Ministro nuomone, Lietuvoje galima didinti darbo jėgos apmokestinimo progresyvumą, tačiau ne didinant mokesčius daugiau uždirbantiems, o mažinant juos mažiausiai uždirbantiems.
„Vienas (kelias – BNS) yra padidinti mokesčius tam, kas gauna daugiau pajamų ir, mano įsitikinimu, tai būtų visiškai neteisingas kelias dėl įvairių priežasčių“, – interviu BNS teigė ministras.
Lietuvai pateikus R.Šadžiaus kandidatūrą į Europos audito rūmus, ministras tai vertina kaip kilimą karjeros laiptais, nors mano, jog turėjo galimybę ministru likti dar vienai kadencijai.
R.Šadžius atsakė į BNS klausimus.
– Kodėl sutikote kandidatuoti į Europos audito rūmus?
– Dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, aišku, europinė tematika mane domina ir labai į ją buvau įsigilinęs Lietuvos pirmininkavimo metu. Paragavau Europos Sąjungos gyvenimo realybės ir tų temų, kurios yra svarstomos. Antra, tai yra europinė karjera, bet ji yra finansinėje srityje. Žinoma, ji yra kitokios pakraipos. Pirmiausiai, Audito rūmai pagal Europos Sąjungos sutartį yra išorės auditorius visoms ES biudžeto lėšoms, tačiau, antra vertus, Audito rūmai turi svarbią darbo dalį – jie turi teisę paprašyti arba savo iniciatyva teikti išvadas dėl Europos Sąjungos teisės aktų.
Ir šiaip manau, kad Audito rūmai, kaip viena iš ES institucijų, kuri seka iš ES steigimo sutarties, jos vaidmuo, mano galva, turėtų sustiprėti. Ir sustiprėti tose srityse, kurios yra aktualios – verslo ribojimai, ES teisė, jos poveikis mūsų visų gyvenimui. Tai klausimai, kurie angliškai vadinami „cutting red tape“ (mažinti biurokratiją – BNS), kurie pasidarė labai aktualūs persvarstant likusios ES santykius su Didžiąją Britaniją, tad mano supratimu, šiems rūmams artimiausiu laikotarpiu, kuris sutaptų su mano kadencija, atsiveria žymiai platesnės galimybės.
Ir, be abejo, tai yra karjera. Kiekvienas žmogus stengiasi daryti karjerą, man būtų įdomu tuos asmeninius gebėjimus, patirtį, kurią sukaupiau, pritaikyti naujomis sąlygomis, naujuose horizontuose kovoti su naujais iššūkiais.
– Kaip suprantu, Audito rūmai jums yra karjeros žingsnis į priekį?
– Na, taip tiesiogiai sakyti galbūt būtų ir netikslu, bet konkretaus žmogaus požiūriu tai, manau, yra žingsnis karjeroje.
Artėja Seimo rinkimai. Ar jūsų sprendimas buvo susijęs su tuo – juk po rinkimų turbūt netektumėte ministro portfelio?
Galbūt drąsiai nuskambės, bet tai, ką girdžiu aplink ir viešojoje erdvėje, ir mažiau formaliuose susitikimuose, bent jau šiandien atrodo visuomenės nusiteikimas nėra priešiškas dabartinei Vyriausybei. Bent jau partija, kuriai aš atstovauju, turi labai rimtas pozicijas ir reitinguose, ir tai atsispindi pokalbiuose su žmonėmis. Tikrai manau, kad yra didelė tikimybė, kad Vyriausybė keisis nelabai smarkiai.
– Anksčiau jūs sakėte, kad 2015-ieji buvo lūžio metai surenkant mokesčius, dar prieš tai esate sakęs, kad 2016-aisiais bus koncentruojamasi į skatinimą išeiti iš šešėlio. Tam tikras šešėlis egzistuoja visose ekonomikose, tad klausimas, kiek jūs dar matote galimybių ištraukti pinigų iš šešėlio?
– Čia nebent paspėlioti galėčiau, nes patikimo būdo nustatyti šešėlio masto bet kurioje valstybėje neegzistuoja. Yra moksliniai tyrimai, kurie apklausų būdu padeda įvertinti, kiek, sakykime, žmonių išlaidos neatitinka jų oficialių pajamų. Labai gaila, kad šie tyrimai užima labai daug laiko ir profesorius Frydrichas Šnaideris operuoja patikimesniais tokių apklausų duomenimis, kurie yra 3-4 metų senumo. Operatyvinėje mūsų veikloje remtis tokiais senais duomenimis yra beprasmiška. Dėl to mums lieka intuityviai įvertinti potencialą mūsų siūlomų geresnių mokesčių administravimo priemonių, remiantis šalutiniais rodikliais.
