Eksperimentinė psichologė ir psichoterapeutė, buvusi Bario, Lečės ir Florencijos akademijų psichologijos dėstytoja, projekto ARS PUERI sumanytoja ir kuratorė kiekvienais metais lankosi Vilniuje. Vilniaus universitete Nunzia Tarantini skaito
paskaitas apie savo pačios sukurtą transformuoto piešinio testavimo metodą. Autorės teigimu spontaniški piešiniai labiau atskleidžia vaiko suvoktą tikrovę ir svajones, o transformuoti piešiniai padeda geriau suprasti vaiko vidinį pasaulį, neretai slepiantį įtampas, skausmingus santykius su artimaisiais, draugais, mokytojais. Tik suvokus problemas galima pradėti jas spręsti.
– Kokia yra jūsų metodika (ARS PUERI)?
– Vaikui, priklausomai nuo amžiaus, aš pateikiu užduočių komplektą. Jiems reikia nupiešti vyrišką ir moterišką figūras, vėliau šeimą, dar vėliau šeimą reikia transformuoti, vėliau piešiame draugus, transformuotus draugus, mokytojus, transformuotus mokytojus.
Kai vaikai transformuoja savo šeimą ar draugus į daiktus ar gyvūnus – atsiranda labai daug informacijos. Vėliau atliekamas testas. Turėdama piešinių ir testų kodus, juos tarpusavyje lyginu. Taip gaunu vaiko diskomforto indeksą. Štai čia jau galima daryti išvadas ir imtis priemonių.
– Vaikai nenori, o gal nemoka pasakoti, bet piešia jie nuoširdžiai?
– Taip. Piešinyje slypi daug informacijos, kuri nėra prieinama nei per žodžius, nei per žaidimus. Gali stebėti ir ugdyti vaiką per piešinius, o jei yra taikomas gydymas, matai,
kaip vaikas sveiksta. Dar man labai svarbu, kad tokiu būdu per trumpą laiką galima surinkti informaciją apie visą grupę vaikų.
– Jūs nuolatos kalbate apie apleistus vaikus, bet juk apleisti vaikai tampa apleistais žmonėmis?
– Taip, apleisti vaikai, kuriems niekas nepadeda, tampa apleistais suaugusiais ir jau tada jiems reikia labai ypatingų vedlių ir labai sudėtingų programų. Šiandien suprantu, kad reikia vienyti visai pasaulio pajėgas, kad tokių vaikų ir tokių žmonių būtų kuo mažiau.
– O kaip atrodo tie apleisti žmonės, kaip juos atskirti?
– Vaikai, kurie patyrė prievartą, niekada nepasislėps. Tuščias žvilgsnis juos visada išduos. Aš žiūriu į tuos žmones ir man atrodo, kad jie be sielos vaikšto. Žinoma, jie linkę į depresiją. Ir jeigu jie, neišsprendę savo problemų, sukuria šeimas – dažnai savo nesaugumo jausmą ir problemas perduoda savo vaikams.
Jūs net neįsivaizduojate, kokias vidines kliūtis tenka įveikti tiems žmonėms, su kuriais aš dirbu. Juk pasekmės dažniausiai paliečia visas jų gyvenimo sritis.
Todėl noriu pabrėžti, kad būtina pradėti dirbti su apleistu vaiku kaip įmanoma greičiau. Turiu du apleistus berniukus, kurie dabar gyvena naujoje šeimoje. Broliukai buvo palikti,
kai vienam buvo 4 metai, o kitam 7. Tas, kuriam ketveri – rodo neįtikėtinus rezultatus, o tam, kuriam septyneri, sekasi sunkiau. Apleistam vaikui būtina skubi pagalba. Ir čia prieraišumo teorija pasiteisina. Vaikams yra būtinas artimas žmogus.
– Bet juk kai kalbame apie apleistus vaikus nebūtinai turime omenyje, kad tie vaikai auga vaikų namuose?
– Labai daug apleistų vaikų turi tėvus. Aš sąvoką „apleistas vaikas“ apibrėžiu taip: tai vaikas, kuris neturi atraminės tvirtos figūros šalia. Esu labai tradicinė šiuo klausimu, atraminė figūra, mano suvokimu, yra mama. Ji yra kūnas. Tėvas šeimoje reprezentuoja taisyklę. Ir blogai, kai šiais vaidmenimis tėvai su mamomis pradeda keistis.
Dirbau aštuntajame dešimtmetyje, dirbau devintajame, o dabar noriu į pensiją, nes tai ką matau, mane gąsdina. Pacientų ne tik daugėja, jie tampa daug sunkesni. Paliktų vaikų mes turime labai daug.
Jauni žmonės neturi tikslų, nemato prasmės, o svarbiausia, jie prarado atramą. Jie negyvena, jie tiesiog velka kojas. Gyvename obsesinių neurotikų amžiuje. Praleisdami
daug laiko prie kompiuterio, vaikai prarado ryšį su šalia esančiais žmonėmis. Suprantama, kad jie yra labiau linkę į savižudybes.
Palikti vaikai nėra fiziškai palikti, jie palikti dėmesio prasme. Jie neturi galimybės užpildyti savo vidinės tuštumos. Jie nieko nejaučia, nieko nenori, jų elgesys atrodo keistas ir nepriimtinas, tačiau jiems patiems atrodo, kad viskas yra normalu. O pasaulis prieš tokius vaikus užsimerkia, nes niekas jiems neturi laiko.
– O kas lėmė tokia šiandieną, juk tai yra tik pasekmė?
– Problema yra ta, kad tėvų figūros šiandien neveikia. Mamos tampa draugėmis, tėvai apskritai pasitraukia. Niekas nekloja vaikui pamatų, ant kurių vėliau jis statys savo gyvenimą. Jei tėvai rodo savo vaikui dėmesį, tai dažniausiai būna dėmesys iš kaltės jausmo, todėl daugėja pramogų. Taip vaikai susikuria neteisingą tapatybę ir malonumo paieškos jam tampa gyvenimo būdu.
Kitas esminis aspektas – lengvos skyrybos. Išaugo karta, kuri yra paveikta skyrybų. Vyrai ir moterys nori būti laimingi, jie ieško žmonių su kuriais galėtų tapti laimingais: tuokiasi, skiriasi, ieško laimės, o finale kenčia vaikai. Jie atsiduria su nauja mama arba su nauju tėčiu, o gal dar blogiau – yra tiesiog apstatomi tikrais ir netikrais tėvais. Akivaizdu, kad ne karai yra baisiausia. Erdvė be ribų yra beprotybės erdvė.
