampelyje vienu klavišo spustelėjimu. Tai – neįtikėtina ir nuostabu. Manau, kad tikrai turime potencialą išgydyti etnocentrizmą. Žinoma, egzistuoja kalbų skirtumai, bet kompiuteriai galbūt jau visai greitai tuos skirtumus taip pat panaikins.
Mums reikėtų suvokti, kad galime bendradarbiauti pasauliniu mastu. Galime būti partneriais, sprendžiant socialines problemas ir siekiant taikos visame pasaulyje.
Mums reikėtų suvokti, kad galime bendradarbiauti pasauliniu mastu. Galime būti partneriais, sprendžiant socialines problemas ir siekiant taikos visame pasaulyje. Žmonės gali bendrauti ir bendradarbiauti, sprendžiant problemas. Tokiu būdu daugėja galimybių užtikrinti prevenciją, užkirsti kelią didelio masto destruktyviems konfliktams išaugti.
– Šiek tiek anksčiau užsiminėte apie Pietų Čikagos grupuotes ir IS. Norėčiau plačiau pakalbėti apie pasekmes, kurias sukelia mūsų tiesiog kasdienėse situacijose propaguojama socialinė atskirtis, bendraujant ar dažniau –nebendraujant su kitais, kitokiais. Kokias pasekmes kelia socialinė atskirtis?
– Dėl sovietų okupacijos įtakos žmonės buvo socialiai atskirti, juos institucionalizuojant, uždarant psichiatrinėse ligoninėse ar tokiose įstaigose, kaip neįgaliųjų, vaikų namai. Socialinė atskirtis buvo labai glaudžiai asocijuojama su institucijomis, kuriose niekam nesuteikiama pakankamai pagalbos – 20–30 vaikų ir vienas darbuotojas jiems prižiūrėti. Nėra Žemėje tokio žmogaus, kuris sugebėtų tiek vaikų suteikti tai, ko jiems reikia.
Tokia institucionalizacija ir žmonių atskirtis (dabar jau žinome iš mokslinių tyrimų) tiesiogine prasme pažeidžia smegenis. Socialinė atskirtis ir tokia jos forma yra be galo žalinga žmogaus vystymuisi. Pavyzdžiui, jei žmonės su negalia yra atskirtyje, jie taip pat negali vystytis taip, kaip kitokiu atveju tai galėtų daryti kitoje aplinkoje. Taip pat nutinka žmonėms, turintiems protinių negalių.
Socialinė atskirtis, kurią ženklina institucionalizacija, žaloja psichologiškai, socialiai ir fiziškai. Būtina išvystyti bendruomeninę pagalbos sistemą. Kilusios vaikų namų krizės atveju Lietuva, tikiu, pirmenybę ims teikti šiai pagalbos sistemai. Jau galiu tai matyti – Lietuva tikrai sulauks tarptautinės, Europos Sąjungos (ES) paramos būtent tokiai atskirtį mažinančiai sistemai sukurti. Manau, tai – pagrindinė ir didžiausia socialinės atskirties problema, kurią žmonės dabar išgyvena Lietuvoje.
Taip pat tikiuosi, kad čia neišvystysite tokios socialinės atskirties, kokią turime JAV, – neturtingi žmonės išskiriami pagal tai, kur jie gyvena. Jie perkeliami į gyvenamosios vietos rezervatus, kurie asocijuojami su prastomis mokyklomis, net ir prastomis maisto parduotuvėmis, nusikalstamumu. Tai – labai destruktyvi socialinė atskirtis.
– Ką mes, kaip individai, nelaukdami valstybės sprendimų, galime padaryti, kad būtų sumažinta tokia socialinė atskirtis?
– Įsivaizduokime, kad jūs ir visi jūsų draugai tampate vieno vaikų namuose gyvenančio vaiko mentoriumi – patarėju, kompanionu. Jam sakote – kartą per savaitę kur nors išeisime ir darysime viską, ką tik tu nori daryti, – valgysime ledų Laisvės alėjoje, važiuosime į botanikos, zoologijos sodą. Tik vieną kartą per savaitę, porai valandų. Tas vaikas žinos, kad yra žmogus, kuriam jis iš tikrųjų rūpi. Tai būtų nuostabu, labai galinga. Tai gali būti įvykdoma, nekainuoja pinigų, o naudos duotų labai daug. Žmonės pajustų, kad iš tikrųjų galime vieni kitiems rūpėti.
