− Anksčiau atsisakėte dalyvauti festivalyje. Kas pastūmėjo jus šįkart sutikti atvažiuoti?
− Vilniuje aš ne pirmą kartą. Tačiau ankstesniais savo apsilankymais buvau čia labai trumpai. Įsimylėjau jūsų miestą: jis jaukus, mielas, gyvas ir vis dėlto − miestas. Galėčiau pasilikti čia metams ir sukurčiau dovaną jam. Anksčiau atsisakiau atvažiuoti, nes norėjau pabaigti pradėtą filmą. Bet tai tik viena dalis tiesos. Kita dalis yra, kad iš tikrųjų aš nesuprantu, kodėl žmonės nori mane matyti, kviesti. Man gėda. Aš noriu atsisakyti kvietimo, nes nesuprantu, kodėl mane kviečiasi. Esu eilinis filmų kūrėjas, kaip ir daugelis kitų. Man nepatinka toks dėmesys. Aš neturiu nei fantazijos, nei humoro jausmo, tačiau galiu matyti momentus. Sutikau atvykti čia tik todėl, kad organizatoriai siuntė tiek daug laiškų, kad tikrai būtų buvę nemandagu atsisakyti atvažiuoti.
Sutikau atvykti čia tik todėl, kad organizatoriai siuntė tiek daug laiškų, kad tikrai būtų buvę nemandagu atsisakyti atvažiuoti.
− Bet jei jūsų kūryba nebūtų ypatinga, jokie festivalių organizatoriai, meno namų vadovai nekviestų jūsų atvykti?
− Aš labai stebiuosi tuo. Daug šalių taip daro: Modernaus meno muziejus, Prancūzijos, Tokijo meno centrai, bet aš nejaučiu, kad tai būtų teisinga. Nemanau, kad mano kūryba kažkuo ypatinga. Kažkodėl žmonės ją mėgsta, tačiau aš − ne. Tai yra prieštara. Man yra nesmagu žiūrėti savo filmus, man nepatinka juos žiūrėti, jie nėra tobuli. Yra daug geresnių filmų.
Man tiesiog labai sekėsi nuo pat pradžių. Nežinau, čia mano asmeninė ar profesinė sėkmė. Pats pirmas mano filmas susišlavė visus apdovanojimus ir pinigus, kuriuos tik galėjo gauti. Man sekėsi nuo pat pirmos filmavimo dienos, negalėjau tuo patikėti. Kūriau pirmąjį savo filmą „Losevas“. Kadangi filmavau seną žmogų, kuris blogai jautėsi, mikrofoną palikau viduje ir filmavau per stiklą, kad jo netrikdyčiau. Nežinojau, kada paspausti filmavimo mygtuką. Tiesiog pajaučiau, kad jau laikas. Vėliau peržiūrinėdamas juostą negalėjau patikėti savo sėkme. Nufilmavau sceną, kaip senolis sėdi krėsle, o jauna mergina atneša jam arbatos ir staiga jis griebia jos ranką ir ištaria: „Neišeik, aš greitai mirsiu.“ Negalėjau patikėti, kad aš tai padariau. Tuomet pradėjau ieškoti Aleksejaus Losevo nuotraukos. Mano draugas dirbo pašte − mėtė paketus su laiškais. Buvau šalia, kai pasakojau, kad man reikia jo nuotraukos. Staiga vienas mestas paketas plyšta, iškrenta viskas, kas buvo viduje, kartu kažkokia knyga. Pakeliu ją, atverčiau kažkurią vietą ir matau nuotrauką − identišką mano nufilmuotai scenai. Aleksejus Losevas laukia arbatos, o mergina su puodeliu stovi šalia. Tarsi scena iš filmo.
Pabaigęs filmą niekada nebenoriu kurti dar vieno. Tačiau žmonės mane įkalbinėja, siūlo pinigus ir vėl pradedu. Filmuoju labai mažai. Kartą į penkerius metus. Nenoriu filmuoti, nes kasdien turiu po naują idėją. Filmų pasaulyje ir taip yra per daug, jų reikia kuo mažiau. Jei filmuoti, tai tik kažką, kas yra tikrai ypatinga. Jau metus nieko nedarau, bėgu nuo visų ir padarysiu viską, kad nereikėtų vėl filmuoti. Geriau jau šaudyti retai, bet taikliai.
− Viename interviu sakėte, kad gyvenimo pabaigoje norėtumėte permontuoti savo filmus, kodėl? Juk tą minutę kai kūrėte filmus manėte, kad tai buvo tobula. Kad kirpti kadrą būtent tą sekundę, o ne sekunde vėliau yra geriausia.
