Pasak pašnekovės, nors daugeliui žmonių apie galimą savo ar artimųjų mirtį lengviau negalvoti, būtent priešingas elgesys būtų naudingas. Nuolatinis prisiminimas apie laikinumą padeda kurti laimingesnį gyvenimą, branginti artimus žmones.
A. Diržytė pataria savęs paklausti, ar tai, kaip gyvenate dabar, yra geriausias jūsų gyvenimo variantas: „Jeigu tai nėra geriausias variantas, reikėtų pradėti galvoti, ką galėčiau padaryti, kad mano gyvenimas, atsižvelgiant į tai, kas priklauso tik nuo manęs, labiau priartėtų prie geriausio mano gyvenimo varianto. Tuomet nebus baisu gyventi, o išsekus žemiško gyvenimo laikui nebus baisu iš gyvenimo ir išeiti“. Antraip senatvėje žmogaus lauks neviltis.
Šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse žmonės vengia kalbėtis apie mirtį. Kita vertus, pranešimų apie mirtį kasdien pilna žiniasklaidoje, kine taip pat gausu mirties scenų. Kaip Jūs apibūdintumėte dabartinį žmogaus santykį su mirtimi?
Mūsų visuomenėje žmonės nėra linkę galvoti, kalbėti apie mirtį, kuri gali būti pažeidžianti. Jie pakankamai lengvai, noriai, smalsiai gali domėtis mirties faktais, bet tokiais, kurie nėra susiję su jų gyvenimu. Faktais, kuomet mirtis yra kažkur toli, tai yra ne jų gyvenimo realybė, o kažkieno kito. Žmogui sunku pripažinti, kad visi esame mirtingi ir kad mirtis yra ne tik tai, su kuo susiduria kiti žmonės, bet ir tai, su kuo galime susidurti patys. Psichologiniai moksliniai tyrimai rodo, kad daugeliui žmonių, vos pradėjus galvoti apie galimą savo ar artimo žmogaus mirtį, kyla daugybė neigiamų emocinių išgyvenimų – baimė, įtampa, nerimas. Daugelis žmonių turi konkrečių baimių, susijusių su mirtimi.
Taigi gyvenimo laikinumo apmąstymas padeda mums būti labiau sąmoningiems, kurti kokybiškesnius santykius. Tai yra paradoksas. Gyvenimo laikinumo apmąstymas padeda labiau branginti gyvenimą.
Kiekvieno žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau ateina toks laikas, kai jis pradeda mąstyti apie savo gyvenimo laikinumą, o kartu ir apie gyvenimo prasmę. Ir, deja, šiuolaikinis žmogus ne visuomet randa atsakymą. Yra žmonių, kurie geba rasti, bet kiti atsakymų ieško ir randa juos pakankamai sunkiai.
Tuomet daugeliui geriau apie mirtį negalvoti, užsiimti kažkuo, kas atitolina žmogų nuo jo santykio su jo paties gyvenimo laikinumu. Nors būtent priešingas elgesys būtų labai naudingas – domėjimasis ne svetima mirtimi, bet savo paties ir savo artimųjų gyvenimo laikinumu.
Kuo tai naudinga?
Kai suvokiame, kad mūsų santykiai su artimais žmonėmis yra laikini, galime pradėti juos labiau branginti. Kai nemąstome apie santykių laikinumą, atrodo, kad prieš akis visas gyvenimas, kad galime leisti sau, ką norime, galime elgtis, kaip norime. Bet kartais atsitinka, kad laiko būti su artimais žmonėmis lieka visai nedaug arba staiga jis išsisemia, artimas žmogus miršta, o mes liekame taip jam ir nepasakę, koks svarbus jis mums buvo, kaip labai esame dėkingi, kad jis buvo. Daugelis kenčia, kai artimas žmogus miršta netikėtai, neatsisveikinęs, kai santykis yra neišbaigtas.
Taigi gyvenimo laikinumo apmąstymas padeda mums būti labiau sąmoningiems, kurti kokybiškesnius santykius. Tai yra paradoksas. Gyvenimo laikinumo apmąstymas padeda labiau branginti gyvenimą.
Šiais laikais žmonėms reikia vis daugiau adrenalino, jie vis dažniau renkasi ekstremalias pramogas, gatvėse vairuoja irgi lyg mirtis neegzistuotų. Ar toks elgesys kyla būtent iš žvelgimo į mirtį kaip į kažkieno kito realybę?
