Selemonas Paltanavičius: "Jei maitinate žvėris, prisiminkite Mažojo princo ir Lapės istoriją"

„Gyvūnai net nepajaus, jie tikrai neateis tų jūsų vienkartinių lauktuvių, nes jų nelauks. Juo labiau jei įteiksite jas labiausiai netikusiu būdu – morkas sukabinsite ant eglučių. Niekam jos tokios nereikalingos“, –  tikina S. Paltanavičius. Interviu LRT.lt jis išduoda žinąs, kokių dovanų iš žmonių tikisi gauti gamta.

– Teko skaityti Jūsų knygą „Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios“, kur sudėjote girios žvėrių Jums rašytus laiškus. Taip pat teko vartyti šios knygos tęsinį. Akivaizdu, kad su gyvūnais palaikote artimą ryšį. Galbūt žinote, ko labiausiai iš žmonių per šias Kalėdas norėtų gauti dovanų girios žvėrys?  

– Negalėčiau taip jau pasakyti, kad žinau visų jų norus, bet daugelio – žinau. Taip jau išėjo, kad su daugeliu jų tikrai teko bendrauti. Minėtos mano knygelės negimė šiaip sau, tai nėra fantastika. Tai – kažkas iš ten, iš girios, iš realaus, tikrojo pasaulio.

O tema, apie kurią klausiate, sakyčiau, iš vienos pusės yra šiuolaikiška, iš kitos pusės – labai prigimtinė. Galime sakyti, kad prieškalėdiniu metu visi žmonės yra geresni – bent jau savo prigimtimi daugybę paskutinių šimtmečių jie tokie būdavo. Jie būdavo geresni visiems: ne tik kaimynui, savo šeimai, vaikams, bet ir gamtai. Sunku pasakyti, ar tas jų gerumas kilo tik po krikščionybės atsiradimo. Aš manau, kad jis yra daug senesnis.

Labai domiuosi mūsų dvasine praeitimi. Tai labai sunkiai apčiuopiamas dalykas. Iki XIII a., dar iki krikščionybės atėjimo, mūsų tiesioginiai protėviai šventė tas pačias šventes, be kita ko, ir Saulės išlydėjimą, ir Saulės sutikimą. Šiandien tik galvoji – iš kur jie tai žinojo. Tai labai jautrūs dalykai. Dabar žmonės visa tai susikaupę stebi su jautriausiais prietaisais. O mūsų protėviai tai apskaičiavo daug anksčiau – randama įvairių archeologinių paminklų, kuriuose yra įvairių įbrėžimų. Pasirodo, ir dangaus kūnų vieta apibrėžta, nubrėžtos linijos...

Medžiotojas šiaip jau neturi būti žiaurus žmogus. Tiesiog jis yra lygiai toks pats, kaip ir medžio kirtėjas, bulvių kasėjas ir kiti. Jis nuima derlių, kurio reikia norint išgyventi.

Jie užfiksavo visa tai ir tai, ką regėjo, – ir tamsos atėjimą, ir retkarčiais pasirodančią saulę, kuri, kaip šventas reiškinys, visą laiką gerai nuteikdavo žmonės. Metas dabar labai įdomus – ėjimas tamson ir į šviesą, nes visi eina tamson, vyksta susikaupimas, o paskui staiga atsiranda šviesa – stebuklas! Tokioje pasaulio stebuklo akivaizdoje žmonės tampa visai kitokie.

– Ar turite mintyje – geresni, jautresni?

– Taip, ir tokie, ir tokie. Namie žmogus tampa jautresnis savo gyvuliukui ir t. t. Na, o kalbant apie tuos draugus iš miško [girios žvėris – LRT.lt], reikėtų prisiminti, kad bent jau dalis mūsų protėvių buvo medžiotojai. Negalime sakyti, kad jie buvo labai žiaurūs žmonės. Medžiotojas šiaip jau neturi būti žiaurus žmogus. Tiesiog jis yra lygiai toks pats, kaip ir medžio kirtėjas, bulvių kasėjas ir kiti. Jis nuima derlių, kurio reikia norint išgyventi. Eidamas į medžioklę arba sumedžiojęs, jis žvėries atsiprašydavo. Neišliko rašytinių šaltinių arba tik labai vėlyvi, bet medžiotojas visada atsiprašydavo tada, kai jau padaryta nepataisoma.

Visos dvasios persikūnydavo į kažką, kiekviena giminė turėjo savo totemą: vieni – ąžuolą, kiti – lokį, treti – sakalą.