Pavyzdžiui, kodėl sukoncentravome savo dėmesį į pridėtinės vertės mokestį 2015 metais? Dėl paprasčiausios priežasties – tai yra didžiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis, tai yra didžiausia dalis surenkamų pinigų. Bet koks to mokesčio surinkimo pagerinimas prie tų 2,5–3 mlrd. eurų, kurie ateina, net minimalus, iškart duotų juntamą efektą. (...) Tai nereiškia, kad Mokesčių inspekcija arba mes ignoruojame kažkokias kitas sritis. Mes kaip tik stengiamės apimti kuo platesnę sritį.
Štai, pavyzdžiui, paskutinė pasiūlyta priemonė, kuriai pritarė Seimas, kad finansų įstaigos praneštų apie savo indėlininką metų pabaigoje – du skaičiukus. Tai yra likutį, jei jis viršija 5 tūkst. eurų ir bendrą metinę apyvartą, jei ji viršija 15 tūkst. eurų. Tai yra nedidelės apimties duomenys, kuriuos apibendrinus kompiuteriu, nedalyvaujant žmogui, galima būtų identifikuoti rizikos sritis, asmenis, kurių pajamos-išlaidos ir turimas turtas neatitinka vieni kitų ir būtent tuos asmenis patikrinti ir pasižiūrėti, kas su jais vyksta. O tuomet suskaičiuoti visus mokesčius, kurie priklauso.
– Kiek Lietuvoje dar tam turime išteklių?
2015 metais mes, atrodo, užtikrintai aplenkėme ir Rumuniją, ir Bulgariją ir priartėjome prie Latvijos rodiklio.
– Resursų mes turime nemažai, netiesioginiai duomenys, kurie tai rodo, mūsų vieta Europos Sąjungoje pagal mastą lėšų, perskirstomų per viešuosius finansus. Ilgą laiką mes buvome paskutiniai arba „kovojome“ dėl paskutinės vietos su Rumunija.
2015 metais mes, atrodo, užtikrintai aplenkėme ir Rumuniją, ir Bulgariją ir priartėjome prie Latvijos rodiklio. Čia reikia lyginti tas šalis, kurios nusistačiusios daugiau mažiau panašius mokesčių tarifus, nes mes surinkdami didesnį procentą nuo BVP, mokesčių tarifų gi nedidinome. PVM lieka 21 proc., bet jo pajamos auga. (...)
Tabako gaminių pardavimai Lietuvoje padidėjo 8 proc. – ar mes pradėjome rūkyti 8 proc. daugiau? Nemanau, prie to prisidėjo kontrabandos mažėjimas. Siūlymus teikia ir legalūs tabako gamintojai, nes jie pirmiausia yra suinteresuoti, kad šešėlis nemuštų per jų biznį. Yra įvairūs kodavimo būdai, kurie artimiausiais metais, matyt, Europos Sąjungoje bus įteisinti, tai mes tikrai būsime to techninio progreso priešakyje ir stengsimės tą administracinį spaudimą išlaikyti, kad šešėlis nespėtų paskui tobulėjančią kontrolę.
– Kiek metų mokesčių surinkimas gali gerėti?
– Aš manau, kad šešėlio per vienerius metus viso neišvalysi. Manau, kad bent jau artimiausius trejus, ketverius, penkerius metus tikrai bus ką veikti. Tiesa, iš tikrųjų keičiantis šešėlinis ekonomikos mastui, yra atgalinis ryšys. Keičiasi ir visuomenės psichologija. Šiuo metu visuomenė ne visuomet mūsų sąjungininkė, surenkant mokesčius. Bet visuomenės sąmonė, ir tai rodo ir kitų šalių patirtis, su laiku keičiasi. Mano požiūriu, jeigu verslas ir visuomenė patikės, įsitikins, kad mokesčių administratoriai veikia sąžiningai ir vienodai, tas būtų labai stiprus stimulas ir žmonėms neslėpti savo pajamų, nevartoti kontrabandinių prekių ir pirkti prekes ir paslaugas legalioje rinkoje. Antra vertus, ir verslai, kurių yra visur – mes žinome, kaip sunkiai prigyja kasos aparatai turguose, jeigu pasidarytų madinga būti legaliu, tas labai padėtų.
