Knygos autorius „Šiaulių naujienoms“ kalbėjo apie savo kūrybinius ieškojimus, darbus ir projektus. Interviu aistringiausiai R. Zemkauskas kalbėjo apie mus, lietuvius, bjaurų polinkį „įsimylėti senas problemas“ ir apskritai dejuoti. Anot jo, kiekvienam iš mūsų reikia kritiškos akistatos su pačiu savimi, o po jos negaišti ir tuojau pat imtis savo asmenybių korekcijos. Žurnalistas sako, kad Lietuvos likimas ir istorija yra visų mūsų likimų ir istorijų suma. Tad tik nuo mūsų priklauso, ar Lietuva taps geresne šalimi.
– Ar esate pirmiausia žurnalistas?
– Dabar jau esu pagal savo patirtį. Aš tapau juo, nors žurnalistikos universitete nestudijavau. Teko ją studijuoti jau dirbant žurnalisto darbą. Dabar, negana to, aš ją dėstau. Vedu interviu meno paskaitas Vytauto Didžiojo universiteto trečiakursiams. Tad aš tapau žurnalistu – taip irgi galima. Gabrielis Garsija Markesas, šviesios atminties žmogus, mėgstamiausias mano rašytojas, iš žurnalisto tapo rašytoju, o aš iš rašytojo tapau žurnalistu.
– Ar galima interviu meną sutraukti į penkis sakinukus?
– Galima, bet jų nepakaks. Interviu yra žurnalistikos esmė. Interviu yra kontroliuojamas monologas. Interviu nuo paprasto monologo skiriasi tuo, kad turi tikslą pagaminti produktą, skirtą viešam naudojimui. Kai vaikas klausinėja, iš kur aš atsiradau, tai formaliai būtų galima laikyti interviu, bet tai nėra interviu.
Yra taškas, kuriame interviu virsta interviu. Tai atsitinka kaip tik toje vietoje, kur sąmoningai imamas gaminti produktas. Interviu - visada prievartos aktas. Pageidautina, kad tas, kuris ima interviu, tą, kurį kalbina, įvestų į interviu, jame išlaikytų ir išvestų. Nepaliktų kaip kokio nufotografuoto afrikiečio, kuris paskui galvoja, kad jo sielą pagrobė.
– Gali būti, kad suklysiu.
– O klysti privaloma. Ten, kur nėra klaidos, nėra grožio.
– Kodėl klaida turėtų būti grožis?
– Klaida yra įtrūkimas realybėje ir tik įtrūkimai parodo, kas yra vientisumas. Totalus vientisumas gali privesti iki blogio. Aš iš viso esu klaidos filosofijos mėgėjas. Manau, kad grožis yra klaida. Moters grožis remiasi klaida. Kai viskas yra tobula, yra neįdomu. Tai kaip žvilgantis rutulys – jo nėra už ko paimti.
– Daug įgarsinote filmų.
– Tūkstančius. Dar prieš įsikuriant LNK (o tai buvo prieš dvidešimt metų), jau buvau įgarsinęs kelis tūkstančius filmų. Ir nė vieno puikiai ar gerai. Čia yra mano toks požiūris ir jis toks turi būti, aš save taip auklėju. O dėl įgarsinimo – šis darbas mane harmonizuoja. Jeigu aš būnu susinervinęs, išsiblaškęs, mane įgarsintojo darbas harmonizuoja ir stabilizuoja. Man tai yra kone mikroskopinis sielos gydymas.
Jeigu aš būnu susinervinęs, išsiblaškęs, mane įgarsintojo darbas harmonizuoja ir stabilizuoja
Dabar įgarsintoju dirbu tik savo malonumui, kad neprarasčiau kvalifikacijos. Dirbu ir kitus darbus, tad įgarsinimas yra tik „labai labai šone“. Kartais paprašau, kad man duotų įgarsinti kokį filmą. Būna, kad man paskambina ir nori, kad įgarsinčiau, jų nuomone, protingą filmą.
– Kas jus atrado kaip įgarsintoją?