Galų gale mūsų senuosiuose tikėjimuose išlikęs totemizmas [viena seniausių pirmykštės religijos formų, kuriai būdingas tikėjimas atitinkamos gimininės grupės antgamtiniu ryšiu su totemu – LRT.lt] – visos dvasios persikūnydavo į kažką, kiekviena giminė turėjo savo totemą: vieni – ąžuolą, kiti – lokį, treti – sakalą ir t. t. Gyvūnas buvo gerbiamas, nes jis nebuvo tik kažkoks padaras su kailiu, dantimis, nagais, jis buvo daug daugiau, jį suprato kaip dar kažkokią esybę ir visada jį gerbė.

Kalbu taip iš toli tam, kad negalvotume, jog mes dabar čia kažką atradome ir staiga pradėjome gerbti gyvūnus, ne. Deja, mes labai daug ką praradę, o dabar bandome kapstytis savo praeityje ir kažką renovuoti. Žinote, dvasinius dalykus renovuoti labai sunku, o kartais – visai neįmanoma.

– Tai kaip šiuolaikinis žmogus galėtų parodyti savo pagarbą, meilę ir dėmesį gyvūnams šventiniu laikotarpiu?

–  Kad ir keista, pati didžiausia malonė yra ne dovanos.

– O kas?

– Daug kas galvoja, kad retkarčiais sauja šieno ar trupinys yra didžiausia dovana. Jie klysta. Iš tiesų didžiausia dovana yra supratimas.

Daug kas galvoja, kad retkarčiais sauja šieno ar trupinys yra didžiausia dovana.

Ne kartą esu matęs tokiame Lietuvos vienkiemyje gyvenančius senukus. Jie gyvena visiškai kitokiame pasaulyje, žiemą jiems sunku. Bet jų sode gyvena pulkas stirnų. Jie išeina į lauką, o stirnos, esančios už 30 m, net nepakyla iš guolio. Jos ramiai atsigręžia ir pagalvoja – a, čia savi. Man atrodo, kad tų senukų bendravimas su stirnomis ir yra joms didžiausia dovana.

Įsivaizduojate, yra daugybė sodybų, prie kurių žvėrys neina. Kaip tik ten, tuose namuose, žmonės galėtų atsisėsti ir pagalvoti – o kodėl. Turbūt visi žinome kažkokį atsakymą, bet vis tiek galima apie tai pamąstyti, nes kiekvienas skirtingai elgiamės. Žinote, būna ir negerų dovanų.

– Kokios jos? Kokiomis dovanomis gamta neapsidžiaugtų?  

– Mane labai žeidžia ir piktina, kai kažkas vaikams neteisingai aiškina, kad reikia kartą per žiemą nuvažiuoti į mišką ir nuvežti žvėreliams lauktuvių. Turbūt nėra didesnio kenkimo vaikų sąmonei ir supratimui.

Gamtoje akcijų nebūna. Jei jūs vieną kartą nuvažiavote, žinokite, kad teks rytoj, poryt... Gyvūnai net nepajaus, jie tikrai neateis tų jūsų vienkartinių lauktuvių, nes jų nelauks. Juo labiau jei įteiksite jas labiausiai netikusiu būdu – morkas sukabinsite ant eglučių. Niekam jos tokios nereikalingos.

Pagrindinis dalykas yra įžadas. Jei jau, mielasis, pasižadėjai gyvūnams juos globoti, turi tai daryti kasdien ar bent kas dvi dienas.

Pamenu save – gal trečioką ar ketvirtoką vaiką. Grįžęs iš mokyklos, stodavau ant slidžių ir išmaudavau lauk su didžiausiu šieno maišu – ir taip kasdien. Nuolat keliaudavau savo keliu ir kiškiams bei stirnoms ant krūmų šakų palikdavau šieno. Smagiausia buvo tai, kad mano slidžių provėžos buvo tapusios kiškių keliu, nes kitą dieną šieno jau nebūdavo. Tokia dovana gamtai yra pati geriausia, bet tą reikia daryti visą žiemą. O paskui, pavasariop, staiga tavo dovanų jau niekam nereikia – visi dovanų gavėjai jau išsiskirstė kas sau.

Tą pat galima pasakyti apie lesyklas. Jei galvoji, kad retkarčiais pabėręs ką nors į jas pamaloninsi paukščius, labai klysti. Čia labiausiai reikėtų suklusti tiems, kurie turi sodybas, išvažiuoja savaitgalį į kaimą, kurie sako – įrengėme lesyklą, paukščius palesinome. Palaukit, bet jūs kitąkart nuvažiuosite tik po dviejų savaičių, o gal net po mėnesio! Jei tikrai šalta, paukščiai bus susivilioję, jie, ko gero, ten lauks ir nieko nesulauks, o diena – trumpa. Žinokite, kad jie gali tiesiog žūti. Daugelis žiemojančių paukščių 18 valandų trunkančios nakties gali neišgyventi, jei ši pasitaikys šalta.

