Psichologė Lina Rasimaitė: „Mes negelbstime viso pasaulio – tik tą vieną konkretų žmogų“

L.Rasimaitė – diplomuota psichologė, šiuo metu dirbanti Vilniaus Žemynos gimnazijoje. Be to, ji savanoriauja Krizių įveikimo centre.

Jauna specialistė tikina, kad veikla „Jaunimo linijoje“ ne tik paklojo tvirtus pamatus jos profesinei karjerai, bet ir subrandino kaip asmenybę.

„Be „Jaunimo linijos“ būčiau visai kitoks žmogus“, – portalui 15min.lt prisipažino L.Rasimaitė, niekada neskaičiavusi, kiek savo laisvo laiko praleido prie „Jaunimo linijos“ telefono.

„Gal 600 ar 700 valandų“, – kukliai šypteli iš Prienų kilusi mergina. Sunku patikėti, kad pirmieji jos žingsniai, tampant emocinę pagalbą teikiančia savanore, buvo labai nedrąsūs.   

– Kodėl nusprendėte tapti „Jaunimo linijos“ savanore?

– Tiesą sakant, niekada negalvojau, kad galėčiau tapti „Jaunimo linijos“ savanore.  Maniau, kad emocinę pagalbą teikia tik labai brandūs, specialių žinių turintys žmonės. Tačiau įstojau į psichologiją, persikrausčiau į Vilnių ir viename bendrabučio kambaryje apsigyvenau su mergina, kuri jau buvo „Jaunimo linijos“ savanorė.

Būtent ji mane ir padrąsino pamėginti, nes pati irgi pradėjo nuo pirmo kurso. Pagalvojau: kodėl gi ne? Kursais susidomėjau labiau iš praktinio intereso. Tikrai nesitikėjau organizacijoje rasti draugų ir bendraminčių. Tiesiog norėjau savo akimis pamatyti, kaip viskas vyksta, sužinoti, kaip padėti problemų turintiems žmonėms.

– Turėjote tam tikrų lūkesčių, įsivaizdavimų – ar jie atitiko tikrovę?

– Praėjau pirminę atranką ir tikėjausi, kad viskas ir toliau lengvai klosis. Tačiau parengiamieji kursai man tikrai nebuvo lengvi, o teikti pagalbą telefonu pradėjau palyginti vėlai – manęs vis neleisdavo budėti savarankiškai, rekomenduodavo įgyti daugiau praktikos.

Vieną sykį su kolega, kuriam irgi nekaip sekėsi, net pyktelėjome: nebežinia, ko čia iš mūsų nori, ir kiek dar galima tobulėti!

Treniruočių metu jausdavausi gana užtikrintai, tačiau mano pastangų įvertinimai buvo prasti. Patyrę savanoriai neslėpdavo: pažanga justi, tačiau dar nesu tinkamai pasirengusi padėti kitiems. Pasiūlymo papildomai praktikuotis sulaukiau ne kartą. Vieną sykį su kolega, kuriam irgi nekaip sekėsi, net pyktelėjome: nebežinia, ko čia iš mūsų nori, ir kiek dar galima tobulėti! Netgi galvojome, kad, jei dar kartą nepasiseks, viską mesime.

– Iš laiko perspektyvos jau ir pati galite įvertinti savo klaidas – ką tuo metu darėte ne taip?

– Pradedančiam savanoriui labai sunku daiktus vadinti tikraisiais vardais. Šiandien žodį savižudybė „Jaunimo linijoje“ mes vartojame kaip bet kurį kitą, tačiau pradžioje jis gąsdina, todėl intuityviai stengiesi jo išvengti, keisti kokiu nors kitu.

„Jaunimo linijos“ savanoriai teikia emocinę paramą, tačiau labiausiai orientuojamasi į savižudybių prevenciją. Tai – esminis dalykas, todėl labai svarbu, kaip pokalbio metu savanoriai dirba su savižudybės rizika, kaip reaguoja į skambinančiojo kalbas apie savižudybę.

Nepatyrę savanoriai labai dažnai klysta, nuslysdami nuo savižudybės rizikos, ją tarsi truputį ignoruodami, neišgirsdami, kad žmogus apie tai užsiminė, nukreipdami kalbą apie ką nors kita.