– Aš pats save atradau ir pasiūliau. Pradėjau garsinti dar pogrindyje tarybiniais laikais, kai už tokius dalykus gaudė. O visada norėjau įgarsinti, nuo pat vaikystės kalbėdavau į mikrofoną, magnetofoną ir įsirašinėdavau visokius dalykus, vesdavau visokias radijo laidas. Aišku, kalbėdavau angliškai. Man buvo labai įdomu. Klausydavausi, kaip yra dubliuojami filmai, nes tais laikais, jei ir būdavo užsienietiški, o jų būdavo labai mažai, tai jie būdavo dubliuojami. Man buvo įdomu, kaip tai daroma, kaip turi veikti aktorinis balsas. Bet viskas vyko intuityviai – aš nežinojau, kad tai bus mano darbas.
– Pripratote prie įrašyto savo balso?
– Tai tada aš pripratau prie savo balso. Aš į jį žiūriu labai dalykiškai. Pykit nepykit, man jis patinka. Balso tembras yra vienas dalykas, o įgarsinime yra daugybė kitų dalykų, todėl ir negaliu sakyti, kad įgarsinu gerai.
– Kas vyksta įdomaus televizijos užkulisiuose?
– Televizija miršta. Visame pasaulyje televizija yra mirštanti terpė. Ją pamažu „valgo“ internetas, blogai, interaktyvas ir panašūs dalykai. Televizija, kaip pasyvus žiūrėjimas, palengva miršta. Aišku, tai yra ilgas procesas ir jis niekada nesibaigs. Lygiai taip pat žmonės klausosi muzikos iš plokštelių, jos taip ir nežūva, tik pasitraukia į nuošalesnę vietą. Taip ir televizija, kaip pasyvus žiūrėjimas, pamažu taps gana retu užsiėmimu. Man įdomu stebėti šį procesą. Čia kaip medžių džiuvimas – jie pamažu skursta, atsiranda ir įsimeta visokie parazitai.
– Internetas - kaip parazitas televizijai?
– Ne, čia visai kiti dalykai. Į ją įsimeta visai kiti turiniai, kiti dalykai. Kadangi žiūrėjimas yra pasyvus, tai žiūrovui nuolat reikia vis aštresnių poveikio priemonių. Aktyviam žiūrėjimui reikia jų mažiau, nes tu dalyvauji ir gauni pasitenkinimą dalyvaudamas. O čia turi gauti pasitenkinimą vien stebėdamas. Reikalingos plakatinės išraiškos priemonės, o tai skurdina. Tai iš karto labai stipriai „kala“ į vaizduotę. Ir net neleidžia jai veikti. Vaizduotei reikia laiko, o žmonės nemėgsta tam skirti savo laiko resursų.
– Tai ką televizija reiškia Lietuvoje?
– Lietuvoje labai pasitikima televizija. O siūlyčiau pasikliauti pirmiausia savimi pačiu. Kiekvienas turi pasikliauti savimi pačiu ir daryti viską, kad kiti galėtų pasikliauti juo. Ir taip per labai trumpą laiką Lietuvoje galėsime pasikliauti viskuo. Nes viską, ko reikia, turime. Čia nuostabi šalis.
– Apie kūrybą.
– Visa kūryba yra skirta atakuoti mūsų vaizduotei. Šiaip kūryba, ypač talentinga kūryba, mano supratimu, yra iššūkis vaizduotei. Aš turiu tokią teoriją ir studentams dėstau blogus pavyzdžius, nes mokytis galima tik iš blogų pavyzdžių. Blogi pavyzdžiai puikiai pademonstruoja struktūrą, tarsi „atidaro“ turinį ir tada galima geriau suprasti, kur reikėtų tobulėti. O kai yra genialu, tuomet jau ten nėra ką pridurti. Ten uždaro tave, sustabdo. Tad jeigu gerai sukurta – vaizduotei būna iššūkis, kaip surasti save.
– Kaip kilo idėja laidai „Pasivaikščiojimai“?
– Prieš miegą. Tokioje fazėje, vadinamojoje pilkoje zonoje, kai esi ne sapne, bet ir ne realybėje. Ir įgyvendinau. Nežinau, kodėl nusprendžiau, kad šios laidos reikia. Kodėl reikia keltis ir eiti į miestą, kodėl reikia eiti į darbą?
