Ne tik dėl „Tūlos“. Bet ir dėl J.Andropovo laikų nykybę atskleidusio romano „Bilė ir kiti“, švelnaus liūdesio kupino personažų karnavalo „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, bastūniškojo romano „Glisono kilpa“ ir kitų skersgatviuose, kavinėse, miesto užuovėjose išvaikščiotų istorijų.
R.Kunčinienė atlaikė mano pataikavimą ir sutiko prisiminti J.Kunčiną.
Jis turėjo minią gerbėjų, bet neturėjo bendrininkų.
– J.Kunčinas yra parašęs tokią trumpą esė „Akių atmintis“, kurioje skaitytojus eilinįsyk stulbina savo nuostabiu gebėjimu prisiminti net smulkmenas – ir apie žmones, ir apie miestą. Bet atrodo, kad mūsų atminties akys, jei ir žiūri į patį J.Kunčiną, tai lyg prisimerkusios, lyg žvairuodamos. Ar jums taip neatrodo?
– Atrodo. Šitas žmogus buvo tikrų tikriausias akibrokštas, rakštis, išsišokėlis, nepatogumas. Jis turėjo minią gerbėjų, bet neturėjo bendrininkų. Taigi atminties akys... jos tampa plačios ir blizgančios, kai žiūri į J.Kunčino kūrinį. Tai dėkingoji atmintis. Ir labai patvari.
– O koks jums jis dabar dažniausiai iškyla? Kokį matote savo atminties akimis?
– Visokį. Esu mačiusi jį ir pavargusį, ir piktą, ir liūdną, ir labai stiprų. Tokį ir iki šiol prisimenu. Bet labiausiai – atsipalaidavusį valtyje, atėjusį pasitikti po darbo, laukiantį Štutgarto, Miuncheno, Berlyno stotyse, entuziastingai lekiantį per Alytaus šilą – tiek visko reikia parodyti – netikėtų lomų, rėvų, žolynų. Ilgiuosi jo tokio.
– „Viešasis Kunčinas“, Kunčinas-legenda pirmiausia siejamas su bohemišku bastūno gyvenimu, ir tuo jis pirmiausia traukia ir žavi skaitytojus. Tačiau, jei neklystu, jis ne tik užsidarydavo visiškoje tyloje rašyti, bet ir buvo konservatoriškų, krikščioniškų pažiūrų, o tai lyg ir prieštarauja laisvai bastūno dvasiai. Kaip tai jame derėjo?
– Jurgis augo pedagogų šeimoje. Tėvai auklėjo vaikus ne tik su meile, bet ir griežtai. Saugau mamos ir tėvo rašytą vaikų dienoraštį. Nelengvai sekėsi valdyti tris pamečiui gimusius judrius berniukus. Jurgis buvo vyriausias, todėl ir reikalavimai jam – didžiausi.
Jurgis augo pedagogų šeimoje. Tėvai auklėjo vaikus ne tik su meile, bet ir griežtai.
Yra išlikusi dienoraštyje tėvo vaikams nustatyta beveik kariška dienotvarkė – kada gulti, kada kelti. Atsigulus jokių kalbų, juokų ir išdykavimų, valgyti tik močiutės nustatytu laiku, Jurgis turi neužmiršti lavinti dešinę ranką (iš prigimties buvo kairiarankis) ir taip toliau. Paskutinis punktas skelbia – abu turi mokytis pas Moniką valytis savo batus. Tėčio surašyti įpareigojimai patvirtinti vaikų parašais – Jurgis, Algis (Jurgiui – 5 metai, Algis dar jaunesnis).
O Jurgis buvo vietoje nenustygstantis, turėjo neramią dvasią ir turbūt viso pasaulio smalsumą. Dar tėvas rašo apie jį gąsdinantį tiesiog liguistą Jurgio poreikį skaityti ir kartu skundžiasi, kad nėra elektros, o žibalo sunku gauti. Manau, kad Jurgio konservatyvumas, begalinis susikaupimas darbui, metodiškumas – iš tėčio. O laisvamaniškumas – iš mamos, nuostabiai lengvai bendraujančios mokytojos, kurią dar iki šiol mena vyresnysis Alytus. Ir nepakartojamas humoro jausmas taip pat jos dovana.
– Savo kūriniuose jis palikęs begales istorijų ir net neabejoju, kad nespėjo jų visų išguldyti. Ar dalindavosi šiomis istorijomis su jumis, ar viską palikdavo „literatūrai“?
– Kartais atrodydavo, tarsi jo personažai persikelia į mūsų aplinką. Arba aplinka virsta literatūra. Iš Jurgio laikų mano žodyne nenyksta žodis personažas. Kai kas nors patraukia akį – asmuo ar situacija, pirma mintis – Jurgiui papasakoti. Iš tiesų nepaprasta Jurgio atmintis kaupė viską. Jis galėjo išvardyti, kur vyko olimpinės žaidynės nuo 1896 metų, kas ir už ką gavo aukso medalius, ir pats nustebdavo, jeigu kokia smulkmena išpuldavo iš galvos. Gerai išmanė geografiją, istoriją, miestų architektūrą. Labai mėgo bendrauti su žmonėmis.
Visa tai tapdavo istorijų dalimi. O tos istorijos – jo dalimi. Jos tarsi asmeninės patirties ir aplinkos sinkretizacija.
Visa tai tapdavo istorijų dalimi. O tos istorijos – jo dalimi. Jos tarsi asmeninės patirties ir aplinkos sinkretizacija.
