– „Planas B“ – netradicinis, tačiau be galo šmaikštus spektaklis, kuriame remiatės danų dailininko Herlufo Bidstrupo karikatūromis. Kodėl nusprendėte remtis būtent jomis? Kuo jos patraukė jūsų dėmesį? Kaip atsirado šis spektaklis?
– Visa spektaklio atsiradimo istorija yra tokia: mano galvoje seniai buvo idėja apie patį Bidstrupą ir spektaklį, statomą pagal jo karikatūras. Spektaklį, kuris bus arba be teksto ir su daug veiksmo, arba su kažkokiu fantastiniu tekstu, kaip ir gavosi šiuo atveju, bei su muzika, gyvu orkestru.
Galvojau – o kada, jei ne dabar Bidstrupui iššauti
Idėją nešiojausi kokius 5 metus savo galvoje. Tada pamačiau tą knygą, prisiminiau ją iš vaikystės ir pagalvojau – va, koks būtų fainas spektaklis.
Norėjau, kad spektaklį kurtų labai jauni aktoriai, nes ši medžiaga yra komiška, joje užkoduota energija, juokas ir smagumas. Tada ji sukosi mano galvoje ir tiesiog laukė savo šanso, savo aplinkybių.
Taip sutapo, kad prieš gaunant pasiūlymą iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kaip tik tuo metu turėjau pasiūlymą keliauti į Rusiją ir ten režisuoti operą, kurioje taip pat būtų orkestras, taip pat būtų muzikinis spektaklis pagal tam tikrą labai gerą medžiagą.
Tuo pat metu gavau pasiūlymą iš akademijos: sako, yra akademijos 80-metis, reikia padaryti kažką įdomaus, grandioziško. Man galvoje susidėjo norimos detalės: orkestras, didelis kolektyvas, jauna energija, ir taip pasirinkau Lietuvą. Galvojau – o kada, jei ne dabar Bidstrupui iššauti. Supratau, kad tai darys labai jauni, tik antro kurso studentai. Dėl to kažkiek baiminausi.
Pirmasis dalykas, kurį gauni atėjęs mokytis aktorinio meno, yra tai, jog pasako, kad tu nieko nežinai, ir turi priimti tas taisykles, kad tu nieko nežinosi ketverius metus. Tik taip tu galėsi įgauti kažką naujo. Jei atėjai mokytis, vadinasi, tu nieko nežinai.
Aišku, sunku dirbti su žmonėmis, kurie dar nieko nežino. Tačiau rezultatu esu tikrai patenkintas ir ypač po šitų jau pakartotinų rodymų, kur tiesiog matau, kaip jie paaugę, patobulėję. Labai įdomu, kaip pats spektaklis toliau vystysis.
Senos mokyklos yda ta, kad ketverius metus žmonės yra obliuojami pagal vieną kurpalių, ir, jei jie nepatenka pas tą patį režisierių, tada jiems kyla daug problemų išėjus.
– Pas kurį režisierių mokosi jūsų jaunieji aktoriai?
– Jie – O. Koršunovo kursas.
– Ar nebuvo sudėtinga su jais dirbti, nes Koršunovas juos moko dirbti vienaip, o jums reikėjo padaryti taip, kad jie vaidintų pagal jūsų taisykles?
– Manau, kad akademijoje puoselėjamas mokymo principas turėtų būti toks, kad kursas turėtų vieną vadovą, tokį kaip auklę, kuris formuoja jų mokslo bei kūrybinius planus, bet patirti jie turi per tuos ketverius metus kuo galima daugiau.
Tarkim, užsienyje beveik visur yra tokia sistema, kad mokydamasis tu kas pusmetį keiti režisierius, padirbi ir su tokiu, ir su anokiu, ir su judesio, ir su draminiu. Išėjęs jau būni ištampytas taip, kad tau nebekyla jokių sunkumų.
Man rodos, kad senos mokyklos yda ta, kad ketverius metus žmonės yra obliuojami pagal vieną kurpalių, ir, jei jie nepatenka pas tą patį režisierių, tada jiems kyla daug problemų išėjus. Šiuo atveju nebuvo jokių problemų, nes O.Koršunovo kurso studentai yra kaip tik apkraunami kiek tik galima daugiau.
– Mokėtės Maskvoje. Kokių matote skirtumų tarp aukštųjų meno mokyklų?
– Į pačias programas būtų galima žiūrėti ir ginčytis jas lyginant ar nelyginant, bet pagrindinis dalykas, su kuriuo aš ten susidūriau – tai pačių dėstytojų požiūris į savo dėstomą dalyką. Akademijoje man ne kartą teko susidurti, kad dėstytojas tau kažką duoda, bet tu kartais jauti arba tau tiesiogiai pasako: „Kam tau, vaikeli, šito reikia?“ Mato, kad tu gyvensi taip, kaip visi vargšai artistai.
