„Nenorėčiau, kad tai būtų daroma mokesčių mokėtojų sąskaita“, – interviu „15min” sakė Getisbergo universiteto dėstytojas, profesorius Rimvydas Baltaduonis.
Atominė elektrinė centralizuotų energijos gamybą, beveik nepalikdama vietos ir pinigų kitoms energijos rūšims. JAV, kur šiuo metu gyvena R.Baltaduonis, pavyzdys rodo, kad decentralizuota elektros gamyba yra patikiminesnė, saugesnė.
Su profesoriumi „15min“ kalbėjo apie branduolinę ir atsinaujinančią energetiką, Lietuvos pastarųjų metų pažangą, šalies dujų sektorių ir skalūnų fenomeną.
– Viešoje erdvėje daugiausia aistrų kelia atominės elektrinės klausimas. Kitas, ko gero, svarbesnis projektas – nacionalinė energetikos strategija – yra pamirštas. Ar AE iš tiesų yra toks svarbus projektas, ar tiesiog keliame neteisingus klausimus ir užduotis sau?
– Pasaulis juda į priekį, atsiranda naujų technologijų, atsinaujinančių šaltinių, kaštai krinta žaibišku greičiu. Atsiranda daugiau paskirstytos elektros generavimo būdų, kai žmonės patys gaminasi energiją savo reikmėms. Matome, kad yra labai daug erdvės inovacijai ir kūrybai. Kadangi Lietuvoje turime nemažai žmonių, kurie yra labai kūrybingi ir turi idėjų, galbūt susikoncentruoti ties vienu projektu, kuris būtų labai didelis rinkos žaidėjas, kurį reikėtų pastoviai stebėti, kuriuo manipuliuotų įvairios interesų grupės, galbūt ir nėra geriausias dalykas. Bet jį reikia svarstyti, reikia apie tuos dalykus kalbėti.
Aš būčiau linkęs pritarti tokiam projektui, į kurį investuoti būtų suinteresuotas ir privatus kapitalas ir nereikėtų naudoti mokesčių mokėtojų lėšų kaip garanto, jei tas projektas nepavyktų, – sakė profesorius.
Strategija, manau, yra atviresnis žvilgsnis, atviresnis dialogas apie tai kalbėti. Kitos interesų grupės taip pat netyli – bando pateikti savo argumentus. Svarbu, kad mes juos visus išklausytume.
– Jei statytume atominę elektrinę, reikėtų investuoti milijardus mokesčių mokėtojų pinigų, o elektros gamyba taptų centralizuota. Kodėl Lietuvos energetikos sektoriaus strategai bijo elektros gamybos decentralizacijos?
– Aš būčiau linkęs pritarti tokiam projektui, į kurį investuoti būtų suinteresuotas ir privatus kapitalas ir nereikėtų naudoti mokesčių mokėtojų lėšų kaip garanto, jei tas projektas nepavyktų.
Jeigu privatus kapitalas nėra linkęs prisiimti rizikų, tai reikia klausti, kodėl. Ar tą lemia politinės priežastys? Turėjome didelių projektų ir matėme, kad, pasikeitus valdžiai, projektai sušlubuoja. Galbūt būtų galima priimti susitarimą tarp partijų, net išleisti įstatymą, kuris panaikintų tą riziką. Tada galbūt privatus kapitalas dalyvautų projekte.
Jeigu rizikos yra didesnės, projektas yra didesnis, nei mūsų privatūs investuotojai gali investuoti, tai gal reikėtų galvoti apie kitas alternatyvas. Atominės elektrinės statyba yra didelis projektas, tai būtų dramblys kambary, kurio negali ignoruoti.
Jeigu privatūs investuotojai matytų tokios elektrinės atsiperkamumą, tai garsiau girdėtume jų argumentus.
Nenorėčiau, kad tai būtų daroma mokesčių mokėtojų sąskaita. Kai mūsų elektros sektorius bus integruotas į Europos Sąjungos sektorių, AE pagamintą elektrą turėsime kur parduoti. Tačiau statybų kaštus padengti turės Lietuvos piliečiai.
– Ar, turėdami omenyje, kad gyventojų skaičius tik mažėja, galime sau tą leisti?
– Yra daug paskaičiavimų, kokie tie kaštai galėtų būti ir už kiek nauja atominė elektrinė gamintų elektrą. Tai priklauso nuo daugybės prielaidų – tiek ekonominių, tiek technologinių inovacijų energetikos srityje, tiek nuo geopolitinių dalykų. Kategoriškai pasakyti, kad tie kaštai tokie ar anokie, yra labai sunku.
