Iš Robo Beckerio pjesės „Urvinis žmogus“ sužinojau, kad vyrai prekybos centre stengiasi kuo greičiau „nušauti“ marškinėlius, o moterys drabužius renkasi lyg derliaus rinkėjos. Net intymiame gyvenime esame urviniai – vyrai orgazmus medžioja, o moterys – renka. Prieš dešimt metų D.Kazlausko ir K.Smorigino spektaklis buvo tai, kas skatina ištarti: „Po galais, visa tai yra tiesa“.
Šią komediją galima pavadinti komerciškai sėkmingiausiu Lietuvos spektakliu. Po „Urvinio žmogaus“ sėkmės Lietuvoje ėmė kurti komedijos teatrai, tiesa, daugelis jų spektaklių nė iš tolo nepriminė „Urvinio žmogaus“ subtilaus humoro.
Dabar mieste galima pamatyti „Urvinio žmogaus“ plakatą, šalia kurio vėl puikuojasi žodis „premjera“. Atėjus į „Niujorko“ klubą, kuriame atsinaujinęs spektaklis rodomas jau šį šeštadienį, pirmiausiai žvilgsnį patraukia balta storos Veneros figūrėlė juodos scenos fone. Spektaklio režisierius D.Kazlauskas stipriu balsu aiškino komandai, kaip reguliuoti garsą. Jis atrodė kupinas energijos.
15min.lt interviu su režisieriumi D.Kazlausku – apie tai, kaip išmokti juoktis neįžeidžiant kito žmogaus.
– Kai spektaklis „Urvinis žmogus“ pirmąsyk parodytas Lietuvos scenoje, tai buvo bene pirmoji tokia komedija, kur buvo galima pasijuokti iš vyrų, moterų ir savęs. Vėliau lengvo žanro spektaklių, kuriuose parodijuojami žmonių santykiai, atsirado daugybė. Kuo naujasis „Urvinis žmogus“ iš jų išsiskirs?
– Tiesiog taip jau nutiko, kad „Urvinis žmogus“ prieš dešimtmetį buvo visai naujas reiškinys. Vien jau į vieną krūvą sukviesti mane ir Kostą Smoriginą buvo geras ėjimas. Visa komanda buvo puiki – ir spektaklio dailininkas Vytenis Lingys, muziką ir scenografiją kūręs Ignas Juzokas. Visi prisidėjo prie to, kad rezultatas pranoko lūkesčius. „Urvinis žmogus“ buvo visai naujas reiškinys ir tas reiškinys įgavo pagreitį. Atsirado supratusių, kad galime būti laisvesni ir drąsesni. Tai buvo akstinas atidaryti duris.
„Urvinis žmogus“ buvo visai naujas reiškinys ir tas reiškinys įgavo pagreitį. Atsirado supratusių, kad galime būti laisvesni ir drąsesni. Tai buvo akstinas atidaryti duris.
Tiesa, kai atsidaro durys, tai prieina ir gerų, ir blogų dalykų. Žmonės linkę siekti lengvesnio kelio ir kai kurie ėmė kurti blogo skonio spektaklius.
Iš esmės, komedijos žanras yra sunkus. Ne kiekvienas gali suvaidinti komediją. Parodyti meistriškumą per komediją – tai tiesiausias kelias į populiarumą. Gražus, pozityvus kelias.
Komedija yra puikiausia forma kalbėti apie labai rimtus dalykus. Tik per humorą mes galime priimti tai, ko nenorime pripažinti, bet tenka pripažinti.
Pasijuokti iš to, kaip gyvename. Tik tai reikia daryti labai tolerantiškai, be jokio priekaištų skonio.
– Ir pačią temą – vyrų ir moterų santykius pateikti nebanaliai yra labai sudėtinga?
– Čia kalbėjau iš esmės, ne apie vyrų ir moterų santykius. Nesakyčiau, kad kalbėti apie vyrų ir moterų santykius yra labai rimtas dalykas. Tačiau tai yra kasdienybė, su kuria kasdien susiduriama.
Tai kiekvienam sava tema. Aišku, esame skirtingi, tačiau tam tikri dalykai mus susistemina į statistinį vienetą. Nors ir teigtume esantys išskirtiniai, vis tiek patenkame į tam tikrą žmonių grupę.
