– Ką jūs turėjote omeny, sakydamas, kad Lenkijos ryšiai su JAV yra beverčiai? Ar JAV nėra sutartimi įsipareigojusios ginti Lenkijos agresijos atveju?
– Sausio mėnesį Rusija jau darė didžiulį spaudimą Ukrainai, tačiau NATO neatsiuntė jokio pastiprinimo. Mes turėjome vos dešimt NATO karių, o tai vargu ar galėjo padaryti įspūdį Rusijai. 1939 m. rugsėjį mums saugumą garantavo to meto supergalybė Britanijos imperija. Tačiau kuomet Vokietija įsiveržė – ji mūsų negynė. Kuomet esi Lenkijos užsienio reikalų ministras, turi tikrinti savo sąjungininkus.
Laukti mes negalime, nes esame taip arti Rusijos
– Taigi, Lenkija turi būti pasiruošusi atsilaikyti viena, be NATO arba JAV pagalbos?
– Tikiuosi, kad ne. Tačiau nėra pakankamai gerai turėti garantijas be realių aljanso pajėgumų, kurie padėtų jas išpildyti. Žinome, kad karių perdislokavimas užima laiko. Štai prieš operaciją „Dykumos audra“ amerikiečiams prireikė devynių mėnesių tam, kad būtų sutelktos pajėgos aplink Kuveitą. Prieš įsiveržimą į Iraką prireikė šešių mėnesių. Tiek laukti mes negalime, nes esame taip arti Rusijos.
– Ar yra sudaryti planai netikėtos Rusijos agresijos prieš Lenkiją atveju?
– Taip. Negaliu jų aptarti detaliai. Mes tikimės, kad sąjungininkės įvykdys pažadus, kuomet mums bus sunku – per įsiveržimą, taip pat jos gali įvesti pajėgas į Lenkiją dar prieš prasidedant konfliktui.
– Ar tikitės persilaužimo per ateinantį NATO aukščiausio lygio susitikimą rugsėjį ir NATO pajėgų padidėjimo Lenkijoje?
– Tikiuosi. Tikiuosi, kad vakarų europiečiai jaučia mūsų susirūpinimą. Mes, pavyzdžiui, išsiuntėme brigadą į Afganistaną tam, kad padėtume NATO. Bet dabar mes grįžtame prie pirminės NATO misijos – ginti savo teritoriją, o joje Baltijos šalys ir Lenkija yra labiausiai pažeidžiamos.
Manau, kad mes, Europa, padarėme mažiau negu yra būtina padaryti tam, kad būtų paveiktas Rusijos elgesys.
– Kas vyksta Ukrainoje?
– Kuomet Ukraina iškovojo daug pergalių prieš teroristus, Rusija toliau eskalavo konfliktą ir atsiuntė dar daugiau ginklų separatistams, taip pat savų kadrų į Rytų Ukrainą ir taip peržengė Europos „raudonąsias linijas“.
Atsiminkite, prieš dvi savaites mes pareiškėme, kad Rusija turi atsitraukti nuo sienos, jeigu nori išvengti sankcijų. Vietoje to didžiulės kolonos su ginklais ir tankais peržengė Ukrainos sieną. Ukrainos vyriausybė negali veikti efektyviai susiklosčius tokioms aplinkybėms.
– Kaip Malaizijos lainerio numušimas pakeitė visą situaciją?
– Žinoma, visos aplinkybės turi būt ištirtos, bet akivaizdu, kad vietoj situacijos Rytų Ukrainoje palengvinimo įvyko tragiškas situacijos paaštrėjimas.
– Manote, kad mes galėjome išvengti Rusijos įsikišimo, jeigu praeityje būtume kažką darę kitaip?
– Taip. Manau, kad mes, Europa, padarėme mažiau negu yra būtina padaryti minimaliai tam, kad būtų paveiktas Rusijos elgesys. Jeigu mes būtume išgąsdinę Rusiją praeitais metais, kuomet ji nusprendė įvesti ukrainietiškų prekių boikotą dėl to, kad Ukraina norėjo pasirašyti asociacijos sutartį su ES, jeigu mes būtume parodę solidarumą su Ukraina, tikriausiai, eskalacijos būtų išvengta.
– Jūs daug sykių įspėjote apie grėsmes iš Rusijos.
– Tiesa, kad mes visada turėjome mažiau iliuzijų. Tačiau turėjome tokias pat viltis, kaip ir likusi Europa, kad Rusija artėja prie Europos. Lenkija darė viską, nors ir turėjome savų dvejonių, tam, kad padrąsintume Rusiją žengti teisinga kryptimi.
Mes pradėjome susitaikymo procesą, kuris nebuvo lengvas mums. Tačiau kuomet sienos yra pakeičiamos per prievartą, prisidengiant etninių mažumų gynimo pretekstu, visiems iškyla istorinės konotacijos su nacių Vokietija.
– Likusi Europos dalis lėčiau reaguoja į pasikeitusią geopolitinę situaciją, kodėl?
– Galima būti lėtiems, jeigu gali sau tai leisti, kadangi Vokietija ir kitos šalys yra toliau nuo fronto linijos. Tačiau mes nesuprantame, kodėl yra priešinamasi karinių pajėgumų stiprinimui Rytų Europoje, net jeigu tai atliktų kitos šalys, pavyzdžiui, JAV.
– Teigiate, kad Vokietija tai blokuoja?
– Esmė yra ta, kad didžiulės bazės yra šalyse, kurios jaučiasi saugios, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tuo metu yra nenoras įkurti tokias pat bazes lengvai pažeidžiamose šalyse, tokios kaip Lenkija.
Galima būti lėtiems, jeigu gali sau tai leisti, kadangi Vokietija ir kitos šalys yra toliau nuo fronto linijos. Tačiau mes nesuprantame, kodėl yra priešinamasi karinių pajėgumų stiprinimui Rytų Europoje, net jeigu tai atliktų kitos šalys, pavyzdžiui, JAV.
Jeigu pažiūrėtumėte į žemėlapį, pamatytumėte, kad Europa yra apsupta krizių židinių, kurie tęsiasi nuo Ukrainos iki Kaukazo, Sirijos, Irako, Gazos, Egipto ir Magrebo šalių, Malio, Centrinės Afrikos. Tuo pat metu JAV daugiau nebenori būti pasaulio policininkas.
– Taigi, Europa gali sulaukti daugiau negandų?
– Gali. Dėl to nuolat sakau, kad Europa turėtų susirūpinti savo gynyba. Į pietus nuo mūsų gyvena šimtai milijonų jaunų žmonių, kurie neturi darbo ir gyvenimo sėkmingoje valstybėje perspektyvų. Mes neatradome būdų jiems suteikti gerovės. Dėl šios priežasties jie atkeliaus pas mus kaip pabėgėliai, arba kovos su mumis, o tai jau vyksta dabar.