− Užbaigdavau savo filmus ne dėl to, kad norėdavau, bet dėl to, kad liepė prodiuseriai. Jie pasakydavo, kad jau laikas pabaigti filmą. Jei niekas nebūtų taip sakęs, dar ilgai nebūčiau jų baigęs, jie man dar nėra tobuli.
− Jūsų filmų idėjos netradicinės, tačiau labai paprastos. Kad ir „Trečiadienis.1961.07.19“. Paprastą idėją vertinate labiau nei sudėtingą?
Jau metus nieko nedarau, bėgu nuo visų ir padarysiu viską, kad nereikėtų vėl filmuoti. Geriau jau šaudyti retai, bet taikliai.
− Filmo kūrimas man yra tarsi mylėjimasis su kuo nors. Jei tu rodai savo filmą auditorijai, tai tarsi meilės aktas. Man filmo kūrėjas yra vyras, o auditorija − moteris. Svarbiausia akte juk yra sklandumas ir darna, kad vienu metu būtų patirtas malonumas. Labai dažnai atsitinka taip, kad filmo kūrėjas yra laimingas, o auditorija − ne. Būtų kvaila, jei aš susitikčiau jus ir pasakyčiau: „Gal šauniai pasimylėkime?“. Įsivaizduokite, aš ateinu prieš filmą ir pasakau: „Turiu jums kai ką pasakyti − mano filmas bus labai šaunus.“ Galbūt aš būsiu laimingas, tačiau auditorija − ne. Gali būti ir kitaip: auditorija jau gali būti soti, pajutusi malonumą, bet filmo kūrėjas ir toliau kažką rodo, dar vieną pabaigą, dar vieną, vėl pradeda šalutinę temą ir filmas vis nesibaigia. Filmas man yra meilės aktas.
− Provokuojate savo auditoriją jausti?
− Filmo sąlytis su žiūrovu yra provokacija. Meilės aktas yra provokacija. Tam, kad pasimylėčiau su kuo nors turiu išprovokuoti tai. Turiu padaryti taip, kad tai moteriai patikčiau, tada turiu ją apgauti taip, kad ji nepastebėtų kaip atsidūrė su manimi lovoje. Ir kad išsiskiriant nė vienas nesijaustų kaltu. Filmas turi būti tikras, natūralus. Natūralu yra tai, ką žmonės jaučia, ką išgyvena kasdien. Kasdien jie flirtuoja, visi žino, kaip tai reikia daryti, jie tai daro kasdien − pasižiūri į žmogų ir per tris sekundes nuspręsi, jis tau patinka ar ne. Tai yra žmonių kalba. Taip kuriami filmai.
− Mėgstate sudominti žiūrovą, versti jį spėlioti, galvoti. Kodėl jums patinka kurti paslaptingą kiną?
− Jūs savo gyvenime esate atvira ne su visais, ar ne? Tačiau tai nereiškia, kad elgiatės bjauriai su kitais. Jūs galite su jais kalbėtis, man nusišypsoti, bet nebūti iki galo atvira. Nes tik nedaug žmonių gali būti jūsų draugais. Taigi tik keli žmonės gali jus suprasti ir jūs norite, kad jus suprastų tik keli žmonės. Taip pat yra su kinu.
Filmo kūrimas turi pagrindinius aspektus. Žinoma, jis turi būti įmanomas žiūrėti, suprantamas, tačiau kiekviename filme yra kažkas, ką supras tik nedaug žmonių. Ta dalis žmonių, kuri iš tikrųjų naudoja savo akis pastebės tas detales. Tie, kurie nepastebės − žiūrės vieną filmą, tie, kurie pastebės − žiūrės visai kitą.
Kai ateinu dėstyti į kino mokyklą, studentų paklausiu ar jie atsimena pastato spalvą. Ir jie pasako, kad ne. Žmonės mokosi ten penkerius metus ir jie neatsimena pastato spalvos! Tik labai nedaug žmonių iš tikrųjų naudoja akis. Daugelis žmonių yra akli.
− Ar jums dokumentikoje kažkas būna taip gražu kad net baugina?