Būta įvairių kuriozinių situacijų. Kažkada viename iš laikraščių buvo išspausdinta jo humoristinė istorija apie tai, kaip du linksmi bičiuliai geria lyg ir ant savo trečio bičiulio kapo (tiksliai fabulos neatsimenu), išgėrę suminga ten pat krūmuose, stoja naktis. Per kapines grįžtanti namo moteriškė sumano pritūpti ir vienas iš miegalių pabunda nuo šiltos srovelės, šoka išsigandęs, mirtinai išgąsdina moteriškę ir taip toliau.
Po kiek laiko į mūsų namus atėjo laiškas, adresuotas Jurgiui K. Laiške Jurgiui grasinama teismais, kad šis iškreipęs istoriją ir pažeidęs autorės orumą. Ji ėjusi ne per tas kapines ir apskritai viskas buvo atvirkščiai. Kvatojomės tada iki ašarų. Jurgis sakydavo: viskas, daugiau laikraščiams jokios literatūros neduosiu, žmonės mano apsakymus vadina straipsniais ir teismais grasina.
O Tūlos istorija buvo mūsų namų ir abipusio ilgo pasitikėjimo dalis dar iki jai tampant literatūra. Kaip ir Auroros istorija, Nabelės istorija ir kitos ypatingos istorijos.
– Kaip jums pačiai atrodo, kokius svarbiausius dalykus J.Kunčinas norėjo išsakyti, paslėptus po tuo nenutrūkstamu istorijų srautu?
– Gal Jurgis nesupyks, jei pasakysiu – pirmiausia jis tiesiog norėjo kalbėti. Ne plepėti, ne pliaukšti, o pasakoti, dalintis visom stebėtinom patirtim ir ypatingom būsenom. Tarsi stengdavosi pramušti nepasitikėjimą, prijaukinti priešišką aplinką, pralinksminti arba sugraudinti, lyg ir paaiškinti – visi mes tokie, todėl neteiskit. Be to, buvo puikus stiliaus žinovas, mėgavosi tekstu, jo struktūra. Jį svaigino žodis.
 |
| Romualdo Rakausko nuotr./Rašytojas Jurgis Kunčinas Alytuje, 1993. Iš ciklo „Įkvėpimo žemė“ (1983–1993). |
– Skaitant interviu su J.Kunčinu pasirodė, kad jis buvo vienas iš tų rašytojų, kurio neerzindavo klausimai, kiek jo kūriniai yra autobiografiški ir kiek realūs yra jo veikėjai. Tad gal ir jūsų nesuerzins klausimas, ar esate save atpažinusi jo kūriniuose?
– Nelaukdavo Jurgis, kol atpažinsiu, pats parodydavo. Dažniausiai tai būdavo, sakykim, pakraščių personažai.
Yra tokia novelė „Mano moteris – lapė“. Jis prasideda taip: „...gerai, slinkis arčiau, putpele, ir klausyk“. O baigiasi: „Štai ir viskas. Kartoju: tik neieškok jokių moralų ir perkeltinių prasmių. Viskas buvo taip, kaip čia pasakoju. Viskas iš gyvenimo čia. Ir truputėlį – iš mirties. Netiki? Tai paprasta, kad ir niūri, o pagalvojus – ne tokia jau reta istorija. Miegi, paukštuk? Miegok, miegok...“.
Ne viena tokia novelė, kai istoriją jis tarsi pasakoja man. Jis taip ir gyvenime mane vadino – putpele. Ir istorijos šios tarsi prieš miegą girdėtos. Pasakoja, lyg juokauja, o po kiek laiko rodo jau užrašytą.
– Viename interviu esate citavusi J.Kunčino žodžius: „Einu namo ir jaučiuosi beveik laimingas: namie Pranciškus, namie Rasa, namai šilti. Ko daugiau reikia?“. A.Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas apie J.Kunčiną taip ir buvo pavadintas – „Beveik laimingas“. Kaip jūs gyvendama su juo supratote šiuos žodžius ir kaip suprantate dabar?
– Ta prasme Jurgis buvo sąžiningas. Kaip, beje, ir daugeliu kitų prasmių. Ir... kas galėtų patvirtinti esąs absoliučiai laimingas.
– Iš minėto dokumentinio filmo labai įsiminė jūsų, jei taip galima sakyti, „filosofiškas“ požiūris į gyvenimą su rašytoju: „Aš niekada nemaniau, kad Jurgis turi būti pririštas prie manęs. Atseit, mano sutuoktinis – mano daiktas. Galbūt Jurgis tam mane rengė. Nuo pirmų mūsų pažinties dienų aš tą suvokiau, kad taip bus, o ne kitaip“. Bet ar visada pavykdavo išlaikyti tokį „filosofišką“ žvilgsnį?
– Tai greičiau pragmatiškas žvilgsnis. Taip tik ir galėjai kartu gyventi, jei kartu negyventi negalėjai.
– Ar kartais nekildavo pyktis pasirodžius, kad literatūra jam svarbiau nei artimieji?
– Ne, niekada. Tikrai. O ir nebuvo svarbiau. Galbūt būtų pikta, jeigu prioritetu taptų futbolas ar žvejyba. Nežinau. Nepatyriau. O visa literatūra vyko šalia, kažkaip kasdieniškai.
– Galbūt esate galvojusi, kaip jūsų gyvenimą pakeitė tas nutikimas „Neringos“ restorane, kai prie jūsų priėjo nepažįstamas pilietis ir pasakė „Išsisek tuos auskarus“?
– Galvojau. Ačiū likimui už jį.
15min.lt naujienas apie literatūrą rasite ir „Facebook“ profilyje. Junkitės!
