Dirbo Kultūros, Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijose administracinį ir pedagoginį darbą. Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo pasaulio litvakų kongresų organizacinių komitetų pirmininkas, Vilniaus ir Lietuvos žydų religinių bendrijų vadovas, dalyvavęs daugelyje tarptautinių konferencijų holokausto klausimais.
Sulaukė daug apdovanojimų, tarp jų ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus. Į Lietuvos visuomenės kultūrinį ir politinį diskursą įtvirtino litvakų sampratą.
Sudėtingose situacijose vengia konfrantacijos, randa kompromisą, skatina tautų tarpusavio supratimą. Turi puikų humoro jausmą ir bet kokioje situacijoje prisimena smagų anekdotą, kurių moka begalę. Draugiškas, mandagus, vilnietis inteligentas.
– Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
– Mano gyvenimas yra labai sudėtingas. Gimiau prieš 84 metus, todėl turėjau patirti ir lenkų okupaciją Vilniuje, ir Smetonos valdžią Kaune, ir karą, ir sovietų valdžią, ir jau nepriklausomybės laikus. Manau, savo pašaukimą aš radau prieš dvidešimt metų, kai atėjau į žydų bendruomenę ir tapau jos pirmininku, ir tai man davė labai daug, davė tiek, kiek aš pats galėjau būti naudingas. Sovietiniais laikais ne visi, bet daugelis buvo komunistai, bet niekas šita valdžia, bent iš mūsų kompanijos, netikėjo. Dabar visi sako, aš ėjau į tą partiją, kad griaučiau ją iš vidaus – absurdas, visi ėjo ten dėl karjeros. Jei norėjai užimti bent mažiausią postą, reikėjo būti komunistu, o ypač žydams, kurių galimybės iš tiesų buvo labai ribotos.
– Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
– Mano autoritetai yra tiesiog padorūs žmonės. Konkrečiai sunku pasakyti, mano draugai ir buvo mano autoritetai. Mokytojais galėčiau vadinti rašytojus, ypač rusų klasikus – F.Dostojevskį, L.Tolstojų. Kalbant apie šeimą, prisimenu savo senelį – jis buvo labai doras, geras žmogus, labai mane mylėjo ir dar visai mažą vaiką mokė žaisti šachmatais, vesdavosi mane į sinagogą ir šiaip buvo labai savotiškas – kalbu apie motinos tėvą, pavarde Strašūnas. Kadangi jis buvo labai padorus, žmonės jį labai gerbė – jis nebuvo rabinas, bet, jei būdavo ginčai tarp kelių šeimų dėl turto arba dėl kokių nors moralinių dalykų, tai labai dažnai jie kreipdavosi į mano senelį, kad padėtų išspręsti ginčus. Pamenu, kaip pasakojo, kad kartą jis važiavo dalinti darbininkams į mišką algos, apsisiautęs labai brangiais kailiais (jis dirbo, vadinkim, kasininku), bet kelyje užpuolę vagys viską pavogė – ir tuos pinigus, ir kailius. Žmonės, kuriems mano senelis dirbo, juo taip pasitikėjo, taip juo tikėjo, kad be jokių dokumentų, įrodymų jam grąžino visus pavogtus pinigus ir užmokėjo už brangiuosius kailius.
Dabar visi sako, aš ėjau į tą partiją, kad griaučiau ją iš vidaus – absurdas, visi ėjo ten dėl karjeros. Jei norėjai užimti bent mažiausią postą, reikėjo būti komunistu, o ypač žydams, kurių galimybės iš tiesų buvo labai ribotos.
– Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
– Labai mėgstu muziką. Ne visokius rokus ir svingus, bet rimtą, simfoninę muziką – Šopeną, Listą, Bethoveną. Mėgstu gerus spektaklius, artimai bendravau su Laimonu Noreika, dabar dar bendrauju su buvusiu dramos teatro direktoriumi P.Treiniu, kuris parašė apie aštuoniolika gerų knygų. Aš nesu toks grynas nacionalistas, kad tik su žydais bendraučiau.
– Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
– Aš menkai jus pažįstu, bet, kaip ir visur, kaip ir visuose sluoksniuose, yra labai gerų, yra netikusių, yra vidutinių. Standartinė frazė, bet ateitis – jaunimo rankose, koks jaunimas, tokia bus ir mūsų šalies ateitis. Norėtųsi, kad būtų mažiau savanaudiškumo, kad ne viską lemtų pinigai (man labai nepatinka tas dabartinis gobšumas).
– Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
– Apie šitą klausimą aš labai mažai galiu pasakyti, kadangi vienintelė mano technologija yra mobilusis telefonas. Man žmogaus žodis yra žymiai daugiau. Atrodo, kad kompiuteriai labai atitraukia žmogų nuo žmogaus, nuo gyvenimo, gyvenimas darosi virtualus. Aišku, technologijos daug ką duoda, bet kartu duoda ir labai daug žalos.
– Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
– Aš jums papasakosiu vieną epizodą. Buvau pakviestas į vieną redakciją, kur susirinkę įvairūs žmonės, tarp jų ir Seimo nariai svarstė lietuvių mentaliteto klausimą. Aš jų ir pasiteiravau, kodėl jie mane, žydą, kviečia į pokalbį apie lietuvių tautos mentalitetą. „Mes norėjom, – jie pasakė, – išgirsti nuomonę iš šalies.“ Jei mano protėviai gyvena Lietuvoj jau porą šimtų metų, jūs vis dar laikote mano nuomonę kaip esančią „iš šalies“? Tai, man rodos, pasakiau, kad esate gili provincija. Amerikoje už tokį pasakymą būtų galima patraukti į teismą. O kalbant apie Lietuvą, galiu sakyti, kad esu Lietuvos patriotas. Nors mano istorinė tėvynė yra Izraelis, bet gimiau Lietuvoje. Galėjau daug kartų išvažiuoti ir į Izraelį, ir į Ameriką, bet neišvažiavau, gyvenu ir gyvensiu čia toliau. Man Lietuva yra labai brangi, ypač Vilnius.
– Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
– Nuoširdumas, atvirumas, dorumas.
Jei mano protėviai gyvena Lietuvoj jau porą šimtų metų, jūs vis dar laikote mano nuomonę kaip esančią „iš šalies“?
– Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
– Didžiulį įspūdį paliko karas – kai jis prasidėjo, man buvo penkiolika metų, todėl visa tai paliko didžiulį pėdsaką manyje, mano pasaulėžiūroje. Pamenu, kaip mūsų ešelonas, kai per karą važiavome iš Kauno į gilumą, buvo pastatytas tarp dviejų degančių lentpjūvių kaip objektas bombarduoti. Tai buvo labai klaikus ir sunkus įspūdis. Prisimenu ir vieną juokingą nutikimą, tik jis nelabai padorus. Papasakoti? Na, gerai... Kaune buvo Karo muziejaus atidarymas, į kurį buvo galima patekti tik su kvietimais, bet mums su motina einant pro muziejų, aš labai užsinorėjau ten užeit, ir ji, paėmusi mane už parankės, ir nusivedė. Ten sedėjo prezidentas Smetona, premjeras Tubelis, įvairūs ambasadoriai, šiaip garbingi svečiai. Kažkoks kunigas mane paėmė ant rankų, aš tuomet buvau kokių penkerių metų berniukas, blondinas, ir būtent tuo metu man prisireikė į tualetą. Tuomet mokėjau kalbėti tik lenkiškai (tai buvo tik pirmi metai, kada mes gyvenom Kaune po viso laiko, praleisto Vilniuje) ir aš per visą salę pradėjau lenkiškai šaukti: „Mamusia, chcę pisacz.“ Per minutę mes, žinoma, atsidūrėm lauke.
– Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
– Apskritai kalbant, netikiu pasirinkimo laisve, manau, kad viskas jau užprogramuota. Gamtoj matau labai daug grožio, harmonijos, bet matau ir daug blogio, kurį žmonės savo jėgom padaro gamtai. Bet atsitiktinumais tikiu. Užprogramuoti tik globaliniai dalykai, bet tokie smulkūs, tai tikrai gali būti atsitiktinumų. Pavyzdžiui, tai, kad mes su mama anuomet Kaune atsidūrėm būtent prie atidaromo Karo muziejaus būtent tuo laiku, yra grynas atsitiktinumas.
– Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
– Ar tikiu likimu? Va, šito nežinau. Aš tikiu likimu, o Dievu – iš dalies. Netikiu Bažnyčia ir panašiai, bet manau, kad gamtoj viskas kažkokiomis jėgom surišta, tik man neaišku, kokiomis. Ir niekas, nei ateistai, nei dievobaimingi žmonės negali šimtu procentų pasakyt, ar Dievas yra, ar ne. Niekas į šitą klausimą dar neatsakė, nes niekas iš ten dar negrįžo. Ir turbūt negrįš. Galvoju, kad ne viską žmogus gali paaiškinti ir pažinti.
Į išganytoją turbūt nėra tekę kreiptis. Su prašymu, kad man padėtų? Tada ne.
Parengė Ieva Sadauskaitė