Mūsų visuomenėje teatras ir artistas yra labai žeminami. Aktorius – tai toks klounas, kuris per vakarėlį moka gerai pasakoti anekdotus
Mūsų visuomenėje teatras ir artistas yra labai žeminami. Aktorius – tai toks klounas, kuris per vakarėlį moka gerai pasakoti anekdotus.
Tas pats amžiną atilsį Vytautas Šapranauskas, kad ir koks genialus artistas būtų buvęs, tačiau daugumos buvo laikomas klounu ir už tai mylimas. Viskas gerai, bet tai yra tam tikra klounada.
Tuo tarpu Rusijoje visi artistai yra išaukštinami, jie tikrai nėra klounai. Aktoriai ir teatro žmonės turi privilegiją lipti ant scenos ir kitiems žmonėms, kurie yra užsiknisę savo darbais, kurie yra toli nuo meno pasaulio, pasakoja istorijas, kuria kitą pasaulį, alternatyvą, kurios jie laukia ir dėl kurios jie aktorius dievina. Nekyla abejonių, kad tai nėra svarbu, kad darbas bus neapmokamas. Kultūra – valstybinės svarbos reikalas.
– Kaip reagavote į faktą, kad Rusijoje yra labiau vertinami vyresnio amžiaus aktoriai? Ar nėra sunku, kaip jaunam aktoriui, atsidurti jų rinkoje?
– Aktorinėje virtuvėje aš kaip ir nesisukau, nes mokiausi režisūros, ir galiu pasakyt tik apie režisūrą, tačiau su ja ten tik dar sunkiau. Ten postus užima žmonės nuo 80-ies ir vyresnio amžiaus. Būdamas 50-ies tu – dar jaunas ir perspektyvus režisierius. Rusijoje tai yra labai normalu.
Šiuo atveju, manau, kad Lietuvoje mums – jauniems, ambicingiems kūrėjams, kurie nori save realizuoti, kurie turi idėjų – žymiai labiau pasisekė. Niekas tau neužtrenkia prieš nosį durų, nes pas mus žmonių nėra tiek daug, kad negalėtum kažkur patekti.
Rusijoje dėl didžiulio kiekio žmonių tai yra tikrai sunku ir dėl to turi nueiti ilgus kryžiaus kelius. Kartais net amžius tai lemia... Turi pralaukti tam tikrą laiko tarpą, kad gautum norimą poziciją.
Rusijoje, žinoma, taip pat yra mano bendraamžių kūrėjų, kurie kuria teatrą ir yra visiškoje alternatyvoje, bet tam tikrų postų jie niekada neužims, kol jiems nebus pakankamai metų.
Kad ir kokį spektaklį bedarytum, pirmiausia – tai patiems turi būti žiauriai svarbu. Dar nė vieno darbo nekūriau vien dėl to, kad gavau rėmimą.
– Teatras turi šokiruoti ir stebinti ar atvirkščiai – nuraminti ir priversti susimąstyti apie seniai visiems žinomas tiesas? Daugumoje spektaklių yra kalbama apie tas pačias vertybes ir, pavyzdžiui, „Planas B“ žymiai skiriasi nuo visų kitų tradicinių spektaklių.
– Jeigu sudėtume į krūvą visus mano kurtus spektaklius, tai jie yra pakankamai skirtingi. Jei pradėtume žiūrėti nuo „Nematomų monstrų“ iki „Plano B“ – būtų visai skirtingi dalykai, šnekantys skirtinga teatrine kalba ir šnekantys apie skirtingus dalykus. Žiūrint į „Mr. Fluxus“ – būtų dar kitas kampas.
Tai turbūt yra kažkoks pastovus mano keitimasis, naujų priemonių paieška, bet, mano nuomone, pats svarbiausias dalykas yra tai, kad teatras nepaliktų abejingų. „Planas B“ nieko nešokiruoja ir jame nėra jokio tikslo šokiruoti. Jis yra linksmas, lengvas.
Toks ir buvo mūsų tikslas – kurti valandos trukmės geros nuotaikos ir energijos sprogimą, bet ne pigią komediją, kur žmonės įsivaizduoja, kad humoras gali būti tik apie šeimų santykius arba apie tai, kad aš turiu meilužę, o mano žmona tai pamatė.