Reikėtų žiūrėti plačiai – demografiniai ir makroekonominiai dalykai irgi turės tam įtakos. Nežinome, kur ta elektra plauks – iš Skandinavijos į Lenkiją ir Lietuvą ar atvirkščiai. Jei tai būtų privataus kapitalo investicija, tai būtų jų problema. Kadangi šiuo metu yra svarstomas valstybės dalyvavimas projekte, situacija tampa komplikuota – valstybė prisiimtų įsipareigojimus, dėl kurių ji atsidurtų tam tikroje finansinėje padėtyje.
Bet mums jau nebereikia tokios centralizuotos sistemos, kokia buvo kuriama ir Lietuvoje prieš 60 metų, – tikino R.Baltaduonis.
Matome, kad išsivysčiusiose šalyse elektros paklausa jau nebeauga taip smarkiai, kaip augo anksčiau. Kai kur jau matome paklausos lėtėjimą, mažėjimą. Iš dalies tą lėmė neseniai praūžusi pasaulinė finansų krizė, bet matome, kad daug išsivysčiusių šalių naudoja gan efektyvius prietaisus namuose. Kuriamos naujos technologijos, kurios nereikalauja tiek daug energijos, kad apšviestų būstą ar naują biurų pastatą. Tie pasikeitimai buityje ir lems, kad energetika nebus tokia auganti, kokia mes ją matėme. Jeigu paklausa neaugs ir Lietuvoje labiau vystysis aukštosios technologijos, kur labiau reikalingi žmogiškieji ištekliai, tai galbūt ir pramonė nebus tokia imli energetikai. Galbūt mums nereikia vystyti tokių didelių projektų.
– Viešojoje erdvėje itin populiarios dvi sąvokos. Konservatoriai mėgsta kalbėti apie energetinę nepriklausomybę, ekonomistai ir energetikai dažniau kalba apie energetinį saugumą. Kaip šias sąvokas suprantate jūs? Kas svarbiau Lietuvai – nepriklausomybė ar saugumas?
– Kadangi statomės naują suskystintų gamtinių dujų terminalą ir galėsime atsivežti dujų iš kitų šalių, tai yra labai didelis veiksnys mūsų rinkai. Jis jau pakeitė situaciją – „Gazprom” puikiai supranta, kad jų kortos nėra tokios geros, kokios buvo anksčiau. Žinoma, jie bandys dar pasinaudoti turima monopolininko situacija, bet mes jau turime kozirį, kuris keičia mūsų situaciją.
Matant, kaip keičiasi situacija dėl skalūnų dujų revoliucijos, manau, kad geopolitinė situacija Lietuvoje nebebus tokia grėsminga. Mes galėsime atsivežti dujų iš JAV, Australijos, Norvegijos, Šiaurės Afrikos šalių. Žinoma, tai šiek tiek užtruks.
Energetinis saugumas taip pat nėra paprastas dalykas. Po to, kai Niujorke praūžė uraganas Sandy, buvo labai šaunu matyti, kad tie žmonės, kurie turėjo savo generavimo šaltinius, buvo kaip energetikos salos. Jie turėjo šaldytuvą, savo šaltus ledus, ir galėjo pasikviesti draugus į vakarėlį, kuriame prie šviesos galėjo kalbėti apie įvykius, kurie ką tik įvyko.
Labai daug žmonių suprato, kad negalima pasitikėti vien tik centralizuota sistema, nes, atsitikus panašiam atvejui, sistema sušlubuoja. Ją pataisyti nėra lengva, tai užtrunka. Manau, kad ir JAV permąstys savo strategiją. Yra kalbančiųjų, kad paskirstytas generavimas yra kaip vienas iš kokybės kriterijų. Žinoma, yra techniniai reikalavimai, nurodantys kad būtų tam tikri generavimo šaltiniai tinklo saugumui palaikyti.
Bet mums jau nebereikia tokios centralizuotos sistemos, kokia buvo kuriama ir Lietuvoje prieš 60 metų.
– Tinklo saugumui yra būtina bazinė energijos generacija. Ją Lietuvoje būtent ir užtikrintų Visagino atominė elektrinė. Tačiau, kai būsime Europos Sąjungos energetikos tinklo dalis, ar į tinklo saugumą reikėtų žiūrėti Lietuvos mastu, ar Europos? Gal galime Lietuvoje pasistatyti daug vėjo jėgainių, o bazine generacija pasirūpins didžiausi elektros gamintojai Europoje – Skandinavijos šalys, Vokietija ir Prancūzija?