Kol nesame susidūrę su artimų žmonių mirtimi, turime vadinamąjį nepažeidžiamumo mitą. Mums atrodo, kad esame nepažeidžiami, kad mirtis yra vos ne teorinė konstrukcija ir mūsų ji nepalies. Todėl daugelis žmonių būna linkę nesaugoti netgi savo pačių gyvybės – vairuoja greitai, nesaugo sveikatos, rizikuoja gyvybe, nesuprasdami, kad gyvenimas yra vertybė. [...]
Jeigu žmonės, pagalvoję apie praeitį, geba pasakyti, kad tai buvo gražu, tuomet galima teigti, kad kai priartės jų iškeliavimo iš šios Žemės laikas, jie viduje jausis ramūs, nes pažvelgę atgal galės pasakyti: gyvenau, kaip galėjau, stengiausi, ačiū, gyvenime, už gražų sapną.
Bet jei jie buvo nelaimingi, jei jų gyvenime buvo daug pykčio, skausmo ir jie negalėjo to priimti, jei gyvenimas atrodo kaip baisus košmaras, tuomet priartėję prie natūralaus išėjimo iš gyvenimo akimirkos, jie gali jausti apgailestavimą dėl savo pačių gyvenimo. Todėl kuo anksčiau susimąstome apie savo pačių gyvenimo brangumą ir laikinumą, tuo didesnė tikimybė, kad mes labiau sąmoningai jį nugyvensime ir nebus apgailestavimo.
Psichologas Erikas Eriksonas, kalbėdamas apie žmogaus raidos stadijas, yra išskyręs paskutiniąją. Jis sako, kad gyvenimo pabaigoje mūsų laukia dvi egzistencinės išeitys – integracija arba neviltis. Jis siūlo pažvelgti į senyvo amžiaus žmones. Kai kurie jų yra lyg vaikščiojantys angelai – ramūs, švytinčiais veidais, jiems visi yra sūneliai, dukrelės. Pasakodami apie savo gyvenimą, tokie žmonės gali apsiverkti, kad buvo sunku, bet dabar juose dominuoja dėkingumas už visa tai, kas įvyko. E. Eriksonas tai vadina integracija – žmogus integravo visas savo gyvenimo patirtis ir dabar jame yra bazinė ramybė.
Ir yra kita grupė žmonių. Tai vyresnio amžiaus žmonės, kurie viskuo nepatenkinti, pikti, rėkia, jų veidai – paniurę, susiraukę. E. Eriksonas sako, kad tų žmonių veiduose atsispindi neviltis. Jie neintegravo savo gyvenimo patirčių, jie taip ir nesugebėjo suprasti, kur yra gyvenimo vertė, laimė. Anot E. Eriksono, kiekvienas būsime vienoje arba kitoje pusėje. Mūsų laukia arba integracija – šviesa ir ramybė, arba neviltis.
Pasak E. Eriksono, nebūtina laukti senatvės, kad pasitikrintum, kokia bus paskutinė tavo gyvenimo raidos stadija, pakanka kiekvienos dienos pabaigoje savęs paklausti – kaip jaučiuosi, ar esu patenkintas savo diena, ar galiu padėkoti Visatai už tai, kad šiandien gyvenau. Jeigu nuoširdžiai galiu tai padaryti, vadinasi, mano gyvenimo kryptis yra ramybė, harmonija, integracija. Ir priešingai – jeigu galvodamas apie šią pragyventą dieną aš galiu tik baisėtis kitais žmonėmis, savimi, situacijomis, nerandu nieko gero, tuomet panašu, kad mano gyvenimo kryptis yra neviltis.
Ir kol dar kvėpuojate, jūs galite pakeisti tą kryptį. [Reikėtų paklausti], ar tai, kaip gyvenu dabar, yra geriausias mano gyvenimo variantas. Jeigu tai nėra geriausias variantas, reikėtų pradėti galvoti, ką aš galėčiau padaryti, kad mano gyvenimas, atsižvelgiant į tai, kas priklauso tik nuo manęs, labiau priartėtų prie geriausio mano gyvenimo varianto. Tuomet nebus baisu gyventi, o išsekus žemiško gyvenimo laikui nebus baisu iš gyvenimo ir išeiti.
Jums teko dirbti Onkologijos institute, kur konsultuodavote sunkius ligonius. Kaip dažnai žmonės, būdami ant mirties slenksčio, sako, kad jei turėtų antrą galimybę, tai gyventų kitaip?
Turbūt net ir nėra tekę sutikti žmogaus tarp labai sunkiai sergančiųjų, kuris sakytų, kad jeigu turėtų galimybę rinktis kitą gyvenimo variantą, gyventų taip pat. Kažkodėl visi sakė, kad gyventų kitaip – daugiau dėmesio skirtų dalykams, kurie jiems tikrai svarbūs, pavyzdžiui, vaikams, šeimai, gamtai, mėgstamai veiklai, maldai, gyvenimo prasmės atradimui. Daugelis sakė, kad jie lyg voverės sukosi savo darbuose, gyvenimuose, o kai susidūrė su realios mirties grėsme, pradėjo kitaip matyti savo gyvenimą. Pradėjo suprasti, kad gyvenimas tikrai labai greitai praeina ir kad kartais koncentruojamės ne į tuos dalykus, kurie mums iš tikrųjų svarbūs.
Jeigu paklausčiau, ar norėtumėte darbe praleisti paskutinę savo gyvenimo dieną, ir nuoširdžiai atsakytumėte, kad taip, tuomet pasakyčiau: jūs esate palaimintas, jūs turbūt dirbate tokį darbą, kuris jums iš tiesų teikia pasitenkinimą, ramybę, ir turbūt darbe yra jūsų gyvenimo misija. Bet jei pasakytumėte: oi, tikrai ne, paskutinę savo gyvenimo dieną norėčiau praleisti artimųjų apsuptyje arba medituodamas, arba kur nors gamtoje, tuomet jūsų paklausčiau: o kas jums trukdo, kai tik galite, tai daryti arba būti ten, kur norėtumėte būti paskutinę savo gyvenimo dieną. Kas trukdo nors kartą per savaitę pabūti ramiai su savimi gamtoje, kas jums trukdo nors 15 minučių per dieną apmąstyti savo gyvenimą?
Didysis trukdis turbūt esame mes patys. Dažnai sakome, kad trukdo laiko stygius, įsipareigojimai, kiti žmonės, darbai. Bet iš tikrųjų ne tai trukdo. Mums trukdo mūsų pačių galvojimas, kad kažkas kita yra svarbu, o ne būti laimingu. Jeigu pasižiūrėtume į budizmo tradiciją, tai joje siekiama nušvitimo. Nušvitimas yra ypatinga būsena, kai ateina gili proto ramybė, jaučiamasi laimingu, bet nušvitimo siekiama ne dėl paties nušvitimo, ne tam, kad vien pats jaustumeisi laimingas.
Ką aš čia noriu pasakyti? Daugelį žmonių girdėjau sakant: kaip dabar pradėsiu skirti laiko sau, mąstyti apie save, savo gyvenimą, domėtis filosofija, psichologija ar gilintis į religijas, juk neturiu tam laiko, aš būsiu egoistas, jei imsiu domėtis savimi ir daugiau laiko skirti sau. Bet yra kaip tik priešingai. Pavyzdžiui, budizmo tradicijoje sakoma, kad nušvitimas yra reikalingas ne jums, o visų gyvų būtybių labui. Tai yra – kuo daugiau jumyse yra šviesos, ramybės, harmonijos, tuo daugiau jūs to galite duoti kitiems. Taigi kai rūpinamės savimi, kai mąstome apie savo gyvenimą, prisiminkime, kad tuo mes darome gera ne tik sau, bet ir žmonėms, kurie su mumis gyvena, nes esame ramesni, džiaugsmingesni, dėkingesni, labiau atsipalaidavę. Rūpinimasis savo gyvenimu, jo laime yra ne egoistinis, o altruistinis veiksmas.
Savo ir artimųjų gyvenimo laikinumą prisiminti reikėtų nuolat, bet nebūtina apie jį nuolat galvoti.
Norėčiau dar sugrįžti prie Jūsų patirties dirbant su onkologiniais ligoniais. Ar visiems pavyksta įveikti mirties baimę ir išeiti ramiai?
Žinoma, kad įveikti mirties baimę gali būti pakankamai nelengva. Ir prieš pat mirtį daugeliui žmonių būna labai sunku – netgi tiems, kurie tikėjo Dievu, pomirtiniu gyvenimu. Prieš pat mirtį būna visokių išbandymų – ateina abejonės, mintys, kad štai viskas baigėsi, arba kad, jeigu Dievas ir yra, tai dabar manęs laukia kančios, arba kaip gyvensiu, jeigu neteksiu kūno, draugų ir artimųjų.