Manau, kad ir kokį spektaklį darytum, pirmiausia tai patiems turi būti žiauriai svarbu. Dar nė vieno darbo nekūriau vien dėl to, kad gavau rėmimą ir man reikėjo jį atstumti, ar neturėjau, ką veikti. Tikrai turiu ką veikti ir tam neeikvoju savo laiko. Visada yra kažkoks asmeninis aiškinimasis ir šiuo atveju tai buvo mano susitikimas su visiškais jaunais studentais ir pasiūlymas jiems pažaisti tokiomis taisyklėmis.
Į Rusiją grįžti nenori dėl jos agresijos Ukrainoje
– Beje, minėjote operą, kurią siūlė statyti Rusijoje. Jos jau nebestatysite?
– Rusijoje praleidau dvejus metus, ten yra daug draugų, daug įvairiausių užsimezgusių santykių, bet dabar susiklosčius visai šiai politinei situacijai man iškyla labai daug ir didelių klaustukų. Kai kurių darbų toje pačioje Maskvoje aš tiesiog šiuo metu atsisakau. Dabar manęs ten netraukia.
Kai vyksta tokie dalykai, aš savęs klausiu, o kodėl turėčiau kurti rusams? Aš geriau aukosiu save Lietuvai. Geriau versiu susimąstyti lietuvius
Matau visą propagandos mašiną, plaukiančią iš ten, matau tą masę žmonių, kurie vis dėlto tai palaiko. Suprantu, kad visi mano kolegos, visi mano draugai, taip pat daugybė puikių žmonių nesutinka su dabartine politine sistema.
Maskvoje yra puikių žmonių, kurie norėtų gyventi europietiškai. Yra žmonių, kurie visiškai kitaip įsivaizduoja Rusiją. Tačiau vis dėlto kaip kūrėjas, kuris ten keliauja, aš kuriu jiems.
Gerai, aš nedarysiu pramogos. Darysiu kažką verčiančio susimąstyti, bet versiu susimąstyti juos. Šiuo atveju, kai vyksta tokie dalykai, aš savęs klausiu, o kodėl turėčiau tai daryti? Aš geriau aukosiu save Lietuvai. Geriau versiu susimąstyti lietuvius.
Žinoma, pinigai ten kur kas didesni. Žinoma, jei įspūdingai pasirodytum Maskvoje, apie tave sužinotų likusi Europa. Tačiau dėl daugelio dalykų man yra baisu ir džiaugiuosi, kad ten man pavyko studijuoti iki visų šių baisių įvykių, nes nežinau, kaip šios studijos būtų pasibaigusios – gal išvis nebūčiau jų baigęs ir grįžęs į Lietuvą.
Suprantu, kaip sunku patiems žmonėms, tam pačiam mano vadovui, vadovaujančiam S.Mejercholdo centrui, kuriame aš mokiausi. Jis – visiškas dabartinės valdžios priešininkas.
Jis man sako: „Atvažiuok, dirbam ir nemaišykim politikos ir meno“. Sako, jog jie ir patys eina į tuos protestus prieš dabartinę valdžią, bet kas iš to, kad į gatvę išeina šimtas tūkstančių žmonių, pasisakančių "prieš", bet kitą dieną į tą pačią gatvę išeina du milijonai, pasisakantys "už". Liūdna, bet jeigu nieko nevyksta, žmonės su tuo susitaiko ir jiems taip yra patogu.
– Menininkai jaučia valdžios spaudimą Rusijoje?
– Žinoma, kad jaučia. Manau, jog kiekviena totalitarinė sistema, kad ir kur ji būtų, su menu yra visada susijusi, nes menas – aikštelė, nuo kurios tu kalbi masėms, teigi tam tikras savo tiesas.
Besimokydami turėjome tokį vieną juokingą pasiūlymą, pasakytą pusiau juokais, pusiau rimtai. Vienas režisierius, kuris neseniai lankėsi Čečėnijoje, jei neklystu, pasiūlė: „Gal yra norinčių važiuoti ten padirbėti režisieriumi? Pinigai nerealūs, visos galimybės, bet... vienintelis „bet“. Statysit tai, ką lieps statyti to miesto meras“. Automatiškai, ką lieps statyti tos respublikos prezidentas, ir tu nieko kito, kas jam nepatiks, nepastatysi.
Yra neįkainojama ką mes turime čia, ir tai reikia saugoti, ir už tai reikia kovoti
Tai yra kuriozinė situacija. Pats menas yra konflikto reikalas ir tu arba konfliktuoji su savim, savo vidiniais demonais, arba tu konfliktuoji su savo aplinka, arba tu konfliktuoji su sistema.