– Televizijoje daug šlamšto, o „Pasivaikščiojimai“ intelektualus produktas.
– Aš nemanau, kad laida yra intelektuali. Aš manau, kad tai yra visiškai komercinė laida, skirta plačiajai auditorijai. Joje kalbinami intelektualai, tačiau šnekama pakankamai aiškiai, dinamiškai, pateikimas yra labai dinamiškas. Mano supratimu, pakankamai modernus. Aš manau, kad tai yra visiškai reitinginis projektas, kaip televizininkai pasakytų. Tik televizija kažkodėl jį rodo tokiose pozicijose. Bet taip jau susiklostė. Ir aš tam tikra prasme prie to pripratau. Vis tiek žmonės susiranda mano laidas. Bet aš nemanau, kad ji yra intelektuali. „Alchemija“ yra intelektuali, net labai. „Pasivaikščiojimai“ – ne.
– Kodėl „Alchemija“ intelektuali?
– Na, kad ir neseniai pasirodžiusi laida temomis intelektas ir laisvė. Dabar dirbu su laida apie propagandą. Labai sudėtingas projektas apie propagandos poveikį šiuolaikinėje visuomenėje ir naujas jos formas. Ten mes svarstome pakankamai teorinius dalykus, kur kai kurie momentai be specialių paaiškinimų ar specialaus išsilavinimo sunkiai suvokiami. Bet mes ir neturime tokio tikslo, kad žmogus viską suvoktų. Man patinka, kai žiūrovas ko nors nesupranta. Aš linkęs į tai, kad žiūrovas nesuprastų visko, kas sakoma laidoje, nes tada yra tikimybė, kad jis kažkuo susidomės. Jeigu visiems viskas aišku, tai baigta. Tada jau yra žvilgantis rutulys.
– Jei jis nesupras, tuomet liks nepatenkintas.
– Jeigu jis kažko nesupranta, tuomet aš jam siūlau pasiskaityti. Čia jo problemos. Aš stengiuosi kuo daugiau sėklų pasėti. Parodyti kuo platesnę minties įvairovę, perspektyvų, pasaulio matymų – ir kuo daugiau, ir kuo įvairesnių. Ir dėl to, kad žmogus, kuriam yra įdomu, ta ar kita tema galėtų pasidomėti kitur. Buvo kažkada toks žurnalas „Krantai“. Mano mėgstamiausias. Šviesios atminties Vaidotas Daunys vadovavo šiam leidiniui. Tai buvo vienas pirmųjų leidinių, kuris plėtė akiratį. O plėsti akiratį ir yra vienas iš mano tikslų. Kam rūpi, tas pasižiūrės ir ieškos daugiau. Gink dieve, neprivaloma žiūrėti. „Pasivaikščiojimai“ yra skirti gerai praleisti laiką prie televizoriaus ir paklausyti, duok Dieve, kartais įdomių tekstų. Kai kurios „Pasivaikščiojimų“ laidos buvo sudėtingesnės. Su profesoriumi Gintautu Mažeikiu turėjome ilgą diskusiją, kai kuriose vietose su Laurie Anderson buvo sudėtingiau, taip pat su lietuvių kilmės filosofu Alphonso Lingis. Buvo tokių intelektualių laidų. Bet mes ten šnekame tiesiog apie gyvenimą.
– O kam „Pasivaikščiojimų“ knyga?
– Daug kas netilpo į laidas. Mes nufilmuodavome kur kas daugiau nei telpa į laidą. Be to, norėjosi, kad mano pašnekovų mintys liktų ir popieriniu pavidalu. Norėjau, kad jos turėtų dar didesnę sklaidą. Aš tam tikra prasme esu kultūros propagandininkas. Noriu, kad mano laidos turėtų tęsinius, gyvenimus internete. Ir kuo ilgesnius.
– Yra kažkas bendra / skirtinga tarp kalbintų Lietuvos išeivijos ir čia likusių intelektualų?