Štai šiame spektaklyje save galės atpažinti daugmaž aštuoniasdešimt procentų žmonių. Žinoma, yra dvidešimt procentų, kurie gyvena kitaip, tačiau net jei ir yra tas neatitikimas, vis tiek galima šyptelėti, nes supranti, apie ką kalba. Tiesiog pjesės autorius Robas Beckeris sukondensavo tai, kas būdinga vyrų ir moterų santykiuose.
Svarbus atpažįstamumas. Mes, kūrėjai, dažnai norime kalbėti išskirtinai, tačiau šiuo atveju išskirtinumas yra ne pliusas, o minusas.
– Norite pasakyti, kad tokioje pjesėje ypač svarbus pastabumas ir taiklumas?
– Svarbus atpažįstamumas. Mes, kūrėjai, dažnai norime kalbėti išskirtinai, tačiau šiuo atveju išskirtinumas yra ne pliusas, o minusas. Reikia kalbėti plačiau, suprantamiau ir atpažįstamiau.
– Minėjote, kad sunku kalbėti neįžeidžiant. Gal žmonės čia gali ir pasimokyti iš aktorių, kurie šaiposi iš kitos lyties, tačiau nėra už žodžių besislepiančio žeminimo.
– Kaip galima žiūrėti priešiškai į tai, kas mums yra duotybė, prigimtiniai dalykai. Kaip tik turėtume didžiuotis, kad mes, vyrai ir moterys, esame skirtingi, o ne tą išskirtinumą žeminti. Turime rasti tokių būdų, kaip, nepažeisdami privataus atstumo, galime vienas kitą mylėti.
– Prieš dešimt metų pats suvaidinote šį spektaklį. Ar paties santykiai su moterimis pasikeitė, ar tapote tolerantiškesnis?
– Pasakysiu kitaip. Nesu iš tų aštuoniasdešimties procentų, šioje situacijoje esu daugiau stebėtojas, o ne dalyvis. Man asmeniškai tai nebuvo aktualu nei praeityje, nei dabar, nei rūpės ateityje.
Tačiau aplink matau, kad yra tokių porų, kai žmonės vienas su kitu gyvena ir vienas kito negirdi. Tokių daug, nes girdėti savo partnerį yra labai sudėtinga, nes turi nuslopinti savo ego.
Kiekvienas yra linkęs imti sau. O juk meilės formulė labai paprasta – daryk, kad tavo partneriui būtų kuo geriau. Tačiau daryti tai kasdien jau yra sunkus darbas. Dėl to tiek daug priešpriešų tarp lyčių, dėl to tiek skyrybų. Yra dalykų, kurių nesinori pripažinti, nes saugai savimeilę.
Šis spektaklis yra pasiūlymas – išgirskime, kalbėkime vienas su kitu. Visų problemų sprendimas yra kalbėtis. Ne įžeidinėti, o paviešinti problemą.
– Bet koks dialogas įmanomas tarp vyro, kuris nori skaityti laikraštį ir tarp moters, kuri nenori viena tvarkyti kambarių?
– Matote, yra bendri interesai ir ne bendri interesai. Šeima yra valstybė, kurioje mes susitariame, kaip gyvensime. Čia kalbu apie nerašytas taisykles, nors šiais laikais kai kurie pasirašo ir vestuvių sutartis. Aš esu dar to raugo, kad žodis man yra daugiau negu sutartis.
Kai šiukšlių kibiras pilnas, jas reikia išnešti. Tu negalvoji – pamatei, kad kibiras pilnas, ir išneši. Užuot priekaištavęs kitam. Negi rankos nudžius, jei pats išneši.
– Būna, kad žmonės prisiskaito psichologinių teorijų apie vyrų ir moterų skirtumus ir taip ima pateisinti savo elgesį. Pavyzdžiui, sako: „Aš esu vyras, natūralu, kad padėjau triusikus ant stalo“.
– Žinoma, jeigu tavo antroji pusė nieko prieš, tai gali ir „trauzus“ ant stalo pasidėti. Bet prieš padėdamas aš užduočiau klausimą, ar ji nieko prieš. Jei jai tai nepatinka, o tau vis tiek patinka, tai jau pirma egoizmo stadija.
– Jei žiūrėtume giliau, tai pamatytume, kad šis spektaklis kelia fundamentalią problemą – kaip mums su vienas kitu sutarti?