Tik iš to gimsta kažkokie dalykai. Ten nėra jokio konflikto. Šiuo atveju tai yra baisu. Turiu draugų toje pačioje Baltarusijoje. Baisu, kad žmonės gatvėje duodami interviu šneka truputėlį tyliau, nes kažkas kažką gali nugirsti, ir tavo teatras gali greitai būti uždarytas. Tai yra baisu.
Yra neįkainojama ką mes turime čia, ir tai reikia saugoti, ir už tai reikia kovoti.
Išsivadavo iš paauglio ar mažiuko vaiko sindromo
– Turbūt dauguma žiūrovų, kurie žino jūsų ankstesnę muzikinę veiklą su „SuicideDjs“ ir „Stipriai kitaip“, „Plane B“ pastebėjo tam tikrų bruožų, būdingų anksčiau minėtų grupių pasirodymams. Vis dėlto jaučiate nostalgiją seniems laikams?
– Dėl atitikimo, tai yra energija, kurią visada labai vertinu, tiek „SuicideDjs“, tiek „Stipriai kitaip“, nes pirmiausia tuo jie išsiskyrė. Tai buvo psichai, kurie daro bet ką ir daro su didžiuliu tikėjimu ir didele energija. Jeigu apie „Planą B“ pasakyčiau, kad tai yra psichai, kurie daro bet ką ir daro su tikėjimu ir su didžiule energija, tai jau yra tas pats.
Jiems tai gali pritaikyti. Antra, man atrodo, jog žmonės jaučia, kad tai nėra kažkokia chaltūra ar kažkoks projektas, iš kurio siekiama vien uždirbti pinigų. Tai yra tavo gyvenimas. Tu eini į sceną ir ten save išreiški.
Tiek „SuicideDjs“, tiek „Stipriai kitaip“ buvo psichai, kurie daro bet ką ir daro su didžiuliu tikėjimu ir didele energija
Dėl kažkokių sentimentų, nežinau... Man patinka labai daug dalykų. Man patinka teatras, man patinka muzika, man patinka teatro rinkodara, man patinka sportas. Tada sentimentams nebelieka vietos.
Man patinka kiekviena nauja knyga, kurią perskaitau ir kurioje bandau už kažko užsikabinti. Turiu naują pastatymą, kurį planuoju pradėti vasarą. Dabar tai yra mano didžiausia aistra. Ką jau ten galvoti apie seniau. „SuicideDjs“, grįžus iš Maskvos, atkūrėme ir dabar kartas nuo karto grojam ir suprantam, kad tai yra toks atitikmens neturintis daiktas, bent jau mums patiems. Tokią energiją galim išspinduliuoti tik mes penkiese.
– Kaip pasikeitė Vidas Bareikis nuo tada, kai baigė studijas LMTA? Kokius svarbiausius savo gyvenimo pokyčius įvardintume?
Labiausiai pasikeitimą nulėmė išvyka į Maskvą ir tuo pat metu atsiradęs vaikas. Du dideli smūgiai gerąja prasme, kurie pradėjo leisti žiūrėti į daug ką paprasčiau. Mokiausi akademijoje, tuo pat metu vaidinau, koncertavau su „SuicideDjs“. Kai dabar pažiūriu į tuos kelis metus atgal, man nepatinka, kas vyko su manim.
– Kas nepatiko?
– Arogancija ir persistengimas. Turiu galvoje tiek grupės veikloj, tiek ir pačioj scenoj, tiek ir pradinėje scenos veikloje. Toks dalykas, kai tu nori kažką išreikšti, išrėkti, todėl viską darai bet kokiomis priemonėmis, darai visiškai nematydamas, kas vyksta aplink, ir dažnai dėl to persistengdamas. Toks paauglio ar mažiuko vaiko sindromas.
Tuos dvejus metus pavalgius karčios košės Maskvoje turėjau visišką izoliaciją nuo Lietuvos, draugų. Tada ir prasidėjo mano solinė veikla, nes turėjau daug laiko sau. Sėdi ir supranti, kas tu pats iš tiesų esi. Nebėra šiukšlių iš aplink. Tada prasidėjo naujas kūrybinis etapas, kurį labai jaučiu teatre ir savo solinėje muzikinėje veikloje, ir gyvenime.
Jei kiekvienam ištatuiruotum žodį „pagarba“, tai labai daug problemų išsispręstų
Dabar man lipti į sceną – pats didžiausias malonumas, kur nejaučiu jokio jaudulio, jaučiu tik malonumą susitikti su žmonėmis, nes neturiu nuo jų ko slėpti. Esu toks, koks esu. Jei jie ateina, tai iš manęs kažko tiksi, ir jiems atėjus stengiuosi, kad kiekvienas kuo geriau praleistų laiką.
Dabar susiformavo pagrindinis dalykas – pagarba, kuria visada remiuosi. Jei kiekvienam ištatuiruotum žodį „pagarba“, tai labai daug problemų išsispręstų. Pagarba artimui, pagarba atėjus į parduotuvę ir žiūrint į kasininkę šviesiau, nes ji čia jau aria dešimt valandų – gerbk jos darbą, ir jau bus kitaip. Taip pat ji, tavęs neaprėkdama ir palinkėdama, kad ir kaip būtų sunku, geros dienos, tave gerbia. Todėl pagarba dabar – vienas svarbiausių dalykų.
Su tuo pačiu „Planu B“, tiems jauniems žmonėms, atsidūrusiems Nacionaliniam teatre, akcentavau – gerbkit patys save čia, nes jūs gaunate šansą, kurį ne kiekvienas kursas gauna, ir gerbkit šią aikštelę ir aplinkinius žmones.
– Išvykus netrūko tų šiukšlių, kurių minėjote atsikratęs? Patekus į naują aplinką būna sunku ir norisi tos komforto zonos, kuri buvo prieš tai.
– Esu labai neužsisėdintis, todėl net ir dabar, grįžus į Lietuvą, aš kaip oro laukiu kiekvienos išvykos – koncerto ar spektaklio gastrolių kur nors kitur. Galbūt tai susiję su tuo, kad mes neturime lokalių namų, kur būtų mūsų namas, kur eičiau ir sodinčiau medį, kuris augs iki gyvenimo galo. Dažnai automobilį įvardinu savo namais, nes man labai patinka keliauti, kaifuoju nuo to laiko, kai važiuoju iš vieno miesto į kitą.
Dažnai automobilį įvardinu savo namais, nes man labai patinka keliauti, kaifuoju nuo to laiko, kai važiuoju iš vieno miesto į kitą
Važiuodamas turiu tokį įprotį, kad beveik visada skambinu savo tėvui, nes jis turėjo tokį pat įprotį mano vaikystėje ir, kai kur važiuodavo, skambindavo man.
Tai yra kelionė visomis prasmėmis. Kelionė per gyvenimą, kelionė per darbus, kelionė per save. Jurgai (Šeduikytei – red.) turbūt reikėtų paminklą pastatyti už tai, kad gali sutalpinti savo buitį į vieną kuprinę ir išvažiuoti. Mes – visiški antimaterialistai, turim tik tai, ko reikia.
Adui gyvenimas Maskvoje taip pat padarė tam tikrą įtaką. Pirmieji jo žodžiai buvo: „Привет! Идем играть!“ (Labas! Eime žaisti! - rus.). Dar ir dabar laviname jo kalbų žinias.
Mano dėstytojai juokėsi, kad jis gavo neakivaizdinį režisūros diplomą dėl to, kad labai daug laiko prabūdavo paskaitose. Mes buvome tas klasikinis variantas, kai vaikas visada ant pečių. Aš paleidžiu Jurgą kurti ar ji mane paleidžia. Arba jie kartu, arba vaikas sėdi paskaitose.
Dabar manau, kad tai jį kažkiek suformavo, nes sūnus dabar Lietuvoje jau šoka breiką, lanko karate. Jeigu mūsų koncertuose pasitaiko proga pasirodyti, tai jis net negalvojęs lipa į sceną ir man jau įdomu, kas gausis iš jo.
Svarbu būti geru žmogumi, tik paskui – geru aktoriumi
– Kada teatras įkalina aktorių? A galima kartais teatrą įvardinti kalėjimu? Kada tai nutinka?
– O kada buhalterija įkalina buhalterę? Visi žmonės anksčiau ar vėliau susiduria su savo darbo rutina. Tiktai scenos meno skirtumas yra tas, kad to buhalterio niekas neina ir nežiūri, o vėliau neaptarinėja. Teatre yra toks principas, kad tu esi visada stebimas ir aptarinėjamas. Labai jaučiasi, kai rutina paima viršų.
Nesutinku su režisieriais, kurie sako, kad gali būti pizdukas, durnelis, bet svarbu – tu tik man gerai suvaidink
Kodėl tiek daug žmonių vienaip ar kitaip nori būti susiję su teatru? Iš mūsų aktorių ir tų pačių scenografų artimųjų žmonių užsikrečia ta bacila. Tai labai užkrečiamas dalykas.
Pirmiausia yra bendravimo menas, nes susirenka aktoriai ir jie kažką sukuria, po to pakviečia žiūrovus jau į didesnį ratą. Jie bendrauja, dalinasi emocijomis, o žmogus iš principo nori bendrauti. Niekam nėra smagu būti vienam. Jei nori dalintis kažkuo, tu nori bendrauti.