– Yra. Aš turiu vieną priekaištą išeivijos intelektualams in corpore. Jie turi vieną dieną pripažinti, kad mes esame ne blogesni už juos. Giliai širdyje jie vis tiek vis dar mano, kad mes esame sovietikai. Ir vis dar kažko mums trūksta, kad mes būtume lygūs jiems. Laikas būtų pripažinti, kad mes visiškai lygūs jiems ir galime lygiai tą patį. Tik mes labai smarkiai buvome sustabdyti. Bet įsibėgėjame ir mūsų potencialas nė kiek nenusileidžia jų potencialui.
– Kokia jūsų pozicija apie Lietuvą?
– Lietuva – tai mes. Lietuva yra per mus. Jeigu mes visi galvosime, kad Lietuva yra geras kraštas, tai jis smarkiai pagerės. Jeigu galvosime, kad blogas, tai V. Putino propaganda bus pasiekusi savo tikslą. Nes savo šalies niekinimas, savęs menkinimas, valdžios ir kitų institucijų niekinimas iš esmės yra naudinga bet kam, išskyrus mus pačius. Jie čia stengiasi šitą ir sriegti. Oj, kaip viskas blogai. Tai jeigu mes taip ir galvosime... Taip, kad Lietuvos likimas ir istorija yra visų mūsų likimų ir istorijų suma.
– Tai mūsų genuose ar tai sovietų palikimas?
– Čia gana sudėtinga problema. Pirmiausia reikia žiauraus atvirumo sau apie save. Kokie mes, tiksliai. Kur kas anksčiau reikėjo prisipažinti daugelį dalykų apie save. O paskui, užuot juos kartojus beviltiškai, spręsti. Ir tada mes sakome, kad: mes labiausiai korumpuota (kas yra netiesa, melas) šalis Europos Sąjungoje. Yra kur kas labiau korumpuotų valstybių. OK. Prisipažinkime, kad esame korumpuoti. Ką darome? Viskas, nebekartokime, kad esame korumpuoti, pakanka. Galvokime, ką reikia daryti. Toliau - po metų, kas padaryta? Paklauskime savęs, ne kitų „Ką tu padarei?“ Savęs paklausk. Davei kyšį daktarui? Tu, būdamas gydytoju, ėmei? Būdamas politiku ėmei? Kaip buvo? Ir prasideda. O kai prasideda asmeninė atsakomybė, jau esame linkę numykti – „nu ten buvo, nu neeee...“
Mes pašnekame, pašnekame ir nieko nepadarome. Gi kiek galima? O visi, kurie kažką padarė, mums esą apgavikai, kas irgi yra visiška nesąmonė
Antanas Mockus, Kolumbijos lietuvis ir sociologas, kurį be galo gerbiu, sako, kad Lietuvoje ir Kolumbijoje galioja „kampo nukirtimo kultūra“ (shortcut culture) – kai kelias dirbtinai sutrumpinamas. Va, mes einame per žolę. Ne takeliu, ne šaligatviu, o per žolę. Tai va, jeigu aš, tu ir visi eis per žolę, tai nebus laimės Lietuvoje. Užtat mums nepatinka estai, nes jie tvarkėsi. Jie pripažino savo trūkumus ir ėmėsi tvarkos. Problemas reikia spręsti – tai, beje, gana paprasta.
Reinas Raudas, Talino universiteto profesorius, santarietis, labai protingas „bičas“ „Pasivaikščiojimuose“ sakė: „Jūs, lietuviai, labai mėgstate savo problemas, bet jūs labai nemėgstate jų spręsti. Jūs kalbate nuolatos apie savo mylimas problemas ir susidaro toks įspūdis, kad jūs jas mylite. Ir kitos, naujos problemos jūs nenorite. Nes kam jums reikalinga nauja ir nepažįstama problema?“ Jis labai teisus. Mes pašnekame, pašnekame ir nieko nepadarome. Gi kiek galima? O visi, kurie kažką padarė, mums esą apgavikai, kas irgi yra visiška nesąmonė. Yra daugybė žmonių, kurie kažką padarė dėl to, kad jiems nusibodo šito klausytis. Nežinau. Aš linkęs pasitikėti žmonėmis. Tai yra mano pasirinkimas. Pasitikėjimas yra pasirinkimas, o būti laimingam – irgi pasirinkimo reikalas. Lygiai taip pat, kaip ir įsižeisti arba ne, supykti arba ne – visuomet galima pasirinkti.