Po treniruočių man vis pabrėždavo, kad nepakankamai reagavau, nepakankamai gilinausi į tai, kas žmogui sunku, bandydavau pabėgti į patogesnes temas, juk daug lengviau kalbėti apie tai, kas gražu, pozityvu.

Lina Rasimaitė

Savižudybės riziką reikia ne ignoruoti, bet reaguoti į ją greitai, užtikrintai, drąsinti žmogų apie tai kalbėti. Savanoris turi turėti drąsos išbūti tame, kas skambinančiajam baisiausia.

Žodžių vadinimas tikraisiais vardais ir yra tie įgūdžiai, drąsa, problemos pripažinimas.

– Buvote užsispyrusi ir galų gale pasiekėte savo tikslą – gavote leidimą teikti emocinę pagalbą telefonu. Tačiau ar tuo sunkumai baigėsi, o gal tai tebuvo kelio pradžia?

– Reikėjo įveikti dar ne vieną kliūčių ruožą, susitaikyti su tuo, kad ne viskas vyksta taip, kaip tu nori. Užsimojęs tapti savanoriu, žmogus įsivaizduoja, kad jis iš esmės pakeis savižudybių Lietuvoje statistiką ir išgelbės pasaulį.

Tačiau labai greitai paaiškėja, kad viso pasaulio tikrai neišgelbėsi. Tenka pradėti labai vertinti tai, kad gali padėti vienam žmogui, kuris viduryje nakties neturi su kuo pasikalbėti. Pamažu imi suvokti, kad ne masiškume esmė: pagalba dviem ar trims žmonėms per naktį yra labai vertinga, nes tuo metu tu jiems gali būti visas gyvenimas. Emocinė pagalba telefonu – tai ne pasaulio, bet to konkretaus žmogaus, su kuriuo šią akimirką kalbiesi, gelbėjimas.

Savanoriaujant greitai dūžta įsitikinimas, kad padėsi tik tiems žmonėms, kurie turi didelių sunkumų.

Be to, savanoriaujant „Jaunimo linijoje“ greitai dūžta įsitikinimas, kad padėsi tik tiems žmonėms, kurie turi didelių sunkumų. Nemažą dalį skambinančiųjų sudaro pokštaujantys vaikai, kurie surenka nemokamą numerį ir kalba bet ką.

Kartais užplūsta beprasmiškumo jausmas, kad, kol tu kalbi su pokštininku, prisiskambinti negali žmogus, kuriam iš tikrųjų labai reikia emocinės pagalbos. Pradedančius savanorius tai labai pykdo. Todėl reikia pasiryžimo ir kantrybės išbūti su tais vaikais. Tačiau, kai išbūni, atrandi ką nors, už ko gali užsikabinti ir kalbėtis.

Neretai tenka vaikams priminti, jog jiems nebūtina keiktis, kad savanoris į juos atkreiptų dėmesį. Patikini, kad man įdomu, kas su tavimi šiaip vyksta. Kitame laido gale nėra pikto dėdės ar tetos, kurie aprėks ir padės ragelį, nes tu nerimtas, mažas, nesvarbus.

– „Jaunimo linijoje“ padedate atrinkti ir paruošti naujus savanorius, tačiau pati jau metus neteikiate emocinės pagalbos telefonu – perdegėte?

– Kai pradėjau dirbti psichologe ir nuo ryto iki vakaro konsultuoti gyvai, tapo sunku po darbų teikti paramą ir telefonu. Taigi – tai tarsi natūrali etapo pabaiga. Tačiau tai nekeičia fakto, kad „Jaunimo linijoje“ įgijau neįkainojamos patirties, kuri man padėjo augti ir kaip asmenybei, ir kaip savo srities specialistei.

Pastebėjau, kad universitete tų kurso draugų, kurie išklausė kursus, kaip teikti emocinę paramą, konsultavimo įgūdžiai buvo kur kas pranašesni nei tų, kurie tokios patirties neturėjo. Praktika, įgyta „Jaunimo linijoje“, paklojo tvirtus pagrindus: jaučiuosi smarkiai pažengusi savižudybių ir kitų psichologinių sunkumų prevencijos srityje.