Kai kuriems žmonėms pavyksta įveikti mirties baimę, susitaikyti, išeiti ramiai. Kai kuriems galbūt ne visai pavyksta – jie iškeliauja pasimetę. Bet net jeigu žmogus išeina iš šio gyvenimo pasimetęs ir liūdnas arba apatiškas, aš tikiu, kad begalybėje egzistuoja meilės ir gailestingumo principas, kad netgi tokiu atveju žmogus, labai tikiuosi, turi galimybę anksčiau ar vėliau pasiekti, įgyti tą bazinę ramybę ir galutinai išsilaisvinti.
O kuriuo žmogaus gyvenimo tarpsniu mirtis atrodo baisiausia? Ar žmogui senstant baimė vis stiprėja, ar atvirkščiau – mažėja?
Vyresnio amžiaus žmogaus, kurio sveikata nusilpsta, susilpnėja socialiniai ryšiai, mirtis atrodo kaip ir suprantamesnė. Bet pati išėjimo akimirka arba susitaikymas su ja labai susiję ne tik su žmogaus amžiumi, bet su žmogaus sąmoningumu. Yra tekę matyti jaunų žmonių, kurie geba susitaikyti su mirtimi, ir yra tekę matyti labai brandaus amžiaus žmonių, kurie nenorėjo mirti, kurie dar norėjo gyventi, nors jiems buvo ir 86-eri, ir 88-eri. Taigi nors kultūriškai vyresnio amžiaus žmogaus mirtis nėra šokiruojanti, atrodo natūralus procesas, bet mes kiekvienas turime ir subjektyvią realybę, kurioje laikas skaičiuojamas kitaip ir nesutampa su biologiniu.
O kas nulemia, koks yra mūsų subjektyvios realybės laikas?
Būtent tai, kaip žmogus jaučiasi nugyvenęs savo gyvenimą. Jeigu neapgailestauja dėl savo gyvenimo, jei yra atleidęs žmonėms, jeigu pasitiki begalybe, jeigu, metaforiškai kalbant, gali atsiduoti į jos rankas, tuomet priimti išėjimą nėra sunku, tuomet žmogus jaučiasi ramus, pasitiki gyvenimu ir mirtimi, ir jis nėra taip karštligiškai, neurotiškai prisirišęs prie fizinio buvimo. O jeigu žmogus jaučiasi labai prisirišęs prie gyvenimo čia, Žemėje, jeigu jaučiasi nelaimingas dėl savo gyvenimo įvykių, aplinkybių, jeigu jaučiasi kaltas, jaučiasi kažko svarbaus nenuveikęs, bijo nežinomybės, bijo, kad po mirties gali laukti skausmas, vargai, išbandymai, kančios, dar didesnės nei Žemėje, tada priimti artėjančios mirties faktą yra labai sunku.
Ar tam, kaip stipriai žmogus bijo mirties, turi reikšmės tam tikri asmenybės bruožai? Yra tekę skaityti, kad mirties labiau bijo tie, kurie gyvenime linkę visada kontroliuoti situaciją, o mirties juk nesukontroliuosi?
Visiškai teisingai. Mes visi turime polinkį kontroliuoti situaciją. Ir visi šiek tiek bijome nežinomybės. Bet kai kurie iš mūsų nežinomybę toleruojame geriau, kai kurie – prasčiau. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gali susikrauti daiktus ir išvykti į kelionę nežinodami, kur apsistos, ką pamatys, kas jų laukia toje kelionėje. Jie pakankamai gerai toleruoja nežinomybę.
Tuo metu kitiems žmonės tai būtų kančia. Jie turi iš anksto tą kelionę susiplanuoti, jie negali tą pačią dieną susikrauti daiktų ir išvykti. Jie turi žinoti, kur keliaus, ką aplankys, kokia bus dienotvarkė. Jiems patinka struktūra ir jie labai kenčia dėl struktūros nebuvimo ir dėl nežinomybės.
Tie, kurie lengviau ištveria nežinomybę, gali lengviau susitaikyti ir su nežinomybe, kuri gali laukti po fizinio kūno mirties. Tuo metu žmonės, kurie mėgsta struktūrą, kuriems patinka kontroliuoti situacijas, mirties faktą priima labai sunkiai.