Antras dalykas, tie žmonės, kurie pasakoja istorijas teatre, tai daro gerai ir patys geriausi tai daro labai gerai. Ta teatro bacila, tas teatro kalėjimas įtraukia nuo pradžių. Vienintelis dalykas, bent jau mano nuomone, yra svarbu būti ne geru aktoriumi ar geru režisieriumi, o būti geru žmogumi.
Nesutinku su režisieriais, kurie sako, kad gali būti pizdukas, durnelis, bet svarbu – tu tik man gerai suvaidink. Yra tokių nuomonių. Mes susižavim kokiu nors Javieru Bardemu ar Penelope Cruz, bet tai dar nereiškia, kad jie gyvenime yra tokie nuostabūs. Gal jie gyvenime yra visiški šlykštynės.
Tikiuosi, kad mane supantis ratas yra geri žmonės, o tik po to geri aktoriai. Kai esi protingas, pagarbus ir atsakingas žmogus, tai tada ir į tą teatrą žiūrėsi sveikai. Aš esu už fanatizmą, nes kitaip negali meno kurti. Steve'as Jobsas irgi buvo fanatikas. Bet kuris žmogus, užimantis aukštesnę poziciją, yra savo srities fanatikas.
Aš už fanatizmą, tačiau ir už sveiką atsitraukimą, pamatymą save iš šalies. Man nėra nieko baisiau, kai tame teatro kalėjime yra paskendę artistai ar režisieriai, kurie skęsta savo kovose su demonais ar savo kančiose. Kai supranti, kad fanatizmas peržengia sveiko proto ribas, tai varyk į Juodkrantę prie jūros, atsisėsk ant smėlio ir kuriam laikui pamiršk savo teatrą, įkvėpk oro.
Man nėra nieko baisiau, kai tame teatro kalėjime yra paskendę artistai ar režisieriai, kurie skęsta savo kovose su demonais ar savo kančiose
– Žmogus turi savo kasdieniniame gyvenime būti aktorius?
– Ar turi, ar neturi, aš nežinau, bet kad yra, tai vienareikšmiškai. Kitaip ir negali būti. Tiesiog vaidini kiekviename savo žingsnyje. Tu sutikęs gatvėje simpatišką merginą, jei tuo metu nevaidintum ir tuo metu neužsičiauptum, tai sakytum: „Labas. Tu man patinki. Einam kavutės“ ir tuo metu tau skambintų tavo žmona.
Tas pats bendraujant su savo artimu, kai yra situacija, kuri labai svarbi tam žmogui ir jis klausia tavo nuomonės, tai net tą nuomonę suvaidini. Pagalvoji: „O Dieve, kas čia buvo?“, o atsakai: „Nieko. Gali būti“. Vien dėl to, kad gerbi ar palaikai žmogų.
Jei žmonės nevaidintų, tai politiniame gyvenime ir visur kitur viskas sprogtų.
– Kada yra ta riba, kai nebereikia vaidinti gyvenime?
– Viskas turi remtis moralinėmis normomis. Nekenčiu falšyvų žmonių, manau, visi tai jaučia. Man pats didžiausias paradoksas yra televizija, kur žmonės tiesiog išvertę savo skūrą ten sėdi. Nesakau, kad visi, bet didžioji dauguma su savo pozomis, su savo šypsenomis, su neva savo formatu, kuris patinka žmonėms. Jie išsivertę iki nežinia kiek, o kiti stebi ir tai jaučia, stebi ir žvengia.
Yra toks Minedo kompleksas, kai visi sako, kad taip, tai yra debilas, nesveikas žmogus, bet žiūrėk koks jis, pasijuokim
Yra toks Minedo kompleksas, kai visi sako, kad taip, tai yra debilas, nesveikas žmogus, bet žiūrėk koks jis, pasijuokim.
Viduramžiais žmonės ėjo į išsigimėlių cirką, kurį atveždavo kartą per metus į miestą, ir visi eidavo pažiūrėti moters su barzda ar siamo dvynių. Manau, kad dabar lygiai tas pats, ir man tai yra didžiausias paradoksas.
Vaidyba yra leistina tiek, kiek tu padedi savo artimui, arba tai yra kažkokia diplomatija, norint išvengti konflikto. Tačiau to, kas vyksta dabar, aš nesuprantu. Suvokiu, kad esu mažuma, tačiau yra tokių pat mąstančių ir tikiu, kad dauguma jaunų žmonių mąsto taip pat.
