Praėjusią savaitę, kalbėdamas „Žinių radijo“ laidoje, Sveikatos apsaugos ministras pareiškė, kad kompensuoti pagalbinį apvaisinimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo galima nekeičiant dabar galiojančių įstatymų. Dar daugiau: ministro teigimu, tokia galimybė bus rimtai svarstoma rudenį.
O realybė ta, kad mūsų šalyje vis dar nėra dirbtinio apvaisinimo procedūras reglamentuojančio įstatymo. Bandymai jį
 |
| Vida Marija Čigriejienė-Šapokaitė |
priimti nebuvo sėkmingi. Pirmasis dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas buvo įregistruotas 2002-aisiais, vėliau – 2003-iaisiais, 2004-aisiais ir 2010-aisiais. 2011 metais praėjusios kadencijos Seimas taip pat nesugebėjo priimti šio įstatymo. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Skaičiuojama, kad Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų, ir kasmet jų esą padaugėja 2 tūkst. Po dirbtinio apvaisinimo gimusių vaikų skaičius – daugiau nei tūkstantis. Seimo Sveikatos reikalų komiteto (SRK) narė, gydytoja ginekologė, ilgametė Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė Vida Marija Čigriejienė svečiavosi „Savaitės“ studijoje.
– Ar pritariate sveikatos ministro idėjai finansuoti dirbtinio apvaisinimo procedūrą nekeičiant dabar galiojančių įstatymų?
– Tai kad įstatymo nėra, ministras turbūt apsiriko. Yra tik ministro įsakymas, bet įstatymo nėra. Man, kaip medikui, stačiai gėda, kad Seimo Sveikatos reikalų komitete yra du akušeriai-ginekologai, o šio įstatymo priimti negali. Apie kokį finansavimą mes tada galime šnekėti? Nebent ministras išleis įsakymą, kuriuo bandys finansuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
– Kodėl jau 11 metų ne vienos kadencijos Seimas vargsta, o susitarti niekaip nepavyksta?
– Nežinau. Pastaruoju metu buvo pateikti du įstatymai: liberalusis, pateiktas buvusio ministro A. Čapliko, ir konservatyvusis, parengtas D. Mikutienės ir V. Gapšio.
– Jūs kalbate apie praėjusį Seimą?
– Taip, apie praėjusį Seimą. Sveikatos reikalų komitetas vienareikšmiškai nubalsavo už liberalų įstatymą, tačiau mes jį labai tobulinome, buvo labai daug pataisų, jis tapo pusiau konservatyvus, bet ir šis įstrigo pusiaukelėje ir nebuvo priimtas.
– Dėl ko?
– Pagalbinio apvaisinimo klausimas turi keletą labai rimtų niuansų. Pirmiausia, kiek embrionų implantuoti? Ar galima juos šaldyti ar ne? Ar galima juos naikinti ar ne? Štai šias dilemas kelia ir Bažnyčia, ir Seimo nariai – religingi ar galbūt paveikti kažkokių institucijų. Dėl to nebuvo prieita prie bendros nuomonės ir šis įstatymas nebuvo priimtas.
– Noriu jūsų paklausti ne kaip Seimo narės, o kaip medikės, daug metų dirbusios šį darbą. Koks turėtų būti šis įstatymas?
– Daugiavaisis nėštumas sveikatos apsaugai kainuoja nemažai. Ypač jeigu gimdo trynius. Jei implantuosis trys embrionai – bus trynukai. Jie gims prieš laiką, tad jų gydymui, tolimesnei sekai bus sunaudotos labai daug lėšų. Taigi geriausia (prie to dabar ir krypstama) – vieno embriono implantacija. O kitus kokybiškus embrionus reikėtų užšaldyti ir panaudoti po 2–4 mėnesių tai pačiai moteriai.
– O donorystė?
– Donorystė – ne. Ministro įsakyme donorystė buvo, bet Lietuvoje ir ji, ir svetima sperma negalima. Sveikatos komitete vieningai nubalsavome prieš. Tautos yra nedaug, apie 3 milijonus, nebent nuvažiuos į užsienį.
– Norite pasakyti, kad, jeigu donorystė Lietuvoje būtų leista, mes taptume vos ne visi giminės?
– Tikrai taip. Tą ir noriu pasakyti.
– Grįžkime prie apmokėjimo. Tai – diskusijų objektas. Vieni sako, kad jį reikia apmokėti, kiti – kad nereikia. Bet jei nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinę ligų klasifikaciją, ar dar galima svarstyti?