123rf nuotr.

Be to, savanorystės patirtis žinomoje organizacijoje tampa milžinišku pranašumu, ieškant darbo: kalbu ne tik apie psichologo kabinetus, bet ir apie verslo įmones, ypač tas, kurios remia ar bendradarbiauja su „Jaunimo linija“.

– Sakote, kad „Jaunimo linija“ jus subrandino kaip asmenybę – kaip?

– Supratau, kaip svarbu kartais patylėti ir nepertraukiant išklausyti. Tylą mes dažniausiai užpildome žodžių lavina. Kodėl? Iš nerimo. Tačiau suvaldžius savo nerimą, atsiranda jėgų ir patylėti, o tai leidžia atsiverti kitiems.

Būsena, kai nerandi tinkamų žodžių ir jautiesi žiauriai nejaukiai, manęs nebetrikdo, ji pasidarė patogesnė – tiesiog supratau, kad ji yra visiškai normali. Todėl savanoriai nuo pat pradžių mokomi neužberti skambinančiųjų žodžiais, neužduoti milijono klausimų. Užtenka pasakyti kelias frazes: „Aš čia esu“, „Esu pasiruošęs klausyti“, „Galiu būti, kiek tau reikės“.

Būsena, kai nerandi tinkamų žodžių ir jautiesi žiauriai nejaukiai, manęs nebetrikdo, ji pasidarė patogesnė – tiesiog supratau, kad ji yra visiškai normali.

– Asmeninė patirtis – išgyventa depresija ar net mintys apie savižudybę – savanorio darbe labiau trukdytų ar padėtų?

– Atrenkant savanorius, svarbūs trys dalykai: ar jis tikrai nori būti savanoriu, ar turi tam pakankamai laisvo laiko, kokia jo paties emocinė būsena?

Svarbiausia, kad parengiamieji kursai nepakenktų žmogui, nes jie emociškai nelengvi. Temos sunkios: agresija, psichologinės krizės, traumos, savižudybės. Kai 4–8 valandas seminare kalbama vien apie savižudybes, tai gali išsunkti.

Asmeninė patirtis praverčia tada, kai buvusios problemos jau yra išspręstos – tai jau istorija. Tačiau jei mintys apie savižudybę periodiškai grįžta, o išgyvenimai – vis dar atvira žaizda, kursai dar labiau skaudins ir galiausiai nieko nebus.

Ragina sumažinti tylą

„Jaunimo linijos“ savanoriai 2012 metais atsiliepė į 105 tūkst. pagalbos skambučių, 2 900 kartų kalbėjo su žmogumi, galvojančiu apie savižudybę.

Rudenį startavo „Jaunimo linijos“ socialinis projektas „Tyla žudo“. „Kodėl sakome, kad tyla žudo? Todėl, kad ji žudo, kai mes neišdrįstame prakalbinti kenčiančio žmogaus, kai patys bijome kreiptis pagalbos, arba kai žmogus surenka „Jaunimo linijos” numerį, o ten užimta. Mūsų kampanija skatins veikti. Mums svetimas bejėgiškas susitaikymas su esama padėtimi, todėl kviesime visus padaryti kad ir nedidelį veiksmą, kuris leistų sumažinti tylą“, – aiškina „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis.

Džiaugsmas

Šis straipsnis – savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo“ dalis. Apsilankykite interneto svetainėje www.sumazinktyla.lt ir aktyviai prisidėkite prie „tylos mažinimo“.

Kaip galima mažinti tylą? Tylos bus mažiau, jei perskaitysite informaciją apie savižudybės rizikos ženklus ir pasidalysite ja su savo draugais: siekiama, kad didžioji dalis žmonių Lietuvoje pažintų įspėjamuosius signalus ir tinkamai į juos reaguotų.

Tylos bus mažiau ir užsirašius savanoriauti „Jaunimo linijoje“. Rudens ir pavasario kursams planuojama surinkti 180 naujų savanorių komandą. Viso to reikia, kad per penkerius metus atsiliepiamų skambučių proporcija padidėtų iki 1 iš 3.

Organizacijos veiklai ir naujų savanorių rengimui per metus reikia 461 tūkst. litų.

Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami.