Per pastarąjį dešimtmetį sepsio atvejų skaičius pasaulyje šoktelėjo daugiau nei du kartus. Besivystančiose šalyse sepsis sudaro net 60–80 proc. visų mirčių. Ten nuo sepsio kasmet miršta 6 mln. kūdikių ir vaikų, apie 100 tūkst. nėščiųjų. Skaičiuojama, kad kas kelias sekundes pasaulyje sepsis nusineša po gyvybę.
Lietuvoje sepsis irgi reikalauja aukų. Vasarą visuomenę sukrėtė žinia apie jaunos ką tik sūnų pagimdžiusios moters mirtį nuo žaibiško sepsio.
Kodėl tokiais atvejais net gydytojai jaučiasi bejėgiai? Todėl, kad sepsio simptomai nesiskiria nuo kitų ligų, tad iškart jį atpažinti sunku net medikams.
Pirmą kartą minimos Tarptautinės sepsio dienos išvakarėse portalas 15min.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santariškių klinikų III reanimacijos skyriaus vedėju, docentu Mindaugu Šerpyčiu.
– Pradėkime nuo apibrėžimo – kas yra sepsis?
– Visame pasaulyje visuomenės žinios apie sepsį yra labai menkos – 88 proc. apklaustujų (Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, JAV) niekada nėra girdėję termino „sepsis“.
Uždegimas gali virsti neadekvačiai stipriu, o imuninės sistemos ginklai, kuriuos ji naudoja naikinti bakterijas, pažeidžia audinius ir organus.
Antra vertus, didžioji dalis žmonių, kurie bent ką nors žino apie sepsį, suvokia jį klaidingai – kaip kraujo užkrėtimą. Dėl šio neteisingo traktavimo kyla daug konfliktinių situacijų tarp medikų ir pacientų bei jų artimųjų, nes pastarieji mano, kad būtent gydymo įstaigos personalas užkrėtė paciento kraują. Tačiau taip nėra.
Visi mes kada nors esame susižeidę. Kartais žaizda būna nešvari, nes į ją patenka bakterijų. Dažnas žmogus gyvenime patiria kokių nors operacijų: dėl apendicito, tulžies pūslės uždegimo ir pan. Visus šiuos negalavimus sukelia įvairios bakterijos, kurių apstu ant mūsų odos, burnoje, virškinimo trakte ir t.t. Tačiau ne visi iš mūsų susergame sepsiu.
Bakterijoms patekus į sterilius audinius, mūsų imuninė sistema pradeda jas naikinti, kovoja su infekcija ir neleidžia jai išplisti. Pažeistoje vietoje kyla lokalus uždegimas, kuris yra normali apsauginė organizmo reakcija. Tačiau dėl įvairių priežasčių, individualių kiekvieno žmogaus organizmo savybių šis uždegimas gali virsti neadekvačiai stipriu, o imuninės sistemos ginklai, kuriuos ji naudoja naikinti bakterijas, pažeidžia audinius ir organus.
Sepsis – tai nėra kraujo užkrėtimas, tai yra neadekvati žalinga organizmo reakcija į infekciją, kai audringas organizmo atsakas į infekciją pažeidžia organus ir audinius. Neretai bakterijos į kraują gali net nepatekti. Deja, infekcija tampa impulsu sepsiui.
– Pats paminėjote, kad visuomenėje vyrauja nuomonė, jog sepsiu užsikrečiama ligoninėje. Tai, matyt, lemia aplinkybė, kad sepsis pacientus neretai ištinka chirurginių operacijų metu ar pastebimas netrukus po jų? Tarkime, pacientas pasiryžta iš pažiūros nesudėtingai tonzilių operacijai, tačiau netikėtai miršta nuo sepsio. Kas lemia sepsio atsiradimą?
 |
| Mindaugas Šerpytis |
– Anokia paslaptis: tikimybė ligoninėje įgyti vadinamąją hospitalinę infekciją yra palyginti didelė. Tačiau ligonis turi suprasti, kad operacija ar kitokios invazinės procedūros jam atliekamos dėl to, kad jis jau turi kokią nors ligą. Pavyzdžiui, tonzilės šalinamos dėl besikartojančių infekcijos epizodų, dėl širdies kraujagyslių ligų atliekamos širdies, o dėl onkologinių susirgimų – pilvo operacijos.
Visos šios ligos turi neigiamos įtakos žmogaus imuninei sistemai. Priklausomai nuo jos tvirtumo, vienam pacientui pooperacinės žaizdos infekcija apsiribos tik žaizda, o kitam ji gali išvirsti net į sepsį.
Lėtinės ligos, mitybos nepakankamumas, steroidų vartojimas yra pagrindiniai rizikos veiksniai sirgti sepsiu.
Panaši situacija yra ir susižeidus lauke nešvariu daiktu ar įsivarius rakštį. Žmonės sako: „Įsidūriau, bet išpūliavo ir tiek žinių...“ Tai vienas žmogus šioje situacijoje atsiperka pūliniu, o kitam išsivysto sepsis.
Sepsio atsiradimą lemia daug faktorių. Pirmiausia – mūsų imuninės sistemos būklė, kuri priklauso nuo be galo daug veiksnių, pradedant žmonių mityba, kuri kelia didelių problemų besivystančiose šalyse, baigiant senyvo amžiaus žmonių lėtinėmis ligomis (kvėpavimo, širdies, kraujagyslių, kepenų, inkstų ligos, cukrinis diabetas ir kt.). Įtakos turi ir vis atsirandantys nauji virusai, jau nekalbant apie žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV), kuris tiesiogiai veikia imunitetą.
Be to, kasmet daugėja ligonių, kurie gydomi imuninę sistemą slopinančiais vaistais, kuriems dėl onkologinių ligų taikoma chemoterapija ir t.t. Lėtinės ligos, mitybos nepakankamumas, steroidų vartojimas yra pagrindiniai rizikos veiksniai sirgti sepsiu.
 |
– Iš jūsų paaiškinimų susidaro įspūdis, kad kiekvienas žmogus tarsi turi sepsio „geną“, tik vieniems jis pasireiškia, o kitiems – ne?
– Sepsio geno nėra, tačiau kiekvieno žmogaus imuninės sistemos reakcija į infekciją yra genetiškai predisponuota, t.y. kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į bakterijas, virusus ar kitus mikroorganizmus.
Akivaizdus to pavyzdys yra įvairios virusinės ligos. Vienam vaikui sergant vėjaraupiais būna išbertas visas kūnelis, o kitam liga pasirodo tik keliais bėrimo elementais. Būna ir taip, kad tėvai net nepastebi, jog vaikas sirgo.
Vienas žmogus gripu serga karščiuodamas iki 40 laipsnių, kęsdamas stiprius raumenų, galvos skausmus, o kitas „pravaikšo“ tiesiog jausdamasis kiek prasčiau nei įprasta.
– Dažnai įsivaizduojama, kad sepsis gydomas kraujo perpylimu, girdi, kraujas buvo užkrėstas, todėl reikia švaraus. Kaip yra iš tikrųjų?
– Pagrindinė sėkmingo sepsio gydymo sąlyga – ankstyvas ligos atpažinimas ir kiek įmanoma skubesnis gydymas. Pacientui būtina paskirti veiksmingą antimikrobinį gydymą, pašalinti infekcijos šaltinį, tarkime, atverti pūlinį, ir užtikrinti visų organų, ypač širdies kraujagyslių sistemos, gerą funkciją.
„Auksinė valanda“ reiškia, kad kuo vėliau bus pradėtas gydymas, tuo labiau sumažės paciento išgyvenimo tikimybė.
Medikų bendruomenėje kalbant apie ligonių, patyrusių sunkią traumą, gydymą, egzistuoja tokia sąvoka – „auksinė valanda“. Tai galioja ne tik sepsiui, bet ir kitoms sunkioms ligoms. „Auksinė valanda“ reiškia, kad kuo vėliau bus pradėtas gydymas, tuo labiau sumažės paciento išgyvenimo tikimybė – laikas skaičiuojamas valandomis.
Deja, ankstyvąją sepsio diagnostiką smarkiai apsunkina tai, kad jam būdingi simptomai yra nespecifiški – jie lydi daugybę kitų ligų: tai ir karščiavimas, padažnėjęs pulsas ar kvėpavimas, sąmonės sutrikimas (sumišimas, orientacijos sutrikimas) ir kt.
– Ar galima prevenciškai sepsiui užkirsti kelią? Pavyzdžiui, nuo B grupės meningokokinės infekcijos skiepų nėra, tačiau nuo kito šios ligos tipo jau galima apsisaugoti.
– Apsisaugoti nuo sepsio sudėtinga. Sepsį lemia infekcija, todėl infekcijos prevencija ir yra geriausias priešnuodis pačiam sepsiui. Deja, vakcinos yra tik nuo pavienių sukėlėjų, pavyzdžiui, pneumokoko. Sepsio prevencija yra ir imuniteto stiprinimas.
 |
– Kokį procentą pacientų ištinka sepsis?