– Aišku, nevaisingumas yra įtrauktas į Tarptautinę ligų klasifikaciją. Tai yra liga ir ją reikia gydyti. Tiesiog pagalbinis apvaisinimas susideda iš dviejų aspektų: yra pati procedūra ir jos kaina, ir yra medikamentinis gydymas, paruošimas, kad subręstų kiaušialąstė. Nežinau, ką ministras turėjo galvoje. Brangiausiai kainuoja medikamentinis gydymas, o ne pati procedūra. Vis dėlto Europoje yra šalių, kur jis iš dalies kompensuojamas, pavyzdžiui, Izraelyje kompensuojami 5 ciklai. Kitur kompensuojama 70–80 procentų. Latvijoje galima paimti paskolą, kurią valstybė iš dalies (50 procentų) kompensuoja. Yra visokių būdų.
– Kaip siūlytumėte jūs?
– Nežinau, kiek Privalomojo sveikatos draudimo fondas gali, bet kokį vieną ciklą galbūt ir galėtų finansuoti. Aš nesakau, kad visus, bet 1–2.
– Apie kokią sumą mes kalbame? Teko girdėti, kad 20 tūkstančių. Bet už ką tas 20 tūkstančių?
– Maždaug 20 tūkstančių ir kainuoja. Nuo 10–20 tūkstančių kainuoja medikamentai. Gal čia viskas ir įeina. Norint sumažinti procedūros kainą, ji turi būti atliekama ir universitetinėse klinikose, o universitetinės klinikos galės atlikti ją tik tuomet, kai bus įstatymas, bet ne įsakymas.
– Dėl šio įstatymo susiginčijo medikai, politikai ir toli gražu ne paskutinį vaidmenį vaidinanti Bažnyčia. Bažnyčia yra sakiusi, kad tas įstatymas – nusikaltimas visuomenei. Kaip jūs vertinate Bažnyčios vaidmenį visose šio įstatymo priėmimo peripetijose?
– Bažnyčios vaidmens vertinti nenorėčiau. Puikiai žinau, ką ji galvoja. Ji apskritai apvaisinimą mėgintuvėlyje vertina neigiamai.
– Bažnyčia tikina, kad priėmus šį įstatymą tam tikra prasme jau nužudomas žmogus, yra nesirūpinama gyvybe. Ar jūs su tuo sutinkate?
– Aš su tuo nesutinku. Gyvybė kiekvienam akušeriui-ginekologui ir gydytojui, kuris davė Hipokrato priesaiką, tikrai yra labai svarbi. Tegu negalvoja, kad mes visi esame galvažudžiai. Tikrai tokie nesame, bet turime padėti šeimai. Šeima nori turėti savo vaiką, tai ką daryti medikui, kai kreipiamasi į gydymo įstaigą? Tada pagalbos ieškoma kitur, prasideda turizmas... Randama Anglijoje, Latvijoje, Estijoje. Taip visi pinigai pakliūna į jų biudžetą, o Lietuva lieka be nieko. Kaip eurą turėjome pirmieji įvesti, o likome paskutiniai, taip ir su pagalbiniu apvaisinimu. Čia kryžiuojasi ietys. Be abejo, vėl bus diskutuojama su Bažnyčia, nors tai daryta jau ne kartą...
– Pripažįstate, kad Bažnyčia praėjusios kadencijos Seimui, kai valdžioje buvo konservatoriai ir liberalai, dėl šio įstatymo padarė didelę įtaką?
– Be abejo, padarė.
– Iš vienos pusės lyg ir Bažnyčia, ir medikai, ir politikai – visi sako, kad labai rūpinasi nevaisingomis šeimomis ir nori joms padėti. Vis dėlto įstatymo vis nėra. Ar galimas, jūsų įsivaizdavimu, įstatymo priėmimas šiame Seime?
– Jei visi geranoriškai pasižiūrėtų, įskaitant ir darbiečius, man atrodo, įstatymą galima priimti. Tiesiog reikia žmonėms išaiškinti, nes jie daug ko nesupranta. Tai yra pagalbinis metodas. Medicinoje naudojama daug pagalbinių metodų. Jei mes į viską žiūrime šiuolaikiškai, savo medicinoje turime naudoti visus progresyvius tyrimo ir gydymo metodus. Pamenu, kadaise ir organą persodinti buvo nuodėmė, o dabar tai jau nebevadinama nuodėme, už tai agituojama. Seimas yra margas, bet tą įstatymą priimti reikia. Darosi gėda.
– Linkiu jums, sugrįžusiems po atostogų, susitarti. Galbūt pavyks.
