Penktadienį paviešintoje Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento ataskaitoje pirmąkart konkrečiai įvardijama, kad prieš Lietuvą agresyviausiai veikia Rusijos ir Baltarusijos specialiosios tarnybos. Užsienio žvalgyba vis aktyviau skverbiasi į elektroninę erdvę – Lietuvoje aptikta užsienyje sukurta šnipinėjimo programa.
Spėjama, kad kibernetinių atakų ateityje bus vis daugiau, toliau bus periodiškai rengiamos informacinės provokacijos, kurios pamažu formuoja kritišką viešąją nuomonę apie Lietuvos ir Europos vykdomą politiką.
Saugumo departamentas prognozuoja, kad Lietuvai pradėjus pirmininkauti ES Tarybai, dar labiau sustiprės Rusijos saugumo veikla.
Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė sako, kad dėl kibernetinių atakų pagrindiniai akmenys lekia į Vidaus reikalų ministerijos daržą.
– Ar Lietuva pasirengusi atremti kibernetines atakas, nes jeigu už tai atsakingos keturios ministerijos, tai čia kaip su tuo vaiku, kuris turi daug auklių?
– Na, žiūrint kokios atakos. Tokios kaip buvo prieš „Delfi“, mažo intensyvumo, jas valstybės institucijų serveriai, infrastruktūra, bent jau pagrindinių, kurios labiausiai yra apsaugotos, atlaikytų. Tačiau didesnio mąsto, pačias didžiausias, kokios tik yra įmanomos, tai, žinoma, turbūt nėra valstybės, kuri sakytų, kad jie yra pasiruošę [atlaikyti]. Šiandien kibernetinis saugumas tampa XXI amžiaus grėsme numeris 1. Ir mes esame tos pradžios liudininkai.
Aš čia galiu pasakyti labai atvirai, kad pagrindiniai akmenys lekia į Vidaus reikalų ministerijos daržą.
– Gerai, bet, jeigu mes galvotume apie tai, kad galima iš rikiuotės išvesti, tarkim, visą Lietuvos energetiką, nes elektrinės valdomos kompiuteriais, oro uostą, sutrikdyti jo darbą, bet kokio transporto, traukinių taip pat, kad gali būti tokiu būdu vagiama konfidenciali informacija iš ministerijų, ir apie tai niekas nieko nežinos, aš sužinau, kad per metus įvyksta maždaug 20 tūkstančių kibernetinių atakų prieš Lietuvą. Ir visa tai tiria tik 4 žmonės. Tai ar ne per mažai?
– Ne vien 4, gal tik vienoje institucijoje. Iš tikrųjų yra labai stipriai pažengę darbai, susiję su kibernetiniu saugumu. Bet yra, kaip paaiškėjo, didelė problema – koordinavimo problema. Ir aš čia galiu pasakyti labai atvirai, kad pagrindiniai akmenys lekia į Vidaus reikalų ministerijos daržą. Tą darbą koordinuoti turi VRM, tačiau nė vienas ministerijos vadovas net neatėjo į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdį.
– Tai gal nepakvietėte?
– Su pačiu ministru kalbėjo komiteto pirmininkas. Ir viceministras Algimantas Juocevičius, berods, jis yra atsakingas už šitą sritį, bet nežinau, gal žmogus net kompiuteriu nemoka dirbti, gal kokios nors problemos yra toje srityje. Bet neatrodo, kad jis būtų tas politinis lyderis, kuris būtų ta politinė galva, kuri imtų į savo rankas, tiesiog suburtų ne tik valstybės institucijas, bet čia jau reikia suburti ir privatų sektorių, kuris turi ir patirties, ir galų gale, tai yra ta pati valstybė. Reikia visus burti į vieną komandą. Turi būti suburta taryba, kuriai vadovauti turi būtent VRM. Kitas labai svarbus klausimas – kooperuotis su ES, su NATO, ir kartu kelti tą klausimą tose institucijose, kad sukurtume bendrus pajėgumus pagalbai, jeigu tokios žiaurios atakos, apie kurias Jūs kalbate, atsitiktų vienai ar kitai narei.
– O ar galima pasakyti, kas dabar gana plačiai yra svarstoma, kad šių savaičių kiberentinė ataka parodė, jog tai įspėjimas prieš Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai? Ar tai sietina?
– Aš neturiu tokių tiesioginių duomenų. Nuo 2009 metų pradėjo augti kibernetinių atakų skaičius Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, beje, ir tai nėra susiję su pirmininkavimu. Šių metų prognozės – iki birželio pradžios kibernetinių atakų yra tiek, kad, jeigu jos tokiu intensyvumu vyks iki metų pabaigos, tai bus maždaug praėjusių metų lygis arba vos vos daugiau. Taigi, nėra kažkokio specialaus piko prieš pirmininkavimą.
– Na, bet iš kitos pusės, bandoma ir žiniasklaidoje sakyti, jog nieko čia neatsitiko, tiesiog buvo tokia nedidelė „atakytė“, ir nereikia per daug reaguoti. Ar galima susieti, kad viskas vienose rankose: ir ataka, ir tokio pobūdžio komentarų skleidimas?
– Visko gali būti, man irgi tokia mintis kilo. Šiaip jau lietuviai dideli skeptikai ir visada randasi kitokia nuomonė, bet informacinės atakos, kibernetinės atakos yra vieno lizdo paukščiai ir jos yra labai susijusios. Dažniausiai yra atakuojama žiniasklaida. Jeigu būtų dideli kibernetiniai karai, tai akivaizdu, kad būtų stengiamasi „atjungti“ visuomenę nuo informacijos. Nebuvo kibernetinių dalykų Sausio 13-ąją, bet irgi bandė paimti televiziją, taip, kaip Leninas bandė paimti paštą ir telegrafą. Čia iš esmės nieko naujo, tik technologijos pažengė.
– Jūs užsiminėte apie informacinius karus, kurie pasaulyje jau gerokiai seniau kariaujami nei kibernetiniai. Bet ar Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete buvo aptariama, kaip dažnai Lietuva su jais susiduria?
– Žinote, aš labai atvirai pasakysiu, kibernetinio saugumo srityje mes esame toliau pažengę: bent jau yra struktūros, bent jau yra žmonės, bent jau daugmaž aiškios yra tos grėsmės. O informaciniai karai vyksta nuolat. Lietuva ypač susiduria su tuo. Aš labai drąsiai galiu pasakyti, pavyzdžiui Visagino AE projektas, tai akivaizdu, kad buvo ir tebevyksta informacinis karas su kaimynine valstybe, kad Lietuva tos atominės apskritai nepasistatytų. Galų gale tos institucijos, kurios už tai atsakingos, mums ne kartą yra pateikę informaciją Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kokios ambasados ir kokiais būdais daro įtaką mūsų viešajai erdvei, kad žmonės galvotų būtent taip.
– Jūs sakėte, kad jums buvo pateiktos ambasados, kurios tuo užsiiminėja, ar Jūs galite pasakyti, kokių šalių tai ambasados?
– Taip, Rusijos Federacijos.
– O ar tada galima būtų manyti, sieti, jeigu nėra konkrečių faktų, kad ir kibernetinės atakos ir informaciniai karai gali būti tos pačios valstybės interesas?
– Taip, žinoma, tai yra susiję dalykai, ir karas kompleksinis.