Taip pat mane stebina trumpa žmonių atmintis. Tai yra mistinė tema, kai žmonės per kokius 3-5 metus gali bet ką pamiršti ir didžiausias nusikaltėlis gali tapti šalies prezidentu. Žmonės elementariausiai tai pamiršta.
Šiuo metu pradedu repetuoti A.Camus „Kaligulą“, kuris turėtų būti penktame mūsų „NoTheatre“ sezone. Tenka skaityti daug Kamiu medžiagos: visokių esė ir jo minčių. Mane ima siaubas, kaip mūsų visuomenė yra specialiai bukinama, tai yra klaiku. Jau nebe paradoksas, o tragedija, kai visa visuomenė stumiama į tai: valgyk, valgyk, mylėkis, mylėkis, valgyk, valgyk, mylėkis, mylėkis. Daugiau nieko. Tačiau taip yra patogu.
Jau nebe paradoksas, o tragedija, kai visa visuomenė stumiama į tai: valgyk, valgyk, mylėkis, mylėkis, valgyk, valgyk, mylėkis, mylėkis. Daugiau nieko
– Kuo būti lengviau: aktoriumi ar režisieriumi?
– Kai pradėjau režisuoti, nebevaidinu specialiai. Nebent koncertuose. Ten išsitaškau, išsivaidinu, jeigu reikia. Manau, kad tai priklauso nuo poreikio.
Aktorius – iš dalies sadomazochistas, kuriam patinka, kad kažkas ir kažką su juo daro, jam netgi patinka pjautis venas, atsistoti scenoje ir sakyti, kad aš toks. Grynas sadomazochistas ir jam patinka, kad jį kas nors valdytų, nes jis kitaip nebūtų aktorius.
Režisierius šiuo atveju yra tas, kuriam patinka kažką kurti ir patinka kviesti žmones. Jis yra organizatorius. Režisierius be tos visos teatro mistikos, kurią daugelis sukuria, yra organizatorius, kuris turi tam tikrą idėją, kuris uždega krūvą žmonių ir organizuoja jų darbą.
Aktorinėje prigimtyje yra žymiai mažiau organizatoriškumo. Aktorius nori, kad jį pakviestų režisierius, ir tada su juo kartu kažką daro. Manau, kad tai yra skirtingas žmonių tipas. Sunku būti tiek tuo, tiek tuo. Bet kuo yra sunku būti. Reikia daug dirbti.
„Lietuva, kur tu važiuoji“?
– Ant rankos esate išsitatuiravęs pandą, kuri yra lyg jūsų pirmojo solinio albumo simbolis. Solinį albumą „PANDA“ įrašėte dar gyvendamas Maskvoje. Naujausias „Žmogus, bet Šuo“ įrašytas jau Lietuvoje, nestandartinėje aplinkoje (autostradoje, prie jūros). Kaip pasikeitėte per šį laikotarpį?
– Tatuiruotė nėra susijusi su albumu. Man patinka Rytai, Rytų filosofija, Rytų estetika bei Rytų disciplina, kurios reikalauja teatras. Manau, kad ta panda yra iš meilės Rytams. Panda man yra gyvūnas globėjas. Taip pat šioje tatuiruotėje yra žmonos inicialas, kurį sergi panda.
„PANDA“ – pats sau ją įvardinu bandymu. Iki to laiko negrojau solo. Būnant Maskvoje, su visu tuo atsiskyrimu nuo žmonių, visais tais išgyvenimais, buvo toks momentas, kai pagalvojau – o, pabandysiu į sceną išeiti vienas ir išrėkti tai, kas man tuo metu skauda, ką tuo metu jaučiu, ir padaryti tai be jokių kaukių, kas buvo su „SuicideDjs“ ir „Stipriai kitaip“. Tai vis dėlto yra projektai-kaukės, kur tu nesi tu, tu nesi Vidas Bareikis.
Kai apie Lietuvos provinciją kalbama, kad ten nieko nėra, viskas tuščia, žmonės kažkokie antrarūšiai. Nė velnio.
Tu išeini kaip „SuicideDjs“, linksmuoliai, viskas faina. Šiuo atveju tai yra nuoga, tikra ir tam tikras dienoraštis. Tai buvo pradinis etapas, po kurio sau atsakiau, kad smagu užsiimti ir tokia veikla, nes atsirado žmonių, kuriems tai patinka ir kurie to klausosi.
Kadangi tai dienoraštis, tai dainos kūrėsi pastoviai, priklausomai nuo kažkokių išgyvenimų. Atsiradus daugybei dainų pradėjau galvoti, kaip jos galėtų susijungti ir koks jau galėtų būti antras albumas.