– Vadinasi, jei norime dovanoti gyvūnams, turime tai daryti ne tik šventiniu laikotarpiu, o nuolat?

– Taip, tai tampa prievole. Tai panašu į žmonių santykius. Tu kasdien turi rasti gerą žodį savo artimam arba bent nusišypsoti (nors kartais gal bus ir sunku), antraip nieko neprijaukinsi.

Atsimenate Mažąjį princą ir Lapę? Mažasis princas padarė didelę klaidą – prisijaukino Lapę, o paskui išvažiavo. Lapė išsakė jam didžiausią priekaištą – o kodėl tu mane prisijaukinai?

Atsimenate Mažąjį princą ir Lapę? Mažasis princas padarė didelę klaidą – prisijaukino Lapę, o paskui išvažiavo. Lapė išsakė jam didžiausią priekaištą – o kodėl tu mane prisijaukinai? Tai didelis dalykas: kai tų dovanų per daug, dovanos praranda prasmę. Gyvūnai tada keliauja į miestą, o paskui staiga žmonės pamato – Dieve mano, pilnas miestas lapių, kas nors iššaudykite lapes, išgaudykite lapes! Bet juk jos pas jus atėjo, jūs jas netiesiogiai kvietėte, jūs jas maitinote, sudarėte sąlygas joms ateiti.

Gamta yra daug sudėtingesnė, negu mes kartais galvojame. Kartais žmonės sako – vaikščiojau pusę dienos, nemačiau nė vieno žvėries miške. Bet palauk, sakau, ėjai ten, braškėjai, traškėjai, manai, kad žvėrys tavęs nejautė? Jautė. Tu apsirenk šiltai, išeik, atsisėsk ant kelmuko ir pasėdėk valandą, pusantros. Pamatysi, koks gyvenimas ten verda, ypač vakarop, vidudienį, trečią valandą, pusę ketvirtos, kai jau prasideda sutemos. Oi, kiek pamatysi: ten keliaus ir stirnos – kas tik nekeliaus. Jei būsi be blogų kėslų, nebraškėsi, tiesiog tave matys. Gyvūnai miške žmones girdi, mato iš toli. Jei keliauji sau ir nerodai per didelio dėmesio, galima pamatyti labai daug gyvūnų. Tik nereikia brautis.

– O gal išsiruošę į mišką galime ir kitokių dovanų palikti gamtai – aprinkti šiukšles arba, besiruošdami Kalėdoms, be reikalo nekirsti eglučių?

– Žinoma. Eidamas į mišką, aš visą laiką turiu su savimi maišą. Ne mano tos šiukšlės, bet aš apie tai net negalvoju – ten, kur, keliaudamas per miškus, sustoju, visą laiką surenku šiukšles ir paskui išmetu į konteinerį. Jei įmanoma, net išrūšiuoju. Dabar net viduryje miško stovi konteineriai, taigi žmonėms suteiktos visos sąlygos rinkti šiukšles, tą daryti paprasta.

Dėl eglučių pritarčiau tik iš dalies – mes patys neturime to daryti. Eglutėmis Lietuvoje miškininkai aprūpina. Vienur – šakas dovanoja, kitur – eglutę galima nusipirkti. Norėčiau, kad visi suprastų: niekas nenaikina jokių eglučių. Lietuvoje eglutės kertamos su technika. Galima pasirinkti: arba tas eglutes iškirsti ir padovanoti per Kalėdas, arba technika jas visas sutrins. Kodėl gi per Kalėdas nesirinkti eglučių?

Dar prieš keletą metų važiavau per mišką ir stebėjau, kaip po elektros linija, aukštos įtampos laidais, stulpais pasisėja eglutės, kai kurios – vos ne žmogaus ūgio. Tokiose vietose medžiai augti negali, todėl tas eglutes kerta, o jų ten tūkstančiai, šimtai tūkstančių. Lietuvoje tokiose vietose turbūt auga milijonai eglučių ir jas privaloma iškirsti. Ten toks daigynas! Bet tai turi daryti profesionalai. Žinoma, gyva eglutė yra smagiau, ji kvepia. Bet tokiu atveju niekas neturėtų jausti kaltės, kad padarė ką nors blogo gamtai – tikrai ne.