− Taip, tiesa, kartais taip būna... Žmonių skirtingumas yra absoliuti misterija. Mes abu sėdime čia, ant stalo jūsų knyga ir tai jums yra knyga, o man − istorija. Ir šis mūsų skirtumas yra didžiulė paslaptis ir didžiulis grožis. Tai ir baugina, ir yra tarsi dovana. Pasižiūri į vyno dėmes ir pagalvoji, kad štai, čia kažkas sėdėjo, gėrė vyno, turi savo gyvenimo istoriją. Jautiesi tarsi Konanas Doilis, manau, jis būtų buvęs geras dokumentinių filmų režisierius.
− Šiuolaikinės eros amžiuje, kai skaitmena yra visur, darbas su kino juosta yra gana retas. Ką jums reiškia 35 milimetrų kino juosta?
− Kiekvienas atskiras projektas man prasideda klausimu: „Kokią kamerą aš naudosiu?“ Kaip bebūtų keista, kaskart šis klausimas yra labai svarbus. Dabar aš matau jus ir žinau, kad jei naudosiu vieną kamerą, nepamatysiu jūsų grožio, tačiau jei naudosiu kitą − aš pamatysiu, užfiksuosiu ir atskleisiu.
Jūs dabar įrašinėjate, ką kalbu, šifruodama interviu panaudosite vieną, kitą, trečią sakinį ir sutrumpinsite jį. Filme panašiai − turi purvą iš kurio gali lipdyti ką tik nori arba turi akmenį. Įsivaizduokite, kad esate skulptorė ir galite lipdyti iš molio ką tik norite, jei kažkas nepatinka − pakeisti. Bet jei turite akmenį, darbas vyksta kitaip. Jūs nelipdote, jūs kertate. Jei nukirsite per daug − nebepriklijuosite ir mano nosis bus per trumpa, todėl turite būti preciziška, nes mano nosis po jūsų prisilietimo tokia liks visam laikui.
Filmuojant kino juosta privalai žinoti, ką darai, nes neturi labai daug juostos ir negali filmuoti visko. Turi būti tikras, kada pradėti filmuoti, o kada kadrą sustabdyti. Filmuojant skaitmena sustoti nereikia, tiesiog filmuoji. Tai tarsi skulptūros kūrimas iš molio ir skulptūros kūrimas iš akmens. Būtent dėl to yra visiškai skirtingas mokymasis. Būtent dėl to žmonės, kurie dirbo su kino juostomos labai gerbia rėmus, kiekvieną kadrą, nes tai labai brangu. Kiekviena sekundė yra pinigai.
− Tuomet kaip jūs įsivaizduojate, kad permontuosite savo filmus?
− Ak, taip, jūs teisi, tai prieštara. Yra žmonių, kurie patenkinti savimi, yra tokių, kurie niekada nebūna savimi patenkinti ir net jei padaro kažką įspūdingo nuolat galvoja, jog reikia tai perdaryti. Iš esmės, man nėra jokios prasmės perdaryti filmus, nes vis tiek nebūsiu savimi patenkintas.
− Kuo gera dokumentika jums skiriasi nuo prastos dokumentikos?
Gera dokumentika yra tada, kai ją žiūrint tau nerūpi − tai fikcija ar tikra istorija.
− Man bloga dokumentika yra tada, kai matai, kad tai yra dokumentika. Gera dokumentika yra tada, kai ją žiūrint tau nerūpi − tai fikcija ar tikra istorija. Geriausi meniniai filmai sukuria dokumentikos įspūdį, o geriausia dokumentika sukuria meninio filmo įspūdį. Tai yra paradoksas, bet tiesa. Tu žiūri ir tau nerūpi filmo žanras, nes tai yra kažkas daugiau nei tikrovė, kažkas daugiau nei realybė.
Kam reikia realybės ir tiesos? Jūs dažnai sakote tiesą? Kaip dažnai? Kiek žmonių planetoje galėtumėte papasakoti absoliučiai viską? Jūs nepasakojate visko net savo šeimai. Viską pasakote tik sau. Žmonės iš dokumentikos laukia tiesos. Tačiau kodėl jie jos laukia jei visos tiesos nesako net savo mamai, tėvui ar seseriai. Tad kodėl žmonės laukia tiesos iš filmų kūrėjų, jei tiesa neegzistuoja? Jei ji yra tik žmonių viduje? Mes nesakome visos tiesos žmonės tam, kad apsaugotume juos. Jei pasakotumėm viską bent jau savo šeimai − jie greičiausiai nedelsiant mirtų, jiems būtų per sunku priimti tikrą tiesą. Taigi, kodėl filmų kūrėjai turėtų būti atsakingi už tiesą jei žmonės bijo priimti ją? Mes neturėtume dokumentikai užkrauti per didelės atsakomybės už pasaulio tiesą.
