– Kaip pakomentuotumėte aktyvias Darbo partijos pastangas stabdyti naujojo socialinio modelio priėmimą reikalaujant visiško sutarimo Trišalėje taryboje ir siejant socialinio modelio klausimą su kiek nepamatuotais rinkiminiais pažadais kelti minimalų mėnesinį atlygį? Ar tai nėra vienos partijos bandymas žūtbūt atkreipti į save dėmesį?
– Darbo partijos atstovų laikysena išties prieštaringa, pirmiausia dėl to, jog Seimo pirmininkė viešai kritikuoja savo partijos deleguotos ministrės inicijuotus įstatymų pakeitimus. Tai rodo, kad šios partijos atstovams greičiausiai svarbiau ne spręsti Lietuvos ekonominės politikos problemas ir ieškoti sutarimo tarp įvairių visuomenės grupių, o viešai išnaudoti socialinio modelio klausimą savo matomumui didinti. Siekis bet kokį svarbesnį ekonominės ar socialinės politikos klausimą sieti su minimalios mėnesinės algos (MMA) padidinimu taip pat yra bandymas pritraukti potencialių rinkėjų dėmesį. Beje, tokie mėginimai buvo aiškiai matomi ir vykstant diskusijoms dėl euro įvedimo, tad savo taktika Darbo partija yra gana nuosekli.
Turėkime galvoje, kad MMA didinimas buvo vienas esminių pastarosios Darbo partijos rinkiminės kampanijos akcentų. Taigi, artėjant naujiems rinkimams, apie tai bus kalbama daugiausiai. Labai gerai, kad rinkiminiai pažadai nėra pamirštami, tačiau reikia kelti klausimą, ar siūlomi MMA didinimo tempai yra pagrįsti ir susieti su vidutinio atlyginimo ir produktyvumo pokyčiais. MMA didinimo siejimas su naujojo socialinio modelio klausimu tik stabdo šios reformos priėmimą ir atideda daugeliui žmonių aktualių problemų, tokių kaip mažas užimtumas ir darbo rinkos nelankstumas, sprendimą.
– Kaip teisingai pastebėjote, socialinės apsaugos ir darbo ministrė, inicijuojanti socialinio modelio projektą, yra būtent Darbo partijos atstovė. Projektą palaiko kiti svarbūs partijos nariai, pavyzdžiui, Darbo partijos frakcijos seniūnas Seime Kęstutis Daukšys. Ar prieštaringa Seimo pirmininkės pozicija rodo principinį susiskaldymą partijos viduje?
– Toks Darbo partijos narių nuomonių skirtumas yra ne tiek partinio susiskaldymo išraiška, kiek sąmoningas bandymas nusitaikyti į skirtingas rinkėjų grupes. Tai, kad šie viešųjų ryšių „pratimai“ naudojami net ir strategiškai svarbių reformų sąskaita, rodo nepajėgumą susitelkti svarbiausių Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos problemų sprendimui.
Naujasis socialinis modelis – vienas svarbiausių ne tik šios Vyriausybės, bet ir viso pastarojo dešimtmečio Lietuvos politinių projektų. Deja, tai ne pirmas atvejis, kai ryžtingų sprendimų reikalaujančios reformos ilgam įstringa politinių Seimo žaidimų pinklėse.
Šiandien labai trūksta politinės lyderystės pristatant visuomenei reformų poreikį, argumentuojant partijos poziciją, sklaidant nepagrįstas žmonių baimes.
Nes trūksta politinio sutarimo dėl svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų sprendimų ne tik tarp valdančių partijų, bet ir pačių partijų viduje. Norėčiau pastebėti, kad LSDP bei TS/LKD frakcijų nariai Seime dėl naujojo socialinio modelio iniciatyvų taip pat balsuoja skirtingai. Keista, kai dalis LSDP frakcijos narių balsuoja kitaip, nei premjeras. Toks sutarimo dėl esminių ekonomikos augimui reikalingų reformų nebuvimas rodo politinės lyderystės trūkumą, nenorą ir nepajėgumą vykdyti įrodymais ir kitų šalių praktika grindžiamą politiką. Beje, pastarąją, kaip gerąją praktiką, rekomenduoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, į kurią taip siekia įstoti ir Lietuva.
Deja, sutarimo ir lyderystės trūkumas yra įprastas Lietuvos politikoje – jis trukdė įgyvendinti reformas ir daugeliui ankstesnių Vyriausybių, įskaitant XV vyriausybę, kuriai vadovavo Andrius Kubilius.
– Dažnai bandoma pabrėžti, kad naujojo socialinio modelio projektas – nepopuliarus sprendimas, atkreipiant dėmesį į tariamai labai priešišką visuomenės poziciją. Tai galėtų paaiškinti populistinių partijų nenorą šio klausimo imtis artėjant rinkimams. Kita vertus, aktyvus socialinio modelio projekto palaikymas nei kiek nemažina premjero ir LSDP reitingų. Galbūt piešiama visuomenės priešprieša yra smarkiai perdėta?
– Sunku spręsti apie naujojo socialinio modelio populiarumą, nes su juo turbūt net ne visi Seimo nariai yra gerai susipažinę, tad ką kalbėti apie rinkėjus. Šiandien labai trūksta politinės lyderystės pristatant visuomenei reformų poreikį, argumentuojant partijos poziciją, sklaidant nepagrįstas žmonių baimes. Nors buvo daryta apklausų, vis dar sudėtinga vertinti Lietuvos žmonių nuostatas siūlomo modelio atžvilgiu ir suprasti, ar jie gerai informuoti.
Tikėtina, kad Darbo partija ir kitos partijos viešai išsako nuomones, kurios grindžiamos tik numanoma orientacija į savo rinkėjų nuostatas. Tokioje situacijoje labiausiai tikėtina politinio proceso baigtis – valdančiųjų politinio matomumo palaikymas ir status quo, reiškiantis nesugebėjimą imtis reformų.
– Ar Lietuvos Seimas apskritai dar yra pajėgus savarankiškai priimti didelės reikšmės, sudėtingus politinius sprendimus? Stebint socialinio modelio situaciją Seime susidaro įspūdis, kad Seimo nariai bando slėptis už socialinių partnerių nugarų, palikdami pastariesiems visą atsakomybę už vieną iš svarbiausių ir sunkiausių pastarojo dešimtmečio politinių sprendimų.
– Nesugebėjimas imtis reformų – ypač, kai joms reikia įstatymų pakeitimo Seime, yra įprastas Lietuvos politinio gyvenimo bruožas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Tiesa, Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išskirtinė, daugelyje šalių sėkmingos struktūrinės reformos yra išimtis, o ne taisyklė.
Tačiau Lietuvoje tokią kapanojimosi politiką papildomai stiprina politinė fragmentacija ir partinis susipriešinimas, kuris apriboja galimybes pasiekti platesnius politinius susitarimus net ir svarbiais ekonominės politikos klausimais. Žinoma, artėjant Seimo rinkimams paskatos imtis reformų tik mažėja. Jas mažina ir auganti ekonomika, kuri silpnina suvokiamą poreikį imtis rimtesnių permainų.
Deja, kaip rodo Lietuvos patirtis, krizė taip pat nebūtinai mobilizuoja politikus reformoms, nes paprastai pritrūksta nuoseklumo, šviečiamojo darbo, savo partijos ar koalicijos partnerių, opozicijos įtikinėjimo. Kitaip sakant, trūksta politinės lyderystės ir strateginio Lietuvos situacijos suvokimo.