– Taip, apie tai kalbama humoro forma. Tačiau yra toks parodoksalus dalykas, kad trys žmonės, kurie žiūri į tą patį vaizdą, visi mato skirtingai. Viskas priklauso nuo santykio, su kuriuo ateini.
Anksčiau mus prievarta versdavo ką nors žiūrėti. Dabar gyvename gerais laikais, nes galime pasirinkti, kur eiti ir kam atiduoti savo pinigus.
Jeigu norėsi, atrasi šį tą gilesnio. Žiūrovai irgi turi savo pareigų.
– Tie, kurie eina į rimtus spektaklius, tai suvokia. Tačiau einantys į lengvesnio žanro spektaklį dažnai tenori atsipalaiduoti.
– Čia vėl yra ta pati santykių abėcėlė. Visur yra santykiai – tarp vyrų ir moterų, tarp kolegų, tarp žiūrovų ir kūrėjų.
Anksčiau mus prievarta versdavo ką nors žiūrėti. Tada santykis iš esmės blogas, nes esi priverstas ateiti. Dabar gyvename gerais laikais, nes galime pasirinkti, kur eiti ir kam atiduoti savo pinigus. Vadinasi, turi vertinti kito žmogaus darbą. Jis gali tau nepatikti, bet negali dėl to žmogaus įžeidinėti.
Gali sakyti – spektaklis nepavyko. Bet nepradedi įžeidinėti, kad tai šūdas, nes fejerverkų nebuvo.Kodėl anekdoto nepasakėt riebesnio. Aš juk užmokėjau, dabar man pašok. Man nepatiko, kaip pašokai. Man nepatiko to aktoriaus veidas, grąžinkit pinigus.
Tai vėl apie pagarbą. Dėl to ir sakau – ko atėjai, tą ir gausi. Atėjai geros nuotaikos – išeisi geros nuotaikos. Atėjai blogos nuotaikos – būna, kad žmonės išeina geros nuotaikos. Bet jei nuotaika labai smarkiai bloga, tai niekas tau nepadės.
Jei žiūrėtume pozityviai, visur mažiau būtų problemų.
– Grįžkime prie spektaklio – ar pjesė bus pritaikyta prie šių dienų realijų?
– Tai, kas svarbiausia, buvo praeityje, yra dabar ir bus ateity. Tačiau šiek tiek pakeitėme. Prieš dešimt metų žmogaus gyvenime dar nebuvo tiek interneto. Juk tai yra šiuolaikinis urvinis žmogus, su išmaniuoju telefonu.
– Prieš dešimtį metų pats vaidinote spektaklį. Gal ir dabar bent sykį suvaidinsite.
– Ne. Vaidins du aktoriai. Darius Meškauskas „urvinį“ vaidina jau pora metų. Giedrius Savickas yra naujas aktorius. Manau, kad Giedriaus talentui atskleisti jau seniai reikėjo tokio spektaklio. Giedrius turi gebėjimą dieną paversti švente. Galiu pažadėti, kad tai bus tikrai gyvas spektaklis.
Komedija pelnė pasaulinį populiarumą
Komedija „Urvinis žmogus“ pastatyta daugiau kaip 40-yje pasaulio šalių, nuo Islandijos iki Australijos. Spektaklį jau matė apie 5 mln. žiūrovų.
Brodvėjuje „Urvinis žmogus“ debiutavo 1995 metais, buvo parodytas daugiau kaip 700 kartų ir tapo ilgiausiai rodytu vieno aktoriaus spektakliu per visą Brodvėjaus istoriją.
Niujorke yra „Urvinio gatvė“: 1996 metais tuometinis miesto meras Rudolphas Giulianis paskelbė, kad tokiu pavadinimu (angl. Caveman Way) perkrikštijama didžiausio JAV miesto Vakarų 44-oji gatvė, kurioje stovi šį spektaklį rodęs teatras „Helen Hayes Theater“.
Lietuvoje šis spektaklis pirmąsyk suvaidintas 2005 metų sausį. „Urvinis žmogus“ keliavo po visą Lietuvą, per sezoną suvaidinta po maždaug 100 spektaklių. „Urvinį“ vaidino garsūs Lietuvos aktoriai Dainius Kazlauskas, Kostas Smoriginas, Darius Meškauskas, Vaidotas Martinaitis.