– Paminėjote, kad dabar vejamės Latviją. Ką reikėtų pasivyti, kad galėtume jaustis ramesni?
– Na, turbūt kriterijus yra senosios demokratijos. Atitinkamai reiktų atlikti tam tikras mokesčių tarifų korekcijas, be abejo, ekonomikos mastai. Kol kas Lietuva pasiekė 2014 metais 75 proc. ES vidurkio ir lyginti tiesiogiai su Vokietijoje surenkamais mokesčiais, pakoreguojant atitinkamai tarifus, kur degalų akcizai didesni, galbūt būtų labai drąsu. Bet turime pavyzdžių šalia Europos Sąjungos, kur turime lygiuotis. Šešėlis egzistuoja visur, bet jis yra efektyviai valdomas visuomenės. Jos požiūris kitoks į verslą, į jo kultūrą.
– Siekis gerinti rodiklius kartais turi ir neigiamų pasekmių. Turime pavyzdžių dar Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės laikais, kai dėl griežto administravimo kai kurios įmonės buvo nustumtos į visišką užribį, o kai kurioms tai baigėsi bankrotu.
Dabar jau yra pasiektas toks, sakyčiau, civilizuotas bendradarbiavimo lygis tarp verslo ir administratoriaus, palyginti su tuo, kas buvo galbūt kažkiek pateisinama pirmaisiais laikais.
Aš labai norėčiau, kad mes prie tų vadinamųjų žiauriųjų akcijų nebegrįžtume. Dabar jau yra pasiektas toks, sakyčiau, civilizuotas bendradarbiavimo lygis tarp verslo ir administratoriaus, palyginti su tuo, kas buvo galbūt kažkiek pateisinama pirmaisiais laikais.
Žmonės, kurie sprendė viešųjų finansų reikalus, matyt, nematė kitos išeities. Bet jūs teisus, tai turi labai prastą antrąją pusę. Norisi įtraukti visus į legalų atsiskaitymą su viešaisiais fondais ir būtent tai galėtų būti garantija, kad nereikėtų vienai ar kitai grupei, ir taip sąžiningai mokantiems mokesčius asmenų, tuos mokesčius didinti, didinant tarifus. Tas tarifų išlaikymas, atitinkamai pakoreguojant darbo jėgos apmokestinimą, ką mes turėtume daryti ir, manau, darysime perspektyvoje, gaudami papildomas įplaukas iš kitų mokesčių.
Toks nuosaikus požiūris ir taikymas priemonių, kuris apimtų visus, kur rizikos nustatymas būtų maksimaliai kompiuterizuotas, kur būtų sumažinta voliuntarizmo galimybė. Kad nebūtų galimybės atsirasti šioje valstybėje žmogui, kuris mokesčių tikrinimo kardu galėtų nelabai sąžiningais tikslais mosuoti prieš vieną ar kitą verslininką. Mes artimiausiu metu ruošiamės detaliai aptarti su Mokesčių inspekcija, kaip būtų galima užtikrinti ne tik efektyvesnį darbą ir papildomas priemones. Šiais metais pagrindinis akcentas turėtų būti geresnis gyventojų pajamų mokesčio surinkimas.
Bet ir ministerija, kaip kontroliuojanti institucija, galėtų nesikišdama į kasdienę veiklą, užtikrinti, kad voliuntarizmo neatsirastų, kad nustatytų procedūrų būtų laikomasi. Mokesčių administratoriaus surenkama informacija būtų naudojama tik administravimo tikslais ir nebūtų galima savanaudiškais tikslais prieiti.
– Minėjote, kad būtų galima keisti darbo jėgos apmokestinimą. Pakomentuokite plačiau – ar turite galvoje progresinius mokesčius?
– Taip, apie progresiškumą darbo pajamų apmokestinimo ir aš visada šneku. Tik čia yra du galimi požiūriai. Gyventojų pajamų mokestis ir šiuo metu yra progresinis, nes tas, kas gauna mažiau pajamų, mažesnį moka procentą nuo savo pajamų. Bet kaip tą skalę padaryti dar socialiai atsakingesnę. Vienas – padidinti mokesčius tam, kas gauna daugiau pajamų ir, mano giliu įsitikinimu, tai būtų visiškai neteisingas kelias dėl įvairių priežasčių – ir dėl to, kad Lietuvoje gaunami dideli atlyginimai europiniu mastu nėra tokie dideli.