– Sergamumas sepsiu sparčiai auga: nuo 143 atvejų 100 tūkst. gyventojų 2000 metais padidėjo iki 343 atvejų 100 tūkst. gyventojų 2007 metais. Kasmet sepsio atvejų skaičius vidutiniškai augo apie 16,5 proc.
Besivystančiose šalyse sepsis sudaro net 60–80 proc. visų mirčių. Tose šalyse nuo sepsio kasmet miršta 6 mln. kūdikių ir vaikų, apie 100 tūkst. nėščiųjų. Skaičiuojama, kad kas kelias sekundes pasaulyje sepsis nusineša po gyvybę.
Besivystančiose šalyse nuo sepsio kasmet miršta 6 mln. kūdikių ir vaikų, apie 100 tūkst. nėščiųjų. Skaičiuojama, kad kas kelias sekundes pasaulyje sepsis nusineša po gyvybę.
Sepsio atvejų skaičius auga ir pastaraisiais metais aplenkė sergamumą miokardo infarktu. 2007 metais JAV sergamumas sunkiu sepsiu pasiekė 343 atvejus 100 tūkst. gyventojų, o sergančiųjų miokardo infarktu skaičius 2008 metais siekė 208 atvejus 100 tūkst. gyventojų. Per pastarąjį dešimtmetį sepsio atvejų skaičius šoktelėjo daugiau nei du kartus.
– Ar sepsis palieka kokių nors liekamųjų sutrikimų – neurologinių, fiziologinių? Kokios dažniausios ligos pasekmės?
– Sepsis pažeidžia visas organų sistemas, todėl neretai, nors mums ir pavyksta pašalinti infekciją, sepsis jau būna padaręs savo juodą darbą – pažeidęs organus. Ligoniams po sepsio gali likti inkstų veiklos nepakankamumas, todėl ligonis tampa priklausomas nuo hemodializės. Be to, liga pažeidžia nervų sistemą, todėl išsivysto vadinamoji kritinių būklių polineuropatija – ligonis gana ilgą laiką sunkiai vaikšto ar net neapsitarnauja.
 |
| 123rf nuotr./Laboratorijoje |
– Ar Lietuvoje yra mirusių nuo sepsio žmonių statistika?
– 1992–1997 metais Vilniaus universitete buvo atliktas mokslinis tyrimas, kuris nustatė, kad infekcijos ir sunkios eigos sepsio paplitimas vienoje Lietuvos ligoninių nesiskiria nuo Europos ir pasaulio statistikos. Manome, kad panaši situacija išliko ir šiandien.
Deja, tikslios statistikos šiuo metu nėra, nes medicinoje sepsis beveik visada buvo koduojamas kaip kitos ligos komplikacija. Tarkime, jei ligonis sirgo plaučių uždegimu, kuris sukėlė sepsį, tai pagrindinė liga bus plaučių uždegimas, o ne sepsis.
Ligoniai turi žinoti, kaip atsiranda ši klastinga liga, kad tai nėra „kraujo užkrėtimas“. Įveikti sepsį galima tik suvienijus jėgas – gydytojo ir paciento.
Dabar situacija keičiasi, o įdiegus DRG sistemą apskaita bus gerokai tikslesnė. Rugsėjo 13–ąją, Tarptautinę sepsio dieną, bus paskelbta tarptautinė studija IMPRESS (International multicenter prevalence study on sepsis – angl.). Lapkričio 7 dieną daugelis pasaulio priėmimo ir reanimacijos bei intensyviosios terapijos skyrių registruos visus sepsio atvejus.
Taigi greitai galėsime daugiau žinoti apie situaciją pasaulyje, palyginti ją su savo centro duomenimis. VUL Santariškių klinikų trys reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriai dalyvaus šioje studijoje.
– Kodėl pasaulis nusprendė minėti sepsio dieną?
– Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pirmas šios dienos minėjimo tikslas – visuomenės edukacija. Ligoniai turi žinoti, kaip atsiranda ši klastinga liga, kad tai nėra „kraujo užkrėtimas“. Įveikti sepsį galima tik suvienijus jėgas – gydytojo ir paciento. Norime informuoti visuomenę apie sepsio grėsmę ir jo simptomus, kada galima įtarti sepsį. Ankstyva ligos diagnostika yra pagrindinė sepsio gydymo sėkmės formulė.