– Be jokios abejonės, jeigu turėsime gerai integruotą tinklą, bazinė energija nebūtinai turės būti gaminama Lietuvoje. Šį pavasarį teko viešėti Nacionalinėje atsinaujinančios energetikos laboratorijoje JAV. Mane jie nustebino. Jos mokslininkai yra darę studijų, kiek atsinaujinančios energijos galėtų priimti tinklas ateityje, jei jis būtų išvystytas optimaliai. Tai galėtų būti net 60-80 proc.
Amerika yra didelė ir bet kuriuo metu kažkur pučia vėjas. Jeigu žiūrėtume tik į vieną iš valstijų, tai taip, atsinaujinanti energetika nebūtų tokia patikima. Bet jei žiūrėtume plačiau, tai tas vėjas vis tiek kažkur pūs, o saulė švies. Jei mes būsime susijungę tinklu, kuris bus pralaidus, tai nebūtinai bazinė energija turi būti koncentruota vienoje šalyje ar valstijoje.
 |
– Mūsų terminalas pavadintas skambiai – „Independence“. Tik ar užteks vien terminalo nepriklausomybei užtikrinti? Dujų rinkoje monopolizmą pakeis oligopolizmas. Kokius dar svarbius projektus reikia įgyvendinti dujų sektoriuje?
– Manau, kad kuo daugiau jungčių įvairiose energetikos srityse turėsime su Vakarų šalimis ir prekiaujančiu, atviru pasauliu, tuo Lietuvos energetikos sistema bus saugesnė. Terminalas yra viena iš jungčių su Vakarų pasauliu. Statome elektros jungtis į Lenkiją, Švediją, kurios greitai veiks.
Energijos generavimo šaltiniai šalies viduje taip pat yra svarbūs. Tie, kurie linkę mūsų šalyje, aš juos sveikinu. Tik problema kyla tada, kai jie prašo paramos. Tada rinka yra iškreipiama ir sunku suvokti, kurie technologiniai sprendimai turėtų išgyventi.
Aš linkęs remti rinką, kur būtų daug energijos pagaminimo ir tiekimo būdų, kurie galėtų konkuruoti tarpusavyje. Tada ir mūsų vartotojai, ir verslai turės geriausias galimybes nusipirkti energiją ir panaudoti ją pridėtinės vertės kūrimui. Produktai ir paslaugos bus pigesnės, galima bus sėkmingiau konkuruoti tiek Europos Sąjungoje, tiek visame pasaulyje.
– Europoje energetikos sektoriaus plėtros kryptį lemia subsidijos. Kaip yra kitur?
– JAV yra žymiai sunkiau priimti įstatymus, kurie suteiktų subsidijas verslui. Daugeliu atveju yra pasikliaujama rinka. Per pastaruosius 20 metų labai daug anksčiau reguliuotų pramonės šakų buvo liberalizuotos. JAV yra mažiau įklimpusi į subsidijų liūną, nes paprasčiausiai žymiai sunkiau priimti tuos įstatymus, reikia peršokti per daug daugiau kartelių.
Vis dėlto yra tos programos, kurios remia tam tikrus technologinius sprendimus ar inovacijas. Skirtumas tarp Europos Sąjungos ir JAV: JAV parama yra skiriama per inovacijas, suteikiamos mokestinės lengvatos, bet neskiriamos tiesioginės subsidijos tam tikrai energijos rūšiai.
Europoje matome, pavyzdžiui, saulės energijai nustatymą tam tikrą kainą, kuri yra žymiai didesnė už rinkos kainą ir tokiu būdu saulės energetika išgyvena. Amerikoje tą padaryti yra labai sunku. JAV pagal įstatymus negali nustatyti kainos, kuria būtų superkama energija. Tų paramos būdų per inovacijas, tyrimų rėmimą, tam tikras mokestines lengvatas, mes matome ir Amerikoje.
– Suomiai daug kalba apie išmanųjį elektros tinklą, kuris leistų optimaliai naudoti elektros energiją. Pavyzdžiui, skalbyklė namuose įsijungtų tik tada, kai laukuose pradėtų pūsti vėjas ir dėl to atpigtų elektra. Ką mums dar ateityje pasiūlys technologijos?