Antra – turbūt kaip tik Lietuvoje yra aktualu žmones – ir darbdavius, ir darbuotojus – skatinti, kad darbdaviai kurtų, o darbuotojai rinktųsi kokybiškas vietas su geru apmokėjimu. Antras būdas yra mažinti mokestinę naštą mažiausiai gaunantiems. Ir tai yra neapmokestinamųjų pajamų dydžio didinimas, viena ypatinga priemonė – papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis šeimoms, auginančioms vaikus. (...) Aš renkuosi tą antrą kelią ir per šią kadenciją buvo NPD padidintas, atitinkamai sumažinta mokestinė našta.
Antras svarbus uždavinys, svarstant socialinį modelį, bazinės pensijos perkėlimas arba „Sodros“ subsidijavimas, kuris galėtų būti atliekamas sumažinant darbdavio mokamos įmokos tarifą po 1 proc. per metus. Aš matau galimybę 2017 metais tą 1 proc. punktą sumažinti, atitinkamai pasinaudojant geresnėmis kitų mokesčių įplaukomis į biudžetą dėl geresnio mokesčių administravimo.
– O yra prielaidų netolimoje ateityje mažiau uždirbantiems mažinti GPM?
– Lygiai taip pat, kaip šįmet, mes faktiškai dėl geresnio mokesčių surinkimo, netgi sulaukėme kritikos iš Europos Komisijos, kad neįvedėm papildomų mokesčių ar nedidindami tarifų, atsisakėme dalies GPM, padidindami NPD. Manau, kad geriau surinkdami tuos kitus mokesčius, kiekvienais metais turėtume įvertinti savo galimybes. Tai, kas buvo pasiūlyta Seimui, buvo įvertinta, matant realias perspektyvas, kaip pasiteisina mūsų jau pritaikytos 2015 metais priemonės ir ką jos galėtų duoti.
Tai mes ir pasiūlėme konkretų skaičių, kiek didinti NPD. Seime buvo kitokių pasiūlymų, labiau didinti arba minimalią mėnesinę algą gaunančius asmenis atleisti nuo NPD, kas būtų iš principo neteisinga, mano požiūriu, nes kiekvienas bendruomenės narys – ar jis turtingas, ar ne – turėtų nors kažkiek prisidėti prie bendruomenės gerovės. Tai tą mastą Vyriausybė turėtų kiekvienais metais įvertinti ir galimybę mažinti darbo apmokestinimą kiekvienais metais kiekviena Vyriausybė turi įvertinti. (...) Gyventojų pajamų mokesčio ar NPD keitimą nuo 2017 metų kol kas sunku įvertinti, reikia sulaukti antrojo šių metų pusmečio.
– Pakalbėkime apie valstybės skolą – ministerijos atstovai sako, kad šiemet svarstoma galimybė refinansuoti ankstesnes skolas.
– Išpirkimo (obligacijų JAV doleriais – BNS) idėja, tai, kad ji iškilo į viešą erdvę po to, kai atitinkamus veiksmus padarė latviai, tai nėra įrodymas, kad apie tai nebuvo galvojama. Klausimas nėra paprastas. Plačiojoje erdvėje visiems yra aišku, kad jeigu išsiperki obligacijas, už kurias moki 7 proc. – viskas labai gerai. Mes neturime pamiršti, kad yra obligacijų leidėjas, bet yra ir obligacijų savininkai. Jeigu leidėjas nori dabartinėje palūkanų situacijoje gauti savo naudą, kodėl savininkai turėtų tos naudos atsisakyti? Todėl kiekvienas perfinansavimas turi būti vertinamas pačiais įvairiausiais aspektais. Aišku, kad sumažinti palūkanas iki dabar mokamų 2 proc. nepavyks, nes obligacijų turėtojai nesutiks už tokias kainas atsisakyti obligacijų. Antras dalykas, procedūriniai klausimai – tokiam refinansavimui reikėtų papildomos emisijos, o leisti mažą emisiją brangu, jos sėkmė keltų abejonių.
Pasamprotaukime teoriškai. Norėdami atlikti tam tikrą veiksmą išleistume didesnę emisiją ir turėtume galvoti, kur padėsime likutį, deja, Lietuvos bankui mes mokame neigiamas palūkanas už indėlį, ir tai taip pat turime įvertinti. Mums ir įstatymai dėl racionalumo sumetimų neleidžia laikyti perteklinių išteklių. Tai štai – šie faktoriai yra visą laiką stebimi, sumuojami – neturime stipraus motyvo atlikti tokią operaciją, kaip latviai. Tai nereiškia, kad mes ateityje to nesvarstysime.
– Dėkoju už pokalbį.