Vis dėlto Lietuvoje nemažai žmonių pasirenka mirtį kaip išeitį. Kur pradingsta mirties baimė?
Žmonės kartais savanoriškai renkasi mirtį nesuvokdami, kad gali būti kitas jų psichologinio skausmo įveikimo variantas nei savižudybė. Jie galvoja, kad po mirties nėra skausmo, kad yra tik ramybė. Nes taip rašoma ant antkapių, taip sakoma per laidotuves: ilsėkis ramybėje. Daug žmonių mūsų visuomenėje turi klaidingą įsivaizdavimą, kad po mirties yra poilsis: aš pavargau nuo šitų žmonių, nuo konkurencijos, nuo nesupratimo, nuo patyčių, nuo fizinio skausmo, aš noriu ilsėtis ramybėje, taigi aš noriu kuo greičiau mirties.
Jeigu jūs kada nors esate pagalvoję, kad norėtumėte užmigti ir neatsibusti, kad mirties priartinimas yra geriausias būdas išspręsti gyvenimo problemas, norėčiau paklausti: ar esate tikri, kad žmogus po mirties visais atvejais ilsisi, ar esate tikri, kad po mirties nebėra skausmo, kad viskas baigiasi.
Žinoma, mokslas nieko nesako apie gyvenimą po mirties. Yra visokių bandymų spėti, kas ten gali būti, bet realiai nieko tikro kol kas nėra pasakyta. Bet mokslas prieš kelis šimtmečius nebuvo dar sukūręs informacinių technologijų, nebuvo žinoma, kas yra organų persodinimas. Taigi labai daug dalykų dar nežinome, mokslas į daugelį klausimų dar nėra atsakęs, bet tai, kad mokslas nėra atsakęs į daugelį klausimų, nereiškia, kad apskritai kažko nėra, kad kažkas neegzistuoja.
Mano pačios įsitikinimu, mirtis yra fizinio kūno gyvenimo pabaiga. Fiziškai mes prarandame kūną, nebetenkame galimybės kvėpuoti, apkabinti, mylėti. Bet štai dėl kitų dalykų aš nesu tikra. Kadangi mačiau daugelį žmonių mirštančių, mačiau, kaip ateina mirtis, aš labiau laikausi pozicijos, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia su fizinio kūno mirtimi, kad ramybė po mirties galima tik tuo atveju, jeigu mirtis ateina pati ir jeigu žmogus jos akivaizdoje jaučiasi ramus.
Sakėte, kad mąstymas apie laikinumą yra pozityvus – jis leidžia neatidėlioti prasmingo gyvenimo, leidžia kurti kokybiškesnius santykius su artimaisiais. Bet kaip dažnai žmogus turėtų apie tai mąstyti – kiekvieną vakarą ar užtenka kartą metuose per Vėlines?
Savo ir artimųjų gyvenimo laikinumą prisiminti reikėtų nuolat, bet nebūtina apie jį nuolat galvoti.
Tarkime, aš turiu garbaus amžiaus tėvelius, o pati esu labai užsiėmusi ir turiu labai daug visokių įsipareigojimų, darbų, veiklų. Būna, kad paskambina mama ir klausia, ar galėčiau ją su tėčiu dabar nuvežti į sodą, o man kokie nors susitikimai, darbai. Žinote, ką aš darau? Aš paskambinu savo kolegoms, atidedu susitikimą ir vežu savo tėvelius į sodą. Aš suvokiu, kokia man yra dovana, kad jie yra gyvi ir kad aš dar turiu galimybę nuvežti juos į sodą. Aš žinau, kad darbai bus visada, bet galbūt ateis diena, kai man niekas nebepaskambins ir nepaklaus, ar galiu nuvežti į sodą. Aš galvoju, kad kol galiu, kol jie yra, tai yra mano prioritetas. Žmonės, kurie yra mums brangūs, suteikia mūsų gyvenimui prasmę.
Yra tekę matyti daug atvejų, kai mamos praranda vaikelius ir paskui labai apgailestauja, sako: aš jam mažai laiko skirdavau, aš jį bardavau, jeigu būčiau žinojusi, kad su juo praleisiu tik penkis ar dešimt gyvenimo metų, būčiau branginusi kiekvieną buvimo kartu akimirką. Visi tie žmonės, su kuriais aš dirbau, buvo mano mokytojai – padėjo man išmokti branginti artimuosius.