– Išmanusis tinklas atveria labai daug galimybių. Vien tai, kad skaitmeniniai skaitikliai komunikuoja su centru, gali sutaupyti labai daug lėšų. Jei anksčiau skaitiklių tikrintojai ateidavo į namus kas mėnesį, tai dabar tą informaciją galima gauti žymiai greičiau, pigiau ir nelendant į žmonių kiemus.
Yra išmaniojo tinklo technologinių sprendimų, kuomet žymiai greičiau pastebima, kur įvyko avarija ir elektra paprasčiausiai neteka.
Bent jau Amerikoje buvo atvejų, kai kažkas atsitinka, pavyzdžiui, voverė įlenda į transformatorių, jis susprogsta ir yra siunčiamas sraigtasparnis, kuris skrenda palei kelių šimtų kilometrų liniją, kol randama, kur kažkas atsitiko.
Kalbant apie namų padėtį, jau dabar yra nemažai pasiūlymų, kaip valdyti energijos vartojimą namuose. Pavyzdžiui, užprogramuoti, kad, elektros kainai pakilus, namuose būtų išjungiami tam tikri elektros prietaisai. Energijos vartojimas namuose gali reaguoti į elektros kainas didmeninėje rinkoje tuo pačiu ir tiekiant energiją, kurią pasigamini, pavyzdžiui, naudodamas saulės kolektorius.
Amerikoje turiu studentų, kurie man pasakojo: kai gyveno Niujorke, turėjo didelę bateriją namuose ir nemažai uždirbdavo pardavinėdami elektrą miestui.
 |
| Rimvydas Baltaduonis |
Pensilvanijoje čiaupo vanduo iš tiesų dega
R.Baltaduonis gyvena Pensilvanijoje – valstijoje, kurioje yra didžiausias skalūnų dujų potencialas.
Ten, kaip ir Lietuvoje, skalūnų dujų klausimas yra politizuotas.
„Amerikoje pramonė pasiekė, kad vandens ir oro aplinkos apsaugos įstatymas jiems nebūtų taikomas. Tai, žinoma, sukėlė didelės dalies žmonių nerimą. Lietuvoje tokio atskyrimo nėra ir aplinkos apsaugos reikalavimai būtų griežčiau žiūrimi. Amerikos atvejis taip pat yra ypatingas, nes viskas, kas yra po tavo žeme, priklauso tau ir tu gali iš to turėti ekonominę naufą. Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse žemiškieji ištekliai nepriklauso žmonėms, kurie turi paviršines teises į žemę ir tai sukuria papildomą konfliktą“, – sakė profesorius.
JAV, kaip ir Lietuvoje, nemažai žmonių yra matę tokį filmą „Gas Land“, kur rodoma, kaip vanduo iš krano užsidega.
„Aš kalbėjau su savo kolegomis, kurie yra užaugę Pensilvanijoje ir pažįsta tą regioną. Jie pasakojo, kad tas vanduo užsidegdavo ir prieš skalūnų dujų gavybą. Tam regione dujų yra tiek, kad jos skverbiasi pro įvairius plyšius ir tai nėra naujas dalykas. Man rūpi, kad, jei mes Lietuvoje išgautume skalūnų dujas, turėtume gerai paruoštus aplinkos apsaugos reikalavimus ir būtų aiškiai apibrėžta atsakomybė, kas būtų atsakingas, jeigu būtų kažkokie padariniai, kas būtų atsakingas, jei tos medžiagos, kurios yra naudojamos, nebūtų tinkamai saugomos“, – sakė R.Baltaduonis.
Lietuvoje skalūnų dujų siekianti ieškoti „Chevron“ sutikta labai priešiškai. Tuo metu amerikiečiai neturi preteksto peikti tokių didelių kompanijų.
„Technologijos išvystymą finansavo ne didžiosios energetikos kompanijos, bet mažesnės, mažiau žinomos. Tik kai buvo aišku, kad tai yra nauja galimybė, energetikos gigantai susivokė ir pradėjo investuoti į skalūnų dujų gavybą, žvalgybą ir įsisavinimą“, – sakė R.Baltaduonis.
Šią savaitę Teksase mirė skalūnų revoliucijos tėvas milijardierius George'as Mitchellas, pirmasis investavęs į hidraulinio plėšymo technologiją. Savo kompaniją „Mitchell Energy & Development Corp.“ jis prieš dešimtmetį pardavė už 3 mlrd. JAV dolerių.