Antro albumo atsiradimas sutapo su tuo, kad su Jurga turėjome akustinį turą ir apkeliavome daugybę Lietuvos miestelių. Buvo virš dvidešimt koncertų, kur mes dviese keliavome ir pristatinėjome dainą „Trys Kanados“. Tuose miestuose susidūriau su tiek daug šviesių ir įdomių žmonių, kai apie Lietuvos provinciją kalbama, kad ten nieko nėra, viskas tuščia, žmonės kažkokie antrarūšiai. Nė velnio. Tie patys žmonės dirba kažkokius darbus, sukasi rutinoje, ateina į koncertus ir kažko pasisemia, seka visas naujienas.
Tada kilo idėja padaryti tokį albumą žmonėms, kuris būtų labai paprastas, paprasto skambesio, tik su gitara, tik su pianinu, neužgožiant kažkokiomis aranžuotėmis. Kilo koncepcija, kad įrašinėt reikia skirtingose erdvėse, stiprinant atmosferą. Patys tada sėdom ir keliavom po Lietuvą. Tai tikrai albumas, kuriam įtaką padarė Lietuva visomis prasmėmis.
– Kurią dainą iš naujojo albumo sunkiausia atlikti? Kuri jums suteikia daugiausia emocijų? Kodėl?
Mano sūnus žinos, kokia yra šalies vėliava, žinos, kokia tai yra šalis ir žinos, kaip svarbu yra šeima
– Yra tokia daina „Lietuva, kur tu važiuoji“. Ta daina buvo kuriama mąstant apie visokius provincijos ir Lietuvos stereotipus, apie mūsų ateitį, apie klausimus, iškylančius mąstant kaip apie kažkokio jauno savo šalies atstovo poziciją.
Pagalvojau sukurti dainą, kuri man pačiam atsakytų į tą klausimą. Ją sukurdamas supratau, kad tų klausimų yra žymiai daugiau nei atsakymų, ne mano pozicijoje, bet aplinkui.
„Lietuva, kur tu važiuoji“ – dviprasmiškas klausimas, kuris kankina dažną jauną žmogų. Kur mes einam? Ar verta likti Lietuvoje? Jei verta, tai kas daroma, kad tai atsitiktų? Kur aš pats galiu nuvesti tą šalį kaip individas? Ar mano vieno žmogaus iniciatyva ką nors lemia ar ne? Ar praėjusi karta, kuri dabar yra valdžioje, nori kažką keisti? Ar reikės, kad praeitų daug metų ir ateitų kita karta? Daug tokių klausimų.
Turiu daug draugų užsienyje ir matau „Facebook“, kad jie Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Prancūzijoje ir t.t. Suprantu, kad pusė mano draugų yra kaip ir su manim, bet jie yra kitur. Todėl tą dainą ir koncertuose atlikinėt reikia nuoširdžiai, nepavyks to atlikti su kaukėmis. Iš dalies ta daina aš atsakau sau į klausimą, kad Lietuva yra mano tėvynė, mano šalis ir aš visomis keturiomis už ją stovėsiu ir augindamas mažą sūnų.
Pirmiausia jam diegsiu tokias vertybes, kurios jam jau nebekels tų klausimų. Jis žinos, kokia yra šalies vėliava, žinos, kokia tai yra šalis ir žinos, kaip svarbu yra šeima.
– Galiausiai, daina „Trys Kanados“, kurią įrašėte drauge su žmona Jurga. Nuoširdus meilės prisipažinimas artimam žmogui?
– Ta daina, kaip ir „Planas B“, buvo galvoje kurį laiką. Jos priedainis kokius ketverius metus buvo mūsų kompiuteryje, nebuvo jokių stulpelių. Turėjau vaizdinį, kad yra trys Kanados, kad yra kažkokia mergina, besiplaikstanti sniegynuose, kaip vėliau mes tai pavaizdavome klipe.
Mąsčiau, kad būtų smagu padaryti kažką kartu su Jurga, nors mes ir dabar neplanuojam duetinės veiklos, nes tiek ji, tiek aš turim savo planų.
Ta daina taip įkvėpė, kad pradėjau galvoti, apie ką ta daina turėtų būti, ir ji labai natūraliai susikūrė apie du keistus žmones, kurie stovi ant pasaulio, vienas – labai keistas stovi vandeny, kita labai graži stovi sausumoje, ir jie vienas kitam sako, kad sukurk man tris Kanadas, tai reiškia, kad aukok man viską kiek gali, nes sukurti tris žemynus yra tikrai sunkoka, o aš tau pažadu bent dvi.
Ta prasme, kad kiek žmogaus jėgos leidžia, tiek pasistengsiu tau paaukoti. Tai yra daina apie pasiaukojimą ir meilę.